Mintys Prienų miestui įprasminti: dabarčiai ir ateičiai

Mykolas Butleris

Dalyvaudamas Prienų turistinės vizijos aptarime buvau maloniai nustebintas, kad tikrai yra nemažai Prienų patriotų, neabejingų miesto įvaizdžio supratimui, jo pateikimui ir puoselėjimui. Štai šių garbių, pilietiškų ir atsakingų žmonių pastangomis buvo sustabdytas, mano manymu, neatsakingas, viduramžiškas ir net skatiko nevertas „gerėjančio drakono“ įvaizdis Prienų miestui.
Kartu pajutau ir savivaldybės valdininkų toliau puoselėjamą nesupratimą apie miesto įvaizdį, netgi jį traktuojant kaip turistinį. Dar iki šiol taip ir neįsisąmoninta, kas tai yra miesto įvaizdis, kaip jis kuriamas. kokią įtaką jam daro krašto istorija ir tradicijos. Net nežinoma, kas tas Prienus lankantis turistas. Susidarė įspūdis, kad savivaldybės įvaizdžių kūrėjai tiesiog bet kokia kaina stengiasi išsisukti nuo nepavykusio „drakono“, paskubomis siūlydami net patys nežinodami ką. Kažkokius nykštukų, pūkučių, o gal net ir papūgėlių piešinukus, skulptūrėles, paslėptas medžiuose, krūmuose ar po jais.
Ko gero, kaip pats nesuprasdamas pateiksi idėją, tokie bus ir pasiūlymai. Nudžiugino, kad tarp įvairių pasiūlymų ir idėjų dar nebuvo pleibojaus – zuikučio. Visokius nykštukus galima žaisti darželiuose, edukacijų metu Prienų krašto muziejuje. Manau ir tikiu, kad nykštukų ir kitokie žaidimai tikrai nėra Prienų turistinio įvaizdžio alfa ir omega, kad tam nepritars ir dauguma miesto gyventojų. Prieš pradedant kurti įvaizdį (turistinį ar tapatų bendrąjį miesto) pirmiausia reikėtų sutvarkyti sudūlėjusius, suaižėjusius paminklus Prienų mieste, senąsias kapines, o tik paskui įsivaizduoti, kad šalia jų gali būriuotis turistai. Ir čia pigus, reklaminis, su šalikais prie keliolikos sugrėbtų lapų maišų fotografavimasis tikrai problemos neišsprendžia. Dar daugiau, kelia daug nerimo, kad tame įvaizdyje nelieka vietos krašto istorinei tradicijai.
Prienų miesto garbės kodas
 Tai, kad yra neprižiūrimi senieji miesto kapai, kad buvo sugriautas Juozo Brundzos namas, kad nebuvo skirtas reikiamas dėmesys tarpukariu svarbiems Prienuose Šaulių namams, kad kuriami visokie iš piršto laužti įvaizdžiai – visa tai aiškiai tarpusavyje susiję ir atspindi valdžios metų metais puoselėjamą neatsakingą požiūrį į Prienų miesto istoriją arba tiesiog jos ignoravimą. Jeigu per 20 metų nesugebėta surasti patyrusį ar jauną, Vilniaus universitetą (kvalifikuotesnis paruošimas tinkantis muziejui) baigusį istoriką, tai daug ką pasako. Jeigu muziejuje būtų kvalifikuotas istorikas, jis , kaip istorikų cecho narys, pats paruoštų rimtą, argumentuotą istorinę medžiagą įvaizdžiui, net idėjos realizavimą kontroliuotų. Jam tos pilkos iš miglotų debesų nukritusios idėjos irgi būtų nepriimtinos. Dabar nėra nei istoriko, o ir tarp savivaldybės pareigūnų nėra žmogaus, kuris minimą procecą išmanytų, teiktų metodinę pagalbą, kontroliuotų jo eigą. Būdamas susirūpinusių del miesto įvaizdžio žmonių būryje, tikėjausi , kad krašto muziejaus atstovas prabils apie miesto tėvus – Butlerius, apie garbingą Prienų pavieto (1791-1794) sąryšį su miesto įvaizdžiu. Deja, to neišgirdau ir todėl negaliu nepaminėti gerbiamo Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko, Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus, Pacų rūmų savininkų Kęstučio Derliūno, Vytauto Guso, kitų entuziastų, kurių dėka Jiezno krašto žmonių sąmonėn grįžo grafų Pacų istorinė atmintis. Dauguma Lietuvos savivaldybių visais būdais ieško savo istorinių šaknų.
Labai vertinu Prienų muziejininkų nuostabią, kūrybingą edukacinę veiklą, tačiau krašto istorinės atminties tyrimas ir puoselėjimas muziejuje tikrai yra nepakankamas, dar kritiškiau čia reikėtų vertinti savivaldybės atsakingų pareigūnų veiklą.  Tai nulemia, kad Prienų žmonės, net ir valdininkai nedaug žino apie Butlerius. Reikia džiaugtis, kad Marijampolės kraštotyros muziejus, vadovaujamas direktoriaus, energingojo istoriko Antano Pilecko, tą istorinę atmintį laiko prioritetu.
Butlerių giminė kilusi iš Airijos. Vėliau jie persikėlė į Vokietiją, o iš ten – į Lenkiją ir Lietuvą. Čia jie dalyvavo įvairiuose 17 amžiaus karuose su švedais ir maskvėnais ir pasižymėjo, kaip narsūs kariai.
Pačių Prienų atsiradimas yra susijęs su Gotardo Vilhelmo Butlerio(1600-1660) tarnyste Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo IV –ojo broliui, karalaičiui Jonui Kazimierui Vazai 1638-1640 metais, Karalaitis vyko laivu iš Ispanijos į Italiją. Marselio uoste karalaitį Prancūzijos valdovas-kardinolas Rišelje palaikė Vokietijos šnipu ir uždarė šiauriau Marselio esančioje Sisteron pilyje – citadelėje. Karalaitis dėl prievartos parašė laiškus Prancūzijos karaliui Liudvikui XII, kuriuos karaliui nuvežė ir įteikė jo apsukrus valdinys. „Parvykęs į Lenkiją, su pasiuntinio Gonsevskio pagalba įtikino kardinolą Rišelje perkelti Joną Kazimierą iš Sisterono citadelės į Vincennes tvirtovę. Nepaisant griežto saugojimo, gudrumu ir apsukrumu G. V. Butleris 1639 m. pats aplankė kalinį ir perdavė žinias, apgaudamas prancūzus. Grįžusiam Jonui Kazimierui 1643 metais buvo suteikta Prienų seniūnija. Jam įstojus Romoje į Jėzuitų ordiną, kaip atpildas už ištikimybę Prienų seniūnija buvo atiduota Gotardui Vilhelmui Butleriui.“ (istorijos vertybių ekspertės, NKVA specialistės Violetos Reipaitės tyrinėjimo išvados, p. 3, metai nepažymėti). 1667 m. Gotardo Vilhelmo Butlerio našlės Konstancijos Vodynskos pastangomis buvo pastatyta mažesnių dydžių, bet labai panaši į buvusį kalėjimą-Sisterono citadelę pilis. Pilis išbuvo iki 1701 metų, kol buvo nugriauta vykstant kariniams veiksmams tarp švedų ir rusų, kol kas neaišku kurių. (Ten pat, p. 4). 1859 metais keliautojas Polujanskis išleistoje knygoje dar mini pilies pamatus su rūsiais. Manome , kad kai pilies detalių aprašymų galima būtų rasti Suvalkų, Balstogės, o gal net Varšuvos archyvuose. Violeta Reipaitė minėtuose archyvuose nesilankė. Reikėtų dar kruopščiau patikslinti ir pilies dislokacijos vietą prie Nemuno
 Daugiau kaip 30 metų buvusi pilis yra Prienų istorinės didybės ženklas. Nors neturime išlikusių brėžinių, bet Sisterono pilies sumažintas stilizuotas vaizdas gali tapti mūsų turistinio įvaizdžio svarbia detale. Siūlau Prienų savivaldybės turistinio įvaizdžio grupei, Prienų krašto muziejui, Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centrui, Prienų dailės mokyklai, gimnazijai ir pagrindinei mokyklai drauge paruošti konkurso nuostatus ir organizuoti Prienų pilies piešinių, lipdinių, mažo išmatavimo medinių statinių, medinių modelių konkursą:„Kuriu istorinę Prienų pilį“. Panašios į Prienų pilį, tik didesnės prancūzų Sisterono pilies vaizdus galima rasti internete.
Manau, kad tai būtų pirmasis Prienų istorinės atminties kūrimo etapas. Moksleivių su fantazija atlikti darbai stebintų lankytojus Prienų krašto muziejuje, Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centre. Čia turbūt daugiausia lankosi Prienų svečių.
Visose rajono gimnazijose ir pagrindinėse mokyklose galėtų vykti rašinių konkursai pasirinktinai:„Prienų pilies legendos“, „Didingi Pacų rūmų Jiezne pasakojimai“, „Tiškevičių žingsnių aidai Balbieriškyje“, „Verknės legendos Stakliškių apylinkėse. „Pakuonis – didelio krašto laisvės tiltas“ ir t.t. Tai bent mažyte dalimi, bendradarbiaujant istorikams ir lituanistams, galėtų suaktyvinti mokinių žingeidumą bei domėjimąsi savo kraštu.
Manau, kad konkursas „Kuriu istorinę Prienų pilį“ sužadintų visų domėjimąsi grafais Butleriais. Manome, kad ir Prienų krašto muziejuje, ir lankytojų centre, ir Dvaro parke turėtų nuolatos plevėsuoti stilizuotos grafų Butlerių vėliavos, menančios jų laikus. Lankytojų centre, pasitelkiant visus entuziastus, net Marijampolės muziejininkus, galėtų atsirasti grafų Butlerių genealoginis medis. Lietuvos ir Lenkijos vietų, susijusių su Butlerių pilimis, dvarais žemėlapis, Butlerių nuotraukos. Visi drauge turėtume pateikti išsamią medžiagą apie Butlerių veiklą Prienuose, iššifruoti ir išversti kelias Butlerių privilegijas miestui. Tai – ne kosmosas, tai – ne vienos kadencijos darbas pažymėjimui ar atsižymėjimui, pasireklamavimui. Tai – Prienų tiltas į ateitį, tai – didelis ir kruopštus darbas, skirtas Prienų pilies pastatymo 350 -mečiui, Prienų savivaldos 225 -mečiui, Lietuvos valstybės ir krašto lietuviškos savivaldos 100 -mečiui. Tai – ir savivaldybės vadovų valstybiškumo, patriotizmo išbandymas.
Bus daugiau.  

Istorikas Vytautas Kuzmickas