Smegenų cirozė

Rytas Staselis

Praėjusią, rodos, savaitę teko rašyti keletą tezių apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMTM) vadovą Joną Milių, kuris per paskutinį mėnesį įsikasė į klampią jo vadovaujamos įstaigos abejotinos darbo kokybės, pašvinkusių koldūnų, neskaidrių turbo deklaracijų krūvą.
Skaitytojams siūliau gana nesudėtingą prielaidą: jeigu diduma šios krūvos komponentų – VMTM darbo kokybė, tikrinamų ar nelabai tikrinamų maisto produktų kokybė, draugystės su kai kuriais žemės ūkio sektoriaus žmonėmis, neaiškus VMTV funkcijų prioritetas – kokybės tikrinimas ar konsultavimas dėl kokybės – yra sunkiau pagrindžiami, sunkiau įrodomi, tai jau neaiškumai dėl p. Miliaus turbo deklaracijos yra labai objektyvus rodiklis jam palikti savo pareigas. Savo noru ar, kaip buvo sakoma anksčiau, – „su įrašu į asmens bylą“ aukščiau stovinčių organizacijų iniciatyva.
Šią savaitę žiniasklaida iškapstė dar vieną keistą faktą: esą p. Milius, Lietuvoje susitinkant Lietuvos ir Latvijos žemės ūkio ministrams, atrodo rūpinosi, kad aukštiems politikams nieko nepritrūktų prie vaišių stalo, o dar jiems būtų surengta ir poilsio atrakcija – medžioklė. Iki galo neaišku liko tik tiek, kas toje medžioklėje dalyvavo, ar tik „bokštelyje pasėdėjo“, nes mūsų ministrės Virginijos Baltraitienės ir jos kolegos iš Latvijos Janio Duklavo žiniasklaidai pateikta įvykio versija skiriasi iš esmės.
Tačiau tai tik detalės. Šiek tiek, tačiau paryškinančios, kodėl p. Baltraitienė stačiai krūtine dengia VMTV vadovą nuo užvirtusios nemalonumų krūvos. Sakytume, „buvo geras vyras, sugebantis organizuoti skanius pietus su pasimedžiojimais, be to, greičiausiai už tai neprašo pinigų“.
Paskelbtos medžioklės aplinkybės rodo, kad, ko gero, pietus su pasimedžiojimais aukštiems dviejų valstybių pareigūnams organizavo vienos mėsos perdirbimo įmonės vadovas. Taip sakant, pasitarnaudamas geresniam tarpusavio supratimui. Spėjau taip pat, kad vaišes jis rengė paprašytas. Savo sąskaita ar jam už tai buvo sumokėta valstybės lėšomis – kol kas neatsakytas klausimas. Nors aiškus atsakymas nebūtų principinis dalykas.
Mėsos perdirbimo įmonė, kurios vadovas dalyvavo Panevėžyje pasižaidžiant dviejų šalių ministrams, yra VMVT klientas. Kitaip tariant, p. Miliaus kontora privalo tikrinti ir greičiausiai tikrina tos įmonės produkcijos kokybę. Ar pasimedžiojimai vienoje kompanijoje didina tokių patikrų nešališkumą? Viena reikšme – ne.
Tam tikras pasimetimas Vyriausybės kuruojamose valstybės institucijose, neapsisprendžiant, ką daryti su į krūvą įbridusiu VMTM vadovu, neoficialiai, puse lūpų aiškinamas taip: keletą metų p. Milius siekė įgyvendinti šios vyriausybės politinę užduotį – pramušti lietuviškiems maisto produktams alternatyvias Rusijai rinkas. Ir su šiuo iššūkiu p. Milius susitvarkė neprastai. Todėl dabar ne tik „darbietė“ p. Baltraitienė, bet ir jos kolegos valdančiojoje koalicijoje iš „Tvarkos ir teisingumo” linkę p. Milių užtarti. Ką ten kolegos – net premjeras Butkevičius mindžiukuoja, o uždaresnėje erdvėje esą ryžtingai griaudėja, kad p. Milius Lietuvos eksportui nusipelnė daugiau nei šalies vadovė. Maža to, Kinijos kryptimi po Tibeto lyderio Dalai Lamos vizito į Lietuvą, kur jį priėmė Dalia Grybauskaitė, VMVT teko sudėtinga misija išminuoti tai, ką šis Tibeto lyderio apsilankymas mūsų prezidentūroje pridėliojo lietuviškų prekių eksporto kelyje į Kiniją.
Ponas Butkevičius vienoje auditorijoje Kaune šiuo klausimu prieš mėnesį griaudėjo taip, kad akivaizdžiai buvo už nusišnekėjimo ribos: „Kinijos premjeras man tiesiai šviesiai pirštu pasakė!“ (niekas iš tos auditorijos taip ir nedrįso patikslinti, kaip šis veiksmas atrodė). Pasakojo, esą po Dalai Lamos vizito Vilniuje buvo išjungti telefonai Lietuvos ambasadoje Pekine, nors salėje buvo tai patvirtinti ar labiau paneigti galėjusių žmonių.
Kitaip tariant, p. Milius Vyriausybėje yra ne tuščiai vertinamas žmogus.
Tačiau jis, kaip VMVT veidas, atstovaujantis savo įstaigos kompetencijai, turi kelti gerą įspūdį užsienio šalių arba mūsų eksporto rinkų kontrolės institucijų pasitikėjimą, kokį įspūdį gali susidaryti užsienio šalių maisto kontrolės pareigūnai, sužinoję, kad p. Milius medžioja su jo tikrinamų įmonių vadovais? Ir medžioja taip, kad iki galo niekas negali pasakyti, kas ką kvietė, kas už ką mokėjo?
(Kodėl šioje vietoje tampu visiškai nenustebęs, kad tokioje difuzijoje p. Miliui tiksliai užpildyti savo turto deklaraciją yra neįmanoma misija, nebesugebant atskirti: kur valstybės, o kur nuosavas interesai, o kur paslauga, gauta iš konkrečios įmonės ir dar nežinia kam – sau ar valstybei?)
Na, gerai, grįžtant prie įvaizdžio užsienyje: ten – Rusija ir visokios kitos posovietinės valstybės… O Europa, JAV ir kitos civilizuotos šalys?
Ir dar viena neoficiali prielaida. Jeigu VMVT stumdė lietuviškus maisto produktus į užsienio rinkas įvairiais būdais (taip pat ir medžioklėse) užtikrindama ar net didindama jų kokybę ir Vyriausybė mūru stoja už eksportuotojų interesą, klausimas: ar Lietuvos vartotojai gali būti visiškai ramūs dėl to, kad Lietuvos rinkoje gauna.
Lengviausia aiškinti, kad salmonelės koldūnuose, nešvarumai, bakterijos kituose gaminiuose yra sąmokslas prieš VMVT ir mūsų eksportuotojus, nes užsienio rinkoje aižėja pasitikėjimas ir mūsų gamintojais, ir kokybės prievaizdais.
Tačiau jei viskas yra daug banaliau: VMVT susitelkė į karus už eksporto rinkas, tačiau Lietuvos vartotojui paliko salmonelių porciją?