Gal jau išmokstame pagerbti tai, kas nusipelnė pagarbos

Rytas Staselis

Vilniuje įvyko šiltas ir gražus tremtinių pagerbimas (tekstą pradedu nuo superlatyvų, tačiau kitaip neišeina). Tokį regėjau pirmusyk. Jei neklystu, šiųmetinės ekspedicijos į Lietuvos žmonių tremties vietas Sibire dalyviai sumanė prisiminti 75 m. senumo įvykius ne šiaip – įprastu pagerbimu su nebyliais vainikais, gėlėmis ir maža ką reiškiančiomis kalbomis. Jie tiesiog pasiūlė perskaityti per 20 tūkst. ištremtų žmonių pavardžių.
Buvau ten beveik valandą. Įspūdis ypatingas. Vardas, pavardė, „likimas nežinomas“. Vardas, pavardė, „grįžo“. Vardas, pavardė, „negrįžo“…
Šiurpuliukai per nugarą, iki pat penčių. Gal per ketvirtį atkurtos nepriklausomybės amžiaus išmokome iš širdies pagerbti tai, kas reiškia Lietuvos slenksčius? Nes daugelis iki šiol įvairiomis progomis vykusių pagerbimų dvelkė tokiu sovietizmu – tarsi ir sakytos – išsakytos tiesų tiesos, tarsi išreikštos kančių kančios. Bet vis dėlto – it komsomolo suvažiavime.
Tenepyksta tie, kuriems tiesiog tie paminėjimai tokie išeidavo. Juos galima suprasti, nes vadovautasi paprastu bendravimo būdu – jeigu kalbi teisingus dalykus, tari teisingas raides, tai visi „normalūs žmonės“ išgirsti privalo. Bėda tik, kad „normalūs žmonės“ šiandien girdi daug teisingų dalykų, kartais net nepriekaištingas kalbos formas. Užsiblokuoja. Juo labiau – tremtinių lieka vis mažiau, o apie 75 metų senumo įvykius žinančiųjų tik iš vadovėlių – daugėja.
Ir akivaizdžiai ne aš vienas taip jaučiausi. Kažkur Gedimino prospektu skubėjęs vyriškis valdininko ir viduriniosios grandies vadybininko aprėdais stabtelėjo prie akmenų paminklo, į vidinę kišenę įkišo mobiliojo ryšio telefoną ir paklausė, ar būtų galimybė bent dešimt pavardžių perskaityti į mikrofoną (suprask, kol pietų pertrauka). Ir perskaitė: vardas, pavardė, „negrįžo“, vardas, pavardė, „likimas nežinomas“…
Nejučiom ėmiau laukti, ar neišgirsiu savo giminiečių, prieš ketvirčius amžiaus išvežtų į Sibirą. Vardas, pavardė, „grįžo“… Mano močiutės sesuo taip pat grįžo, tik į Taliną. Kurtis Lietuvoje po Josifo Stalino mirties jiems buvo uždrausta.
Iš tikrųjų: lietuviai, rusai, žydai, lenkai. Ir ne skaičiai, bet konkretūs žmonės, turėję savo gyvenimą, jo džiaugsmus, svajones ir galėję šią šalį padaryti geresne.
Ir pagalvojau, kada jau su savo praeitimi būsime susitaikę, kada Holokausto istorinės atsakomybės klausimas bus išspręstas, galėtume kurioje nors Vilniaus, kiekvieno miesto ir miestelio centrinėje aikštėje perskaityti 200 tūkstančių mūsų piliečių žydų pavardžių. Moksleiviai, kareiviai, studentai, politikai, darbininkai. Ir taip kasmet. Bus nelengva, nes Holokausto kontekste pavardės bus veik išvien žydiškos. Gal tik vieno kito kitos kilmės nacių nutverto ir sušaudyto jų gelbėtojo.
Tačiau nežinau kito geresnio kelio į tikras istorijos pamokas ir mūsų širdis. Nes kiekvienas viešai ištartas konkretus vardas problemą grąžina iš statistikos lauko į širdį. Tiesiai.
Suprasti, kas vyko tremties vietose, gali tik ten nukakę, kad ir šiais laikais. Esu tikras, kad baisiausių dalykų apie kovą už išlikimą, apie užvaldančius instinktus, be kurių žūsi, tremtiniai nėra papasakoję ligi šiol. Jie nemano, kad mes patikėsim. Jie nenori prisiminti buvę tokiose sąlygose, kuriose ne kiekvienas galėjo išlikti žmogumi.
Prieš devynerius metus su tuometiniu užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu aplankėme Tadžikistaną, Pamyro priekalnes. Netoli Kurgan Tiubė taip pat buvo tremtinių iš Lietuvos. Pasakojo, kad juos atvežė įžiemojus ir paliko vidury lauko, kur dirvožemio tik per plaštaką, giliau – tik kalnyno uolienos. Trečdalis mirė pačią pirmąją žiemą. Daugiausia vaikai ir senyvieji. Iškasti kapų buvo neįmanoma, todėl mirusiųjų palaikus apdėdavo smulkesniais akmenimis. Po dažnų laidotuvių tokiose kapinėse užtat pasismagindavo laukiniai žvėrys. Erzelis iš tų puotų pasiekdavo iš laidotuvių sugrįžusių žmonių ausis.
Kurgan Tiubės kapinėse neberadome nei lietuviškų pavardžių, nei kryžių. Vieną kitą kapavietę vokiškais užrašais. Ponas Vaitiekūnas ant kapinių viduryje išaugusio medžio tik užrišo trispalvę juostą. O dvi į kapinaites atlydėjusios vietos valdžios atstovės tiesiog nuoširdžiai nesuprato, ką mes ten veikiame ir kam mums viso to reikia. Jos akivaizdžiai svajojo, kad mes iš jų valdų kuo greičiau išsimėžtume.
Fantastiškų tekstų apie pirmuosius trėmimus Lietuvoje tą ir kitą dieną radau socialiniuose tinkluose. Juos dažniau rašė mano kartos žmonės ir šiek tiek jaunesni. Gražių žmonių, taip pat ir mažų nuotraukos – kas negrįžo, kas sugrįžo… Jei sugrįžo – tai labai pasikeitę. Nebūtinai palūžę ir greičiausiai vis dėlto nepalūžę, tačiau pasikeitę. O jie buvo mūsų elitas.
Ir ta prasme radosi dar viena mintis. Tremtiniai, jų bendraamžiai į tokias ceremonijas paprastai susirenka vieni, beveik vienos kartos. Nematydami jaunesnių žmonių, jie jaučiasi neapsakomai vieniši. Jiems atrodo, kad jų patirtis šioje šalyje niekam daugiau neberūpi. Kaip padaryti taip, kad jie matytų, kas tokiomis progomis vyksta socialiniuose tinkluose, interneto erdvėje. Daugeliui jų – svetimoje. Gal tąsyk ir jų patiriama vienatvė neatrodytų tokia sunki.