Po 60 -ties metų…

„Gražūs, nors nejauni“, – šie žodžiai labai derėjo prie „Žiburio“ paminklo š.m. liepos 30 d. į 60-tąjį mokyklos baigimo jubiliejų susirinkusiems 1955/1956 m.m. laidos žiburiečiams.

Gimėme prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mokyklinį kelią pradėjome pirmaisiais pokario metais, paženklintais pasipriešinimu brukamai sovietinei ideologijai, čekistų persekiojimams, tremtimi. Įbauginti, bet nepalūžę laukėme to, kas buvo giliai paslėpta širdyje –Laisvės: vieni tyliai, kantriai atlikdami savo kasdienines pareigas; kiti – drąsesni, motyvuoti, veiklesni, galbūt ne visada suprasti. Tik po 60 – ties metų, atvėrę savo mintis ir širdį, lyg iš naujo vienas kitą pažinome. Pagarbos nusipelnė ir vieni, ir kiti, – visų pastangų dėka atėjome į Atgimimą, į šiandienos Lietuvą. Malonu išgirsti Leono Ašmanto žodžius: „Ne tiek svarbu, ką baigė mano dukros, aš laimingas, kad jos neieško laimės kitur, – ją kuria čia, Lietuvoje.“
Prienų ,,Žiburio“ gimnazija, sovietmečiu pavadinta vidurine, kurią mes baigėme, 1956 m. pavasarį sudegė. Brandos egzaminus teko laikyti Nemuno pakrantės žemutinėje aikštelėje buvusiame fizikos kabinete, kitus – pradinėje (dabartinėje „Revuonos“) mokykloje, kurioje vyko ir atestatų įteikimas bei išleistuvės. Žiburiečiais mūsų sovietiniais metais nevadino. Šį titulą atgavome tik po Atgimimo.
Jubiliejų organizavo Janina Kemežytė – Bredelienė, buvusi kūno kultūros mokytoja, sveikuolė, aktyvi Prienų visuomenininkė, ir buvęs mokytojas bei Prienų švietimo skyriaus vedėjas Algimantas Griška, nuoširdus, kūrybingas, mėgstantis stalo tenisą ir ,,balandžių sportą“.
Susitikime dalyvavo: Marija Jakinevičiūtė – medikė, buvusi Prienų rajono darželių ir mokyklų medicininės priežiūros darbuotoja, ilgametė aktyvi, nuoširdi Carito pagalbininkė; Irena Žilinskaitė – veikli, aktyvi, buvusi ilgametė Kupiškio darželio vedėja, medikė; Marytė Raškauskaitė – Lukoševičienė – santūri, dalykiška, buvusi ilgametė Prienų kilnojamosios mechanizuotos kolonos meistrė; Marija Žemaitytė – Barštienė – nuoširdi, atvira, kolegų gerbiama, ilgametė Kauno vilnonių audinių fabriko ,,Litex“ meistrė; Genovaitė Gudaitytė- matematikė, aktyvi, mylima pedagogė, dirbusi Punioje, Užuguostyje ir Alytuje, dabar – gėlininkė; Janina Padelskaitė – anksti patyrusi našlaitės dalią, rūpestinga, nuoširdi, jautri mama; Angelė Kačergytė – Redeckienė – buvusi mokytoja, auklėtoja – metodininkė, Lietuvos nacionalinė trenerė, Pasaulio lietuvių teniso žaidynių prizininkė; Albina Balnanosytė – Dubickienė – ilgametė Alytaus medvilnės kombinato inžinierė – konstruktorė, darbšti ir mylima žmonių, šiuo metu – gėlininkė.
Tarp jų – Lietuvoje žinomi kūrybingi ir veiklūs žmonės: Kovo 11-osios Akto signataras, Atkuriamojo Seimo deputatas Narcizas Liudvikas Rasimas Rasimavičius, Leonas Ašmantas – pirmosios Vyriausybės energetikos ministras, parašęs prisiminimų knygas „Laisvės skausmas“ ir „Likimo srovės“ (pastarąją susitikimo dalyviams įteikė prisiminimui).
Susitikome tradiciškai – prie „Žiburio“ paminklo. Prisiminėme tuos bendraklasius ir klasių auklėtojus, kurie jau iškeliavę Anapilin. Jų kapai – įvairiose Lietuvos vietose, tad uždegėme žvakeles čia, šalia „Žiburio“ paminklo. Jiems ir visiems susirinkusiems savo kūrybos eiles apie gyvenimą, Tėvynę skaitė Narcizas Rasimas Rasimavičius ir Angelė Kačergytė.
Prie Kęstučio paminklo grožėjomės nuostabiu Nemuno vingiu, krantine. Susitikimą pratęsėme kavinėje. Mokytojas Algimantas Griška sugrąžino mus į mokyklinius metus, pakvietė dalyvauti istorijos, geografijos ir matematikos pamokose (t.y. papasakoti apie reikšmingiausius savo gyvenimo įvykius, pasiekimus, apie vaikus ir vaikaičius.)
Apjungdami visas tris „pamokas“ į vieną prisiminimų puokštę, dalijomės gyvenimo patirtimi, prisiminimais: vieni nauju požiūriu į savąsias šaknis, apie kurias mokykloje tais gūdžiais pokario metais ne kiekvienas išdrįso kalbėti, kiti – apie sunkią dalią likus be namų, be tėvų, apie nuoširdžių, jautrių žmonių pagalbą, kiti – apie ryžtą, jaunatvišką polėkį, entuziazmą, pasiekimus ir skaudulius siekiant įgyvendinti tai, ką pasiekė svarbiose Lietuvos gyvenimo srityse jau po Atgimimo.
Prisiminimai grąžino mus į metus, kai brendome, kūrėme, savo  darbais, visuomenine veikla „pramynėme“ vieni – siauresnius, kiti platesnius takelius, kai pareigos ir meilės Tėvynei vedami, ėjome į Tėvynės Laisvę, prisidėjome ir dabar pagal galimybes prisidedame prie savo gimtojo krašto žmonių, savo vaikų ir vaikaičių gerovės.
Susitikime patyrėme daug gražių akimirkų. Taip ir norisi ištarti: „Rugsėjai ritasi/ Ražienom,/ Rasotom pievų brydėm,/ Jurginais nešini/ Ir rudeninėm astrų pynėm,/Jaunyste ant liaunų pečių…/ Ir aš su jais / Skubu, vejuos / Jaunystę…/ Negrįš jinai,-/ Man šlama rudeniniai vėjai, / Šarma plaukuos/ Ir debesėliai plaukiantys dangum…/ Juk ir pavasariai kartojas,- / Nebegrįžta! / O aš regiu Jaunystę,/ Sugrįžtančią rugsėjų pramintais / Takais…
Angelė Kačergytė – Redeckienė