Pradėjo diskusijas dėl Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centro perspektyvų

Centro teritorijoje augančios obelys apsipylė žiedais tarsi specialiai Slaugytojų dienai ir trumpam išviliojo į kiemą budėjusius medikus: (iš kairės) slaugytojos padėjėją Rasuolę Liudvinavičienę, slaugytoją Irmą Raguckienę, gydytoją Sandrą Jasionienę, centro direktorę Liną Kazlauskienę, vyr. slaugos administratorę Ramutę Lukoševičienę.

Veiveriškiai medikai rūpestingai puoselėja Pirminės sveikatos priežiūros centro aplinką, visomis išgalėmis rūpinasi, kad ir pacientai, ir ligoniai senos statybos pastatuose gautų kokybiškas pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros bei stacionarines slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas, jiems netrūktų dėmesio ir namų jaukumo.
Nepaisant kolektyvo pastangų, bėgantys metai, nesibaigiančios sveikatos sistemos reformos ir demografiniai pokyčiai daro savo: devintame dešimtmetyje kardiologine reabilitacija garsėjusios Veiverių ligoninės bazėje nuo 1997 metų veikia Pirminės asmens sveikatos priežiūros centras bei Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, šiandien, deja, išgyvenantys ne pačius geriausius laikus.

Tarybos nariai susirūpino investicijų paieška
Įsijungus ekonominiam režimui, nelikus terapinio profilio lovų, poliklinika ir ligoninė apleido vieną pastato korpusą ir įsikūrė talpiau buvusiame klebonijos pastate ir priestate. Nors įstaigai modernumo įspūdį suteikia prieš kelerius metus Prienų rajono Vietos veiklos grupės lėšomis ligoninėje įrengtas keltuvas į antrąjį aukštą, pernai Lietuvos aplinkos apsaugos fondo lėšomis modernizuota katilinė, Veiverių bendruomenės centro projekto dėka sutvarkyta  aplinka, Veiverių PSPC pastatui nėra kuo lygintis  su moderniomis gydymo įstaigomis. Jis nepatrauklus nei išore, nei patalpų išplanavimu, juolab darbo ir gydymosi sąlygomis. Gydytojų kabinetai ankšti, langai kiauri, grindys linguoja, registratūra užkampyje, siauruose koridoriuose vos galima prasilenkti. Įstaiga šaukte šaukiasi kapitalinės rekonstrukcijos ir didelių investicijų, kurios  dieviškąja valia, žinoma, ir su žemiškuoju įsikišimu, vis aplenkia Veiverių kraštą.

Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto nariai kartu su Veiverių krašto politikais įvertino situaciją vietoje, diskutavo apie trijų korpusų pastato likimą, pasikeitė nuomonėmis, kaip ekonomiškiau panaudoti tuščias patalpas, kur surasti lėšų poliklinikos ir ligoninės bazės modernizavimui.

Gegužės 12 d. į Veiverių PSPC su medikais ir šiame krašte išrinktais politikais padiskutuoti apie gydymo įstaigos ateitį, jos pastatų atnaujinimo alternatyvas buvo atvykę Prienų rajono savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto nariai:  Rita Keturakienė (pirmininkė), Snaiguolė Garmuvienė, Rasa Ivanauskienė, Vytautas Martinaitis ir Kastytis Tarasevičius. Iniciatyvą sukviesti Tarybos narius į Veiverius ir pamėginti visiems kartu, atmetant politinius skirtumus, spręsti miestelio bendruomenei svarbų centro atnaujinimo klausimą parodė aktyvus Tarybos narys Martynas Butkevičius.  Nuošalyje neliko ir jo kolegos Cezaras Pacevičius, Marija Kleizienė, Juozas Krikštolaitis, Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas, klebonas Kęstutis Vosylius.
Veiverių PSPC direktorė Lina Kazlauskienė Tarybos nariams surengė ekskursiją po Centro gydytojų kabinetus, pagalbines patalpas,  Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus palatas, aprodė ir nuo 2002 metų tuščią pastato korpusą, kuriame anksčiau veikė poliklinika, viso rajono vaikams buvo gaminami maisto mišinukai. Dabar erdviose patalpose per du aukštus mėtosi statybininkų paliktas šlamštas. Akivaizdūs ir pradėto remonto pėdsakai: savo laiku dėl šio pastato nemažai nuveikė a.a. Seimo narys Juozas Palionis, kuriam tarpininkaujant buvo sudėti nauji langai.
Vietiniams Tarybos nariams C.Pacevičiui ir M.Butkevičiui skauda širdis, kad maždaug 650 kv. m ploto patalpos, priklausančios savivaldybei, taip apleistos ir nereikalingos.
Jie prisiminė, kaip sužlugo ankstesnės veiveriškių iniciatyvos pritaikyti tuščias patalpas bendruomenės poreikiams. Jose planuota įkurdinti vaikų darželį, vėliau – daugiafunkcį dienos centrą su socialinėmis paslaugomis šeimoms, seneliams, krizės ištiktiems bendruomenės nariams. Buvo pradėti konkretūs darbai, paruoštas investicinis projektas, numatytas finansavimas, reikėjo tik Tarybos pritarimo. Dėl politinių nesutarimų per regioną gautos europinės lėšos Dienos centro patalpų įkūrimui atiteko Kauno rajonui…
„Laukimas neša nuostolius, nenaudojamos pagal paskirtį patalpos praranda reprezentatyvią išvaizdą, pastatas nuvertėja. Nusikaltimas būtų nieko nedaryt. Po kelerių metų veiveriškiai mums spjaus į akis, kad nieko nesiėmėme, ir pastatai sugriuvo,“ – politinės atsakomybės nesikrato M.Butkevičius.
Jo nuomone, reikia nedelsiant veikti, sutariant tarpusavyje, kam ir kaip šios patalpos galėtų būti pritaikytos. Jeigu politiniu sutarimu dar viena vaikų darželio grupė būtų įsteigta gimnazijoje, į šias tuščias patalpas po rekonstrukcijos galėtų sugrįžti Veiverių PSPC. Jeigu paaiškėtų, kad pigiau atsieis pastatyti naują PSPC pastatą, nei renovuoti seną, galbūt šias patalpas būtų galima parduoti. Bet kokiu atveju, sakė Tarybos narys, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas neatsiejamai nuo visos įstaigos teritorijos kompleksinio sutvarkymo.
Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės Ritos Keturakienės teigimu, šiuo metu svarbiausia surasti tinkamiausią sprendimą, kaip pagerinti Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojų darbo sąlygas, pacientams ir ligoniams teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę. Jiezno PSPC netrukus prasidės renovacijos darbai, Balbieriškio PSPC irgi savu laiku pasiremontavo pastatus, atnaujino palatas ir medicininę įrangą, tik Veiveriuose gydymo bazė liko be investicijų ir ateities perspektyvų.
Tarybos nariai, seniūnas Vaclovas Ramanauskas pritarė R.Keturakienės nuomonei, kad po situacijos aptarimo komitete diskusijas būtina perkelti į kitą lygmenį – galimus sprendimų variantus svarstyti su rajono vadovais, atsakingais specialistais, rengti investicinius projektus, ieškoti lėšų jų įgyvendinimui, pasitelkiant į pagalbą ir išrinktus Seimo narius.
Šia iniciatyva ir politikų palaikymu džiaugėsi įstaigos vadovė Lina Kazlauskienė, pripažinusi, kad iš vidinių resursų centras iki šiol įstengė atlikti tik nedidelės apimties aplinkos tvarkymo ir jos pritaikymo neįgaliesiems projektus, šiek tiek pasiremontuoti palatas. Anot jos, šios laikinos priemonės nekeičia dalyko esmės – jeigu Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje sąlygos dar patenkinamos, poliklinikoje jos neatitinka laikmečio reikalavimų. Reikia įsivaizduoti, kaip viskas bus „nugyventa“ po dar dešimties metų, kokį įspūdį susidarys pacientai, įžengę pro duris į vidų – juk daugeliui aplinka siejasi su gydymo įstaigos patikimumu, paslaugų kokybe…
Pasak L.Kazlauskienės, siekiant pretenduoti į ES struktūrinių fondų ar Valstybės investicijų programos paramą, reikia būti parengus investicinį projektą, o tam trūksta lėšų.
Išvažiuojamojo posėdžio dalyvių nuomonės sutapo: Veiverių PSPC reikia modernaus, kompaktiško pastato, kuriame po vienu stogu išsitektų asmens pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos paslaugos. Dauguma pasisakė už Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus perkėlimą į tuščią, tačiau erdvesnį korpusą, pagal poreikį prie jo pristatant priestatą ambulatorijai (jis galėtų atsirasti nugriovus labiausiai apleistą vidurinę, jungiančiąją pastatų dalį).
Belieka tikėtis, kad tokiu pat ryžtu ir optimizmu palaikyti Veiverių PSPC  atnaujinimo projektą užsikrės ir kitiems Tarybos komitetams atstovaujantys politikai.
Kolektyvas tiki modernios gydymo įstaigos vizija
„Mintys materializuojasi, centras tikrai persikels į naujas patalpas,“ – įsitikinusios Veiverių PSPC darbuotojos. Medikės pasakoja, kad ne vieną kartą po darbo užverdamos duris, jos palinkėdavo sau kitą rytą sugrįžti į kardinaliai pasikeitusią įstaigą. Ką jūs manot, naujo, erdvaus pastato vizija ne vieną darbuotoją pradėjo lankyti sapnuose…
Nenuostabu, kad veiveriškiai medikai taip išgyvena dėl Veiverių PSPC ateities, juk daugeliui – tai pirma ir vienintelė darbovietė. Kolektyve – 27 darbuotojai, iš jų 3 gydytojai, 9 slaugytojos, nemaža dalis senbuvių su „šaknimis“ įaugę į Skriaudžių ir Veiverių krašto žemę, su savo pacientais susigiminiavę ir susigyvenę, vieni kitus pažįsta dešimtis metų. Centro direktorė L.Kazlauskienė tvirtina, kad skyriuje gulinčių ligonių pavardėmis beveik nevadina – labiau prilipę vardai ir profesiniai kreipiniai „Mokytoja“, „Sesute“ ir kt.
Slaugytojų dienos proga paprašytos prisiminti, kaip pašaukimas, o gal likimas kažkada jaunas medicinos mokyklų ir universitetų absolventes atvedė į šį kraštą ir … „užmiršo“,  medikės neslėpė neieškojusios kitų kelių, nes Veiveriuose buvo ir yra gera gyventi.
„Labai gerai čia jaučiuosi – ir dėl žmonių, ir dėl gamtos,“ – pasakoja nuo jaunystės, 33 metus, Veiverių poliklinikoje, pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti gydytoja odontologė Liucija Pūrienė.
Ji pasakoja, kaip būdama jauna gydytoja mėgaudavosi: sėdi darbo vietoje basa, langas atviras, o už jo karvės mūkia, gaidžiai gieda. Kur kitur tokį sąlytį su gamta būtų pajutusi – tikrai ne Dainavoj ir ne Kalniečiuose…
Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vyr. slaugos administratorė Ramutė Lukoševičienė, kilusi nuo Marijampolės, medicinos mokyklą baigė Vilniuje. Metus atidirbo sostinėje, paskui išsiveržė arčiau namų. Atsitiko taip, kad įsidarbinusi Veiveriuose, ir šeimą čia sukūrė. „Žmonės čia inteligentiški, aktyvūs, turintys pilietinę poziciją, jiems ne tas pats, kas dedasi aplinkui,“ – sako pašnekovė.  R.Lukoševičienė darbo stažą skaičiuoja nuo 1978 metų. Dirbo terapiniame skyriuje, gydytojo kabinete, trejus metus eina vyr. slaugos administratorės pareigas.
Viena iš ilgamečių įstaigos darbuotojų – 1986 metais Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą baigusi slaugytoja Irma Raguckienė.  Ji tikina šiame darbe įgijusi kantrybės, išmokusi bendrauti su senais žmonėmis, atjausti juos. „Žmonės vertina, kai pasilabini su šypsena, apsikabini, išklausai juos, šiandieniniame gyvenime, galbūt labiau nei vaistų, reikia nuoširdaus bendravimo,“ – mano Irma Raguckienė.
Medikės pastebi, kad mažoje ligoninėje, esančioje netoli namų, gydomiems ir slaugomiems žmonėms yra patogiau ir jaukiau: juos dažniau aplanko artimieji, giminės, kaimynai, o ir personalas savas. Tai patvirtino ir skyriuje sveikstanti mokytoja Salomėja Tamošaitienė, Slaugytojų dienos proga negailėjusi medikėms šiltų žodžių už dėmesį, jautrumą bei profesionalumą.
Ne kiekvienas žmogus, baigęs specialius mokslus, gali dirbti slaugytoju, reikia būti pasišventusiam, mylėti žmones, norėti juos globoti. Veiverių PSPC direktorė Lina Kazlauskienė tvirtina, kad jos vadovaujamo kolektyvo nariai atsidavę Hipokrato priesaikai ir dirba neskaičiuodami laiko bei jėgų. O kad darbas ir pareiga netaptų rutina, visi Veiverių krašto medikai kasmet balandžio pabaigoje susiburia švęsti Medicinos darbuotojų dieną, o vasaros atostogų metu, ištuštėjus ligoninei, kartu išvyksta paiškylauti į gamtą – sugrįžta atsigavę, labiau susidraugavę ir supratingesni vienas kitam.
Dalė Lazauskienė

[Show slideshow]