Ką sako šauktiniai? Kaip atlieptų valdžia?

Rytas Staselis

Jeigu paskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje parlamento nariai inicijuotų sudaryti Laikinąją parlamento tyrimo komisiją, kuri tiesiai šviesiai atsakytų į klausimą, ar pirmieji po ilgos pertraukos Lietuvos kariuomenės šauktiniai, kaip kai kurie iš jų teigia, nebuvo apgauti – tai nebūtų visiškai kvailas sprendimas.
Žinia, laikinųjų tyrimo komisijų Seime veikla gerokai nusmukdė ir sukompromitavo šį kontrolės institutą. Tačiau tai nereiškia, kad jo nėra prasmės panaudoti svarbiems darbams.
Kai kurie šauktinę tarnybą baigiantys jaunuoliai viešoje erdvėje priekaištauja šalies valdžiai, kad pažadai, kurie buvo dalijami atstatant būtinosios karinės tarnybos prievolę iš tikrųjų tapo mažiau saldūs, kada susidurta su tikrove.
Viena svarbiausių pretenzijų – kol kariai „buvo batuose“, išnyko svarbus akstinas gauti taip iki galo ir nenustatyto dydžio pinigų kompensavimą už ateities studijas aukštosiose mokyklose. Viešoje erdvėje ir šiandien galima atrasti įvairių Krašto apsaugos ministerijos (KAM), tačiau ne tik jos, pareigūnų svarstymų, kad tokios kompensacijos dydis galėtų siekti nuo 15 proc. iki 50 proc.
Už finansinius įsipareigojimus tarnybą baigiantiems šauktiniams atsakingos institucijos, taip pat ir KAM atstovai, dabar kalba, išvertus argumentaciją į žmonių kalbą, kad pirminė idėja buvo supaprastinta maždaug dešimtį kartų padidinus pinigines išmokas šauktiniams. T. y. dabar būtinąją tarnybą baigę šauktiniai ir savanoriai į savo sąskaitas gauna kelių tūkstančių eurų sumą, o, kadangi ji yra didesnė nei anksčiau buvo žadėta, kartu su ja ir pasirinkimo laisvę. Pinigus galima skirti užmokesčiui už mokslą, verslui pradėti, pagaliau – kam širdis geidžia.
Kitaip tariant, jei šių institucijų pareigūnai sako tiesą, apgavystė – tik sąlyginai yra tokia. Viena vertus, buvusių karių valstybė tikrai nepalieka vien su rinkiniu dantų krapštukų, o išmoka solidžias pinigų sumas. Kita vertus, išmokų sistemą valdžia pakeitė jau prasidėjus pirmojo šaukimo kariškių tarnybai. Formaliai kaip ir neklausė, ką apie tokius pakeitimus (didinama pinigų suma ir vėliau nesirūpinama kompensacijomis už aukštąjį mokslą) galvoja patys kariškiai, ėję tarnybon galvoje turėdami tam tikrą finansinį algoritmą.
KAM galėjo pamanyti, kad tokios pinigų schemos bus patogesnės, pinigai iki begalybės nekeliaus tarp biudžeto eilučių ir skirtingų institucijų. Numanomai tokia tvarka patogesnė ir patiems šauktiniams.
Kokioje nors Rusijoje tokia užmokesčio problema tarnybos sutartis (kontraktus) pasirašiusiems kariškiams gal nė neatrodytų problema. Turint galvoje tas, kurias patiria Rusijos kariuomenės kontraktininkai, sprendžiant iš pranešimų viešojoje erdvėje.
Tačiau Rusija yra prastas orientyras. Lietuvoje, sprendžiant šitą problemą, kuri, esu tikras, daugeliui neatrodo aktuali, svarbūs kiti rodikliai. Visų pirma, šauktinių į privalomąją tarybą grąžinimas iš pat pradžių ne šiaip sau dar viena valdžios nuleista prievolė bei pareiga ant visuomenės pečių. Bent jau mėginta šį Valstybės gynimo tarybos sprendimą įgyvendinti sutarties su piliečiais forma. Jūs – piliečiai – atliekate visuomenei reikšmingą paslaugą, o už tai mokesčių mokėtojai skiria tam tikrą pinigų sumą, kuri galėtų jums padėti siekti aukštojo mokslo, spręsti savo socialinius poreikius, pradėti verslą ir t. t.
Todėl jei tai sutartis, ji turi būti aiški, skaidri ir abiems ją sudarančioms pusėms (visuomenei ir šauktiniams) suprantama. Ir jeigu ji keičiama arba tobulinama procesui vykstant, nepaisant to, su pakeitimais bei patobulinimais turi būti supažindinamos visos sutarties pusės. Kad ir kiek tai užimtų laiko bei pastangų. Ir net jeigu vienam šauktiniui esą tobulesnė (tarkime, KAM ar bendresniu formaliosios logikos požiūriu) forma neatrodytų priimtina, jam turi būti taikoma ta sutarties versija, apie kurią jis žinojo prieš šokdamas „į batus“.
Nes tokios sutartys tarp visuomenės ir atskirų jos grupių yra grįstos pirmiausia ne pinigais, o pasitikėjimu. Kai griūna pasitikėjimas, pinigai, net didesni už tuos, kurie buvo žadami, nieko negali padėti.
Tai štai Laikinoji parlamentinė tyrimo komisija galėtų imtis šio reikalo. Skirtingai nei ligi šiol lietuviškoje politinėje tradicijoje buvo įprasta, svarbiausioji komisijos užduotis būtų ne apkaltinti ar išdrengti kokį nors politiką iš kėdės, o sustiprinti pasitikėjimą. Palyginti valdžios pažadus šauktiniams ir tikrovę. Ar, nepaisant įvairių, vėliau sugalvotų finansavimo algoritmų, devynis mėnesius Tėvynės labui atpylę šauktiniai neturėjo pagrindo jaustis taip, kaip kai kurie iš jų šiandien pasakoja žiniasklaidai.
Tokia komisija, be to, galėtų imtis labai prasmingų rekomendacijų šalies valdžios institucijoms, kaip tarpįstaiginį bendradarbiavimą sutvarkyti taip, kad pinigų keliai po biudžeto eilutes ir įstaigų sąskaitas būtų kuo paprastesni ir netrukdytų vykdyti sutartinių įsipareigojimų.
Trečioji prasmingoji parlamentinės komisijos užduotis galėtų būti įvertinti valstybės išteklius ir tą jų dalį, kurią būtų galima skirti šalies piliečiams, atliekantiems išskirtines pareigas.
Gal pamažu išpuoselėtume įgūdžius, kurie iš tikrųjų pakeistų valdžios įprastas bendravimo su visuomene formas: įstatymu uždėjau pyliavą bei pareigą ir daugiau nieko nenoriu žinoti.