„…noriu dirbti ir padėti žmonėms“

– Nuo rugpjūčio 1 dienos MediCa klinikoje darbą pradėjo šeimos gydytojas Tadas MENKEVIČIUS. Tadas – vienas iš nedaugelio prieniškių, po studijų sugrįžusių dirbti į namus. Kodėl ne Kaune? Ar negąsdina tai, kad, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, savam kieme sunku būti pranašu?
– Puikiai pamenu medicinos mokslų pradžios šventę didelėje akademiko Zigmo Januškevičiaus auditorijoje. Man itin įstrigo vieno dėstytojo tuomet išsakyti žodžiai: „Niekuomet nepamirškite, koks kraštas jus išaugino ir grįžkite ten, kai jūsų prireiks“. Jau besimokydamas pirmuose medicinos kursuose žinojau, kad noriu dirbti gimtajame savo krašte – Prienuose, kur kiekvienas kampelis man itin mielas ir artimas. Nenoriu būti pranašas, tiesiog noriu kantriai dirbti ir padėti žmonėms – ne tik pasveikti, bet ir nesusirgti. Tikiu, jog tai, kad esu prienietis, kad gerai pažįstu ir Birštoną, kuriame mokiausi paskutinėse gimnazijos klasėse – yra privalumas, nes čia esu savas ir pažįstamas.
– Kodėl pašaukė medicina ir kodėl pasirinkote būtent šeimos gydytojo specializaciją?
– Nuo pat mažų dienų buvau aktyvus, smalsus ir mėgstantis bendrauti. Medicina – man buvo rimtas iššūkis, todėl ji taip traukė ir domino. Man puikiai sekėsi mokslai, gerai išlaikiau brandos egzaminus, taigi šis noras gana nesunkiai tapo išsipildžiusia tikrove. Tuos šešerius metus besimokydamas bendrosios medicinos, svarsčiau įvairias tolimesnio darbo pasirinkimo galimybes – specialybes, tačiau labiausiai man vis dėlto patiko šeimos medicinos gydytojo darbas. Galbūt todėl, kad man sekėsi ir domino įvairios medicinos sritys. Žavėjo ir pediatrija ir bendravimo su vaikais ypatumai, ir galimybė pagelbėti vyresniems pacientams. Šeimos gydytojas savo darbu gali nuveikti labai daug: pasitelkdamas įvairius įstatymus, savo žinias ir kompetencijas gali padėti išspręsti ne tik sveikatos, bet ir socialines problemas. Pastebėjau, jog žmonės itin pasitiki savo šeimos gydytoju, noriai jam išsipasakoja – juk jis prižiūri juos, o kartais net ir jų šeimos narius ne vienerius metus, tampa artimas, tarsi šeimos narys.
– Kaip manote, kas svarbiausia šeimos gydytojo darbe?
– Šeimos gydytojui reikalingos tos pačios, kaip ir kitų specialybių gydytojams, savybės: kantrybė, kruopštumas, noras ir pasiryžimas mokytis, tobulėti visą gyvenimą. Anksčiau netikėjau, tačiau dabar aiškiai suprantu, kad medicina yra tikrų tikriausias menas: tas pats vaistas ar procedūra skirtingus žmones veikia skirtingai. Juk mes visi esame nevienodi. Štai kodėl gydytojas niekuomet negali atsipalaiduoti: kiekvienas pacientas ir jo gydymas yra iššūkis. Naujausios rekomendacijos, pažangiausi tyrimai bus beverčiai, jei nemokėsi jų teisingai parinkti, pritaikyti. Be to, jie nėra tokie svarbūs, kaip paprasčiausias žodis – jis, jau įsitikinau, yra geriausias vaistas, nuo jo ir prasideda gydymas.
Žinoma, žmonės pro gydytojo duris dažniausiai ateina genami ne džiaugsmo. Ligą lydi nusivylimas, baimė, nerimas, todėl žmonės būna pažeidžiamesni, piktesni – gydytojas turi mokėti bendrauti ir tokiomis sąlygomis. Kartais būna ir atvirkščiai: gydytojams, kaip ir visiems, pasitaiko sunkių dienų, tačiau būtina stengtis, jog asmeninė nuotaika neturėtų įtakos bendravimui su pacientu. Tai sunku, bet jei leisi rūpesčiams persismelkti į darbą, gresia pavojus žmogų nuvilti ar nuliūdinti.
– Ar studijuodamas universitete (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, anksčiau Kauno medicinos) dalyvavote kokioje nors mokslinėje veikloje?
– Nuo trečiojo kurso buvau Studentų mokslinės draugijos narys. Dalyvavau Kardiologijos, Vaikų, Naujagimių ligų (Neonatologijos) būrelių veikloje: skaičiau įvairius pranešimus kolegoms, rašiau mokslinius tiriamuosius darbus infekcijų temomis. Medicina yra pagrįsta mokslu. Visos rekomendacijos ligų gydymui yra parengiamos remiantis tyrimais, stebėjimais. Tai neatsiejama jos dalis, todėl domiuosi ir domėsiuosi nuolat moksliniais atradimais ir naujienomis šioje srityje – juk viskas taip sparčiai kinta, gydytojas turi neatsilikti nuo mokslo pažangos.
– Jūsų žmona taip pat gydytoja. Kaip namuose išsitenka du medikai?
– Savo žmoną Vytenę, taip pat būsimą šeimos gydytoją, sutikau keliaudamas namo autobusu, mat ji gyveno greta Prienų ir taip pat kiekvieną dieną keliaudavo į universitetą. Būtent medicina mums padėjo sutikti vienas kitą ir susipažinti. Turime nemažai bičiulių kolegų, kurie taip pat kartu sukūrė šeimas. Galbūt medikams daug paprasčiau suprasti vienas kitą: ilgi mokslai, o po jų – sunkus darbas, budėjimai… O ir pasitarti ar kartu „gliaudyti“ medicinos mįsles įdomu ir smagu. Tik aš vis dėlto stengiuosi į namus savo darbo neparsivežti, tačiau, pripažinsiu, tai sunku. Ypač kai juose laukia kitas medikas. Vytenė mane visuomet palaiko, įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis – labai ją myliu ir džiaugiuosi, jog esame kartu.
– Gydytojo darbas neabejotinai pareikalauja daug jėgų, „išsunkia“. Kaip atsipalaiduojate ir pailsite po darbo dienos?
– Dar studijuodamas universitete supratau, jog mokslus ir ilgus sėdėjimus prie knygų tiesiog būtina paįvairinti kitokia, atpalaiduojančia veikla, leidžiančia užsimiršti. Vienas jų – muzika. Ją itin mėgstu! Vakarais mėgau ir vis dar mėgstu pabrazdinti gitarą, išmokau ja groti būdamas mokinys. Kaip gydytojas galiu patvirtinti ir patikinti, jog sportas, fizinė veikla tiesiog būtina žmogaus kūnui – stiprėja širdis, organizmas geriau aprūpinamas deguonimi, o antsvorio nebuvimas užkerta kelią tokioms ligoms kaip cukrinis diabetas, storosios žarnos vėžys… Universitete susižavėjau tenisu, treniravausi gana ilgai, labai gaila, jog paskutiniu metu vis sunkiau atrasti laiko šiam sportui. Kol lauke nesninga ir nežvarbu, mėgstu minti dviratį – besikeičiantys vaizdai, vėjas prablaško mintis, o fizinė veikla prideda laimės ir džiaugsmo, padeda „neapkerpėti“, išsijudinti. Dviračių sportą mėgstu ne tik aš, bet ir mano žmona. Jau keletą mėnesių jais keliaujame… trise. Mūsų mažoji dukrelė sėdi dviračio kėdutėje – jai taip keliauti labai patinka!
– Kokius lūkesčius siejate su darbu MediCa klinikoje?
– Šeimos medicinos MediCa  klinika – tai profesionalių ir  rūpestingų sveikatos priežiūros specialistų bendruomenė. Klinika nepaliauja tobulėti, čia nėra sąstingio, nuolatos atsižvelgiama ir į pacientų atsiliepimus bei pasiūlymus, todėl dirbti joje jaunam ir iniciatyviam gydytojui labai gera.
Trokštu čia įgyvendinti savo svajonę – dirbti gydytoju ir padėti žmonėms. Visa kita, tikiu, ateis savaime, tiesiog mylint ir mėgaujantis savo darbu.
– Ko norėtumete palinkėti savo pacientams?
– Visų pirma, žinoma, nesirgti. Daug kalbame apie gydymą, tačiau svarbiausia yra ligų prevencija, todėl rūpintis savimi ir savo šeimos nariais reikia jau dabar, kuomet nesiskundžiame jokiais negalavimais. Mylėkite save – juk taip elgiamės ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kuriuos branginame. Taip pat noriu paskatinti žmones bendradarbiauti – gydytojas nėra kažkuo viršesnis už savo pacientą, juk jie abu dirba vedami vieno tikslo – žmogaus sveikatos.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmingo darbo ir lūkesčių išsipildymo.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė