„Misija Sibiras’16“ dalyviai jau pirmą dieną Igarkoje sutiko lietuvę

Šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicija tikrai tolima. Jos tikslas – Igarka, esanti už poliarinio rato. Dalyviai į šią ekspediciją išvyko Pasaulio lietuvių vienybės dieną, liepos 17-tąją, bet pasiekti Igarką prireikė net trijų dienų. Bet jau pirmąjį vakarą Igarkoje projekto komanda ten sutiko lietuvę.
Igarka – viena tolimiausių ir viena svarbiausių lietuvių tremties vietų, esanti Krasnojarsko srities šiaurėje. Tremties laikotarpiu į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių. Igarkoje iki šių dienų yra išlikusios vienos didžiausių lietuvių kapinės buvusios SSRS teritorijoje. Vienose jų – net apie 500 kapaviečių.  Už šiaurės poliarinio rato, prie Jenisiejaus upės esantis miestas buvo įkurtas 1929 metais iki tol negyvenamose teritorijose. Tai, kad vietovė ilgai buvo neapgyvendinta, lėmė labai atšiaurus poliarinis klimatas. Žiemos trukmė Igarkoje devyni mėnesiai, o šaltis nukrenta net iki -60°C. Tiesa, šiuo metu temperatūra Igarkoje siekia net apie +27°C.
Po trijų dienų kelionės traukiniais ir lėktuvais ekspedicijos komanda pagaliau pasiekė Igarką. Kadangi kelionė buvo ilga ir sudėtinga, pirmoji diena buvo skirta apylinkių apžiūrėjimui. Igarka ekspedicijos dalyviams pasirodė apmiręs miestas. Daug apleistų pastatų. Per 25 metus gyventojų čia sumažėjo net keturis kartus. Kadaise Igarkoje gyveno apie 20 000 žmonių, o šiuo metu čia jų tėra apie 5 000.
Vakare ekspedicijos komanda pajudėjo parduotuvės link,  kad apsipirktų maisto produktų vakarienei. Pakeliui jie sutiko moterį, kuri į juos kreipėsi dviem žodžiais: „Laba diena“. Tokie žodžiai yra įprasti Lietuvoje, bet esant toli nuo Lietuvos šis pasisveikinimas dalyviams buvo ypatingai reikšmingas. Su jais sveikinosi Olga, moteris, kuri gimė lietuvių tremtinių šeimoje Igarkoje. Tiesa, ji joje jau nebegyvena. Dar prieš dvidešimt metų ji grįžo į Lietuvą, o dabar į Igarką atvyko tik trumpam – pažiūrėti, kaip viskas atrodo šiandien, aplankyti savo buvusius namus ir artimųjų kapus.
„Aš labai norėjau čia sugrįžti. Čia ir mano mama ir močiutė palaidotos. (…) Visas mano gyvenimas čia praėjo. Aš žinau, kad tai mano paskutinis kartas, kad daugiau čia nesugrįšiu… ir sunku, ir pinigų daug…“ – pasakojo moteris.
Įspūdžiais apie susitikimą pasidalino ir „Misija Sibiras‘16“ dalyvis Karolis Žemaitis: „Vakarop išėjome pasivaikščioti po vakarėjantį Igarkos miestelį. Einant į parduotuvėlę maisto produktų akimirksniu visa grupė sustojo. Du lietuviški žodžiai, ištarti už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nuskambėjo neįtikėtinai. Su mumis pasisveikino tremtinė Olga. Gimusi ir užaugusi Igarkoje ji po 20 -ies metų pertraukos sugrįžo aplankyti savo buvusių namų. Olgos šeimą ištrėmus iš Lietuvos, čia prabėgo jos vaikystė, čia gimė ir Olgos vaikai. O šiandien čia, Igarkoje, įvyko netikėtas, bet labai jautrus ir emocingas susitikimas mums visiems. Dar kartą supratome, kad atvažiavome išsaugoti istorijos. Istorijos, paslėptos neįžengiamose kapinėse, tremtinių istorijose ir mūsų širdyse. Misija tęsiasi!“
Prisidėti prie pilietiškumo idėjų sklaidos galite, paremdami projektą „Misija Sibiras“. Tai padaryti galite projekto paskyroje portale Aukok.lt, arba trumpaisiais numeriais 1417 – auka 2 EUR, 1418 – auka 3 EUR.
Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ įgyvendinamo projekto „Misija Sibiras“ metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Nuo 2006 m. savo norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 11 000 jaunų žmonių, suorganizuota 14 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurta dokumentinių filmų. Visa tai prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo.