Tiesiami keliai tarp širdžių…

Gražią tradiciją – pagerbti Prienų rajono ir Birštono krašto žmones, švenčiančius garbingus jubiliejus, nuo pat savo darbo pradžios Seime tęsia Andrius Palionis. Matyt, tai tradicija, perduota iš kartos į kartą. Savo žemės žmones labai mylėjo ir gerbė ir Andriaus tėtė, šviesaus atminimo Juozas Palionis.
…gamta ir vėl pasipuošė žiedais ir gražiausiomis metų sukaktimis, o paukščių balsais krykštaujantis pavasaris tarsi šaukia: „gyventi“! Ir vėl prasmingai nugyventu gyvenimo metų kraičiu drauge su jubiliatais pasidžiaugė juos sveikinę Seimo narys A.Palionis ir jo padėjėja, Birštono savivaldybės tarybos narė Valė Petkevičienė.
Garbingiems jubiliatams, surinkusiems, sklidiną patirties ir išminties gyvenimo kraitį, A. Palionis linkėjo stiprios sveikatos, spinduliuoti gėriu bei patirtimi, o džiaugsmo ir poilsio valandėlei atėjus – pasidalinti savo turtu su tais, kurie šalia, kuriuos myli ir kurie myli juos. O  pats su senoliais dalijosi savo turtais: geru žodžiu, ištiesta pagalbos ranka, išklausymu ir tiesiog pabuvimu šalia to, kuriam galbūt didžiausia dovana ir yra žmogus…

Mikasė Žilvienė (pirmoji iš kairės) su dukra Astra, žentu Audrium, anūke Indre.

Mikasė Žilvienė iš Prienų džiaugiasi pasitikusi  90 -tąjį  pavasarį. Seimo nario užklausta, kokia jos sveikatos paslaptis, moteris neslėpė: „Dvidešimt penkeri gyvenimo metai Sibire, Krasnojarsko krašte… Ten gimė ir dvi dukros, du sūnūs“. Nuo 1966 metų M. Žilvienė gyvena Prienuose kartu su dukra Astra, žentu Audrium, džiaugiasi septyniais anūkais, keturiais proanūkiais. Gerbiama Mikasė apie keturiasdešimt metų dirbo tuometinėje „Spalio“ sanatorijoje masažiste. Gero charakterio pati būdama, mylėjo žmones ir buvo mylima. O kai dabar su dukros šeima nuvažiuoja į Birštoną, sako, kad kurortas pasikeitęs neatpažįstamai. Pasidžiaugia, kad vasarą dar ir ant „Eglės“ sanatorijos stogo  įsikūrusios kavinukės terasoje pasėdi, kokteiliais atsigaivina. „Viskuo domiuosi.  Skaitau  be akinių, ir ne tik romanus apie meilę, bet ir politika domiuosi. Šiuo metu skaitau knygą „Černobylio malda“, – sakė jubiliatė. „Tegu tik laimingi būna, o pyktis neturime dėl ko“, – apie gyvenimą su vaikais patikino ji. O Astra su Audrium, kaip kad ir mama, dzūkė nuo Lazdijų, humoro jausmo nestokoja, sako, kad jeigu pasibara, tai tik gražiai, kai Mikasė daržiuky ilgiau užsibūna.
Svetingi šeimininkai, išlydėdami svečius, ir jiems palinki būti laimingiems, su humoru žvelgti į kiekvieną, kad ir sunkesnę gyvenime akimirką.

Leonardos Buinickienės atmintyje – beveik septyni Prienų kooperacijos istorijos dešimtmečiai.

Leonarda Buinickienė, atšventusi garbingą 95 -tąjį jubiliejų, Prienuose gyvena nuo 1947 -ųjų metų. Kartu gyvenantis sūnus Mečislovas su žmona Birute tvirtina, kad mama – ramybės ir gerumo įsikūnijimas. „Smetonos laikų prekybininkė“, – šypsos abu, prisiminę ilgametį jos darbą žaislų skyriuje, Prienų universalinėje parduotuvėje. Močiutė džiaugiasi penkiais anūkais, devyniais proanūkiais. Ji neprigirdi, tačiau gerai mato, skaito. Todėl ir apsidžiaugė svečių dovanota knyga „ŽMONĖS IR DARBAI Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai II“. O knygos tikslas, pasak Andriaus Palionio, ir yra „tiesti kelius tarp širdžių – ir išėjusių, ir tebegyvanančių, nes tik šie keliai puošia gyvenimą ir daro jį prasmingą“.

Leonardos Buinickienės atmintyje – beveik septyni Prienų kooperacijos istorijos dešimtmečiai.

Ona Paulauskienė iš Sarginės kaimo, Šilavoto seniūnijos, 90 –ąjį gimtadienį pasitiko Balbieriškio PSPC slaugos skyriuje. Taip jau sutapo, kad, praėjus keturiems gyvenimo mėnesiams slaugos skyriuje, nebuvo kam parvežti senolės namo. Netikėta dovana močiutę nustebino A. Palionis. Tvirtai laikydami už rankų, jis ir V. Petkevičienė, įvedė  Onutę į josios trobą. Dar pagelbėjo ir Balbieriškio PSPC dovana – reguliuojama lazda, už kurią, kaip ir už priežiūrą, Onutė nuoširdžiai dėkoja. „Seselės labai geros. Tik, gaila, kad vieną palatos draugę palaidojau. Yra, kurios guli ir nekalba, tai nueinu pas tas, su kuriomis susikalbu. Gerai man buvo slaugoje. Gyvenime dirbau daug, viską dirbau, o dabar jau reikia ruoštis kelionei į kapus“, – pakeliui į savo namus, labai sunkiai ištardama žodžius, kalbėjo močiutė, tarsi ir vėl norėdama sugrįžti atgal, iš kur išvežama… Jubiliatę pagerbę svečiai vylėsi, kad ji netruks sulaukti pagalbos ir iš savo seniūnijos darbuotojų, ir kad neliks viena su savo vienatve…

100 -ąjį gyvenimo pavasarį pasitikusi Katarina Ulinauskienė iš Šiauliškių kaimo ramiai ir oriai papasakojo apie savo metų kraitę.

100 -ajį gyvenimo pavasarį pasitiko Katarina Ulinauskienė iš Šiauliškių kaimo, Išlaužo seniūnijos. Svetinga jubiliatė ramiai ir oriai pasakojo apie nugyventų metų kraitį, kuriame ir du pragyventi karai, užauginti ir į gyvenimą išleisti penki vaikai, 1951 -aisiais –  vyro netektis,  vėliau – ir trijų vaikų, labai sunkus fizinis darbas fermose, kur melžė karves, šėrė kiaules. Amato išmokusi Prienuose Katarina buvo gera siuvėja. Siuvo drabužius ir namuose, ir, kaip sako, „per žmones ėjo“. Dabar senolė gyvena drauge su dukra Nijole ir žentu Antanu. Dar skaito knygas ir rajono laikraščius, kasdien nepraleidžia laidos „Labas vakaras, Lietuva“ ir žinių per TV.  Pasinaudojusi  galimybe ji ir uždavė Seimo nariui nemažai klausimų. Šimtametei rūpėjo: „kodėl Skvernelis pasirinko „žaliuosius“? Ar iš tikrųjų yra pabėgėlių?“. Užklausta apie pensiją, sakė: „man užtenka, dar karvukę laikom“. „Kaip čia nugyvens toliau ta Lietuvėlė, kad nors nebūtų taip, kaip praėję laikai..“, – išsakė savo susirūpinimą. „Duok Dieve jums sveikatos. Stiprinkit mūsų Valstybę“, – atsisveikindama dėkojo svečiams šimtametė Katarina.

Ona Budrevičienė – tarp svečių ir vaikų.

Žvelgdama į žaliuojančių laukų platybes Nemajūnų pusės link, svečius sutiko 95 -tąjį gimtadienį švenčianti Ona Budrevičienė iš Žvigždrėnų kaimo. Močiutė džiaugiasi šešiais anūkais, trimis provaikaičiais, dukromis Maryte ir Rima, sūnum Vytautu. Labai atidžiai, nubraukdama ašarą, Onutė klausėsi Seimo nario sveikinimo žodžių. Dukra Marytė mamai pristatė, kad Andrius – jų parapijiečio sūnus, ir sakė, kad ji niekada nepraeina pro kapus, neaplankiusi šviesaus atminimo Juozo. Visą laiką tylėjusi, Onutė labai nuoširdžiai Andriui ištarė „ačiū“ ir žvelgė tiesiai į akis, rodos, kažką svarbaus norėdama pasakyti, tačiau… Pasak jos sūnaus Vytauto, mama ir vėl prašys palydėti ją į lauką, pasėdėti ant suolo. Ir vėl Onutė stebės gyvenimą aplink…

Stanislava ir Jonas Varanauskai bei jų dukra Nijolė sako, kad jie gyvena nuostabaus grožio apsuptyj.

O pravažiavus Stakliškių miestelį, Guostaus ežero link, vietiniai pasakytų Guostelėje, nuostabaus grožio gamtos apsupty, gyvena  Stanislava ir Jonas Varanauskai. Jiedu džiaugiasi dukromis Natalija, Nijole, Lione, sunum Petru, penkiomis anūkėmis. Sako, kad labai linksma būna, kai visi suvažiuoja – ir dainos skamba, ir prisiminimai. „Ot tas gyvenimas – praeina kaip vanduo. Praėjo ir nepamačiau“, – ilgai apie jį pasakotų 90 -tąjį jubiliejų švenčiantis Jonas. Keturiasdešimt metų prabėgo dirbant miške: ir darbininku, ir eiguliu. „Pavojingas ir sunkus darbas buvo, visur reikia kantrybės. Ir dabar kasdien einu į mišką, ten turiu ir savo kelmelį“, – sako Jonas ir patikina, kad buvo ir gero, ir blogo gyvenime, bet, pasak jo, be bėdų neįdomu būtų gyvent. Neslepia, kad per šitiek darbo metų jis matė ir daug viršininkų, tačiau visi jam geri buvo. Negaili gerų padėkos žodžių Jonas su Stanislava, jų dukra Nijolė ir ilgamečiam Stakliškių seniūnui Gintautui Kaminskui. Jonas su Seimo nariu Andrium iškart suranda bendrą kalbą, nes abu turi panašių pomėgių. „Pasirašo“ nerašytą sutartį, ir į žvejybą kartu ruošias, ką gali žinoti… „Gyventi „sutartį sudariau“ iki 150 metų, ar ne per daug?“ – šypsodamas Jonas klausia svečio. Ir prasitaria apie vaistus, kai dirbo miške. Sako, kad žinojo tokių lašų, kurie „nuo visų ligų ir dar nuo varmų“. Taigi, matyt, Jonas dar jų kur ir paslėpęs. Juk kas, jei ne jis, tas „girių paslaptis pažįsta ir medžių kalbą supranta“… „Niekad nesakykit, kad blogai – bus geriau, – pataria jubiliatas. – Ai, vaikeli, ko čia bėdavot, jei bobutė kap rožė“, – pažvelgęs į Stanislavą, kuri mielai ir nuoširdžiai šypsos savo žmogui ir svečiams, sako Seimo nariui Jonas. „Linkiu jums geros tarnybos, sveikatos, kad šimtą metų gyventumėt ir daugiau“, – spaudžia vienas kitam ranką su Andrium, galima sakyti, jau draugais patapę du žvejai.
Jonas išlydi, aprodo sodybą ir vis pasakoja apie arklį, kurį pardavė, nes eiti paskui jau nebespėja. Tačiau galima pajusti, kiek svarbu jam arklys, su kuriuo išvažinėti daugybės miškų takai ir takučiai… Už dovanotą gerą nuotaiką, už išsaugotą namų šilumą svečiai padėkoja svetingiems šių namų šeimininkams Stanislavai ir Jonui, jų dukrai Nijolei ir pažada atvykti į svečius vasarą – ištesėti Jonui duotą pažadą.
A. Palionis taip pat pažada tęsti tradiciją – sveikinti garbingus jubiliatus.  Ir patikina, kad jam svarbus kiekvienas jo gimtajame Prienų ir Birštono krašte gyvenantis žmogus, kad jis gali ir visiškai netikėtai apsilankyti, ir ne tik gimtadienio proga – pasidomėti, kaip gyvena, ar tiesiog pasikalbėti – kad ir apie žvejybą. Juk kartais žmogui labai reikia žmogaus…
Palma Pugačiauskaitė