Nuo emigracijos temos tuoj ims pykinti

Rytas Staselis

Lietuvių migracijos temą mūsų žiniasklaida  primena mažiausiai kartą per savaitę. Rinkdamasi populiarius, kiekvienam arkliui suprantamus įvaizdžius: „per dieną iš Lietuvos išskrenda pilnas lėktuvas žmonių“, „per du metus iš Lietuvos emigravusieji žmonės jau užpildytų Marakanos stadioną Rio de Žaneire“ ir  t. t.
Tuos įvaizdžius, metaforas į bloknotus užsirašinėja su artėjančiais rinkimais susijusias paslaugas teikiantys konsultantai. Todėl neabejotina, kad vėliausiai po kelių savaičių visa tai išgirsime iš politikų lūpų. Nes dar mažiau abejonių yra dėl to, kad emigracijos, „tautos išsivaikščiojimo“ tema artėjančių rinkimų kampanijos metu bus viena pagrindinių. Tai patrauklu, skatina emocijas, kai kada neviltį, o tai reiškia, kad tuo pat metu gesina gebėjimą mąstyti.
Ši tema padoriose auditorijose ir mažiau padoriose vietose voliojama keletą metų, tačiau nei politikai, nei mokslininkai, nei vadinamosios tautos šviesuomenės atstovai negali pasiūlyti jokių receptų, kurie būtų bent panašūs į problemos sprendimo būdus. Todėl iš pirmo žvilgsnio rimčiausios „emigracijos stabdymo“, „emigrantų grąžinimo į Lietuvą“ programos pirmučiausiai patiems emigrantams sukelia ne ką daugiau nei juoką. Gal dar apmaudą – tiems, kurie turi bent iliuzijų, kad jų persikraustymas yra laikinas. Tos programos iliuzijas žudo it nervų ląsteles. Geriau jų išvis neskaityti.
Na taip, žinoma… Paskutiniu metu politikai ėmė raginti verslą didinti atlyginimus tautinių prekybos centrų vežimėlių stumdytojams ligi tiek, kad jų algos prilygtų vežimėlių stumdytojų algoms Dublino prekybos centruose.
Kretinizmas ir tiek: įdomu, ar labai tokiu sprendimu būtų sužavėti valstybės valdininkai, kada ne jų, o vežimėlių stumdytojų amatas taptų patraukliausia profesija tiems lietuviams, kurie nesirengia nei mokytis, nei kelti savo gebėjimus įvairiose srityse.
Norint suprasti mūsiškės emigracijos problemas neišeis niekaip kitaip, kaip tik gilinantis į šiuolaikines globalios ekonomikos, globalaus tautų kraustymosi priežastis bei procesus. Suprantant, kaip prie jų prisitaikyti dabartinio išsivystymo šaliai – Lietuvai ir kokioms priemonėms ar programoms išvis neverta eikvoti intelektinių išteklių ir įsisavinti programoms kurti skirtų lėšų.
Kai skaitau žiniasklaidos antraštes emigracijos tema, kažkodėl pirmiausiai prisimenu pokalbius su protingais ekspertais prieš penkiolika metų, kurie mėgino prognozuoti, kokias pasekmes (teigiamas ir neigiamas) patirs Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą. Tąsyk daug kartų, tačiau neoficialiai teko girdėti tų ekspertų įvardijamą prielaidą, kad didžiąją ES plėtros bangą politiškai skatina lėtėjantis ES ekonomikos vystymasis. Daug Europos protų nuo pat paskutinio praėjusiojo amžiaus dešimtmečio analizavo būdus, kaip ES galėtų išvengti ilgalaikės ūkio recesijos, ir priimti tokius politinius sprendimus, kurie suteiktų jos ūkiui ilgalaikio augimo dinamiką.
Tąsyk, regis, ir lenkų ekonomistas prof. Leszekas Balcerowiczius, ir keli su ES reikalais gerai susipažinę lietuviai (vis dar nežinau, ar jie norėtų būti įvardyti šiandien) tvirtino, kad Europa pasirinko ekstensyvaus postūmio sprendimą: ne stengtis mažinti biurokratinius barjerus savo vidaus rinkoje, taip pat mokesčius, o plėsti ES vidaus rinką (taigi ir eksportą iš senųjų ES narių į naująsias) į naujas šalis, be to, tose šalyse atrasti pigesnės darbo jėgos išteklių.
Garsiai apie tai Rytų ir Vidurio Europoje kalbama nebuvo – ES buvo patraukli perspektyva. Daug patrauklesnė už tokias grėsmes kaip abejotinas nacionalinės ekonomikos konkurencingumas ir galimybė prarasti nemažai darbo jėgos.
Jei tų ekspertų spėjimai buvo kažin kas daugiau už paprastas prielaidas, galėtume sakyti, kad tokia koncepcija (be abejo, ne vienintelė) šiandien veikia kone tobulai. Na, vienose ES naujanarėse geriau, kitose – su tam tikrais trukdžiais, tačiau veikia.
Jeigu neklystu, pas mus Lietuvoje tasai darbo jėgos nusiurbimas tuo metu, taip pat neoficialiai, buvo sutiktas labai pozityviai, nes statistiškai padėjo sumažinti po Rusijos 1998-1999 m. krizės susiformavusią ir niekaip mažėti nenorėjusią oficialių bedarbių armiją. Be to, sumažino spaudimą socialinėms valstybės biudžeto eilutėms.
Kitaip tariant, tuo metu beveik niekas giliau šios problemos neanalizavo. Klausimas, kiek praeitį reikia analizuoti dabar, kada (jeigu toji darbo jėgos nusiurbimo į senąsias ES nares koncepcija yra teisinga) šiandien Vakarų Europoje randasi ženklų, kad bent jau nedidelių miestų biurgeriai emigrantų iš Rytų Europos šalių yra atsikandę ir pageidautų, kad tam tikra švytuoklė juos mėžtų atgalios. Nors, greičiausiai, juos labiau erzina ne pigesni lenkų santechnikai ar fabrikų darbininkai lietuviai rinkoje, o tie gudrieji kurmiai, labiausiai parodę gebėjimus siurbti tų šalių socialinius biudžetus.
Kaip šios nuotaikos gali daryti įtaką emigracijoje gyvenantiems ar ketinantiems užimti vietas tame, kartą per dieną su emigrantais iš Lietuvos išskrendančio lėktuvo salone? Štai apie tai man būtų įdomu išgirsti.
Kitas svarbus klausimas, kuris teisėtai kyla: kodėl emigracijos mastai, tarkime, Lietuvoje ir Estijoje yra skirtingi. Ar dėl to, kad estų darbo jėgą labiausiai traukia Suomija, kurią galima pasiekti keltu kasdien per kelias valandas? Ar dėl to, kad Lietuvoje iš tikrųjų ateities patrauklumą žudo nesvietiška korupcija (kas netoli nuo tiesos), o socialinius liftus griauna nepotizmas?
Įtariu, kad ši tema yra labiau nepatogi. Tautos šviesuomenei atstovaujantys gydytojai (ne tik jie) apie emigraciją mėgsta kalbėti abstrakčiai, tačiau atsisako klausyti ligoninėse besipraktikuojančių rezidentų priekaištais, esą jais, skirtingai nei kitose ES šalyse, Lietuvoje vyresniojo amžiaus personalas nepasitiki ir dažnai jų praktika Lietuvos gydymo įstaigose prasideda ir ilgai tęsiasi kavos medicinos korifėjams pilstymu.