Sambūris „Po tėviškės dangum“ švenčia trečią pavasarį

„Tai gražiai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė.“ Nuplaukė, nuskriejo, nuvilnijo daina Poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais per jo paties gimtinės laukus, berželių viršūnėmis, panemuniais, apkabindama sodybos kiemą, palytėdama atminimo akmenį, nuguldama ant motulės žemės kojų Važatkiemyje. Daina, kaip ir paties Poeto žodis – dovana visiems, kurie savo atsilankymu, prisiminimu stato gyvosios atminties paminklą gimtosios kalbos sargybiniui, lietuvių kalbos juvelyrui Justinui Marcinkevičiui.
Šį pavasarį jau trečią kartą Poeto tėviškės dangus pakvietė į dainų ir šokių sambūrį „Debesotos“ kavinės konferencijų salėje Pociūnuose, esančiuose šalia Poeto gimtosios sodybos, saviveiklinius kolektyvus iš įvairių Lietuvos etninių regionų. Tai Klaipėdos senjorų šokių grupė „Zunda“, Kauno m.  Aleksoto Naugardiškių bendruomenės ansamblis „Versmė“ (vad. Aurelija Bareišienė), Kauno liaudiškos muzikos kapela „Jovaras“(vad. Petras Vaičiulionis), Alytaus vokaliniai ansambliai „Pavakarys“ (vad. Regina Tamašauskienė) ir „Jotvainiai“ (vad.Lina Butkevičienė), Kėdainių liaudiškos muzikos kapela (vad.Kęstutis Valkus), Kauno m. pedagogų ansamblis „Svaja“(vad.Jūratė Dailydėnienė), Veiverių KLC vokalinis ansamblis „Radasta“ (vad. Aurelija Bareišienė). Šio gražaus sambūrio iniciatorės ir organizatorės: Kauno m. senjorų tarybos renginių organizatorė, kraštietė bei pedagogė Antanina Skaudžiuvienė, kurios gimtinė Alksniakiemio kaime, Prienų žemėje ir Prienų r. sav. Alksniakiemio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Aušra Earle. Idėja organizuoti kraštiečių susibūrimus Just.Marcinkevičiaus tėviškėje gimė dar 2011 m. iškart po Poeto netekties. Prieš penkerius metus, Poeto laidotuvių dieną, buvo užsakytos šv.Mišios Prienų bažnyčioje, kuriose giedojo Kauno miesto vyrų ansamblis „Perkūnas“(vad.R.Misiukevičius). Tą patį pavasarį  Aleksote Just.Marcinkevičiaus atminimui Punsko lietuviai drauge su Naugardiškių bendruomene pasodino maumedį.
O šį pavasarį, jau tradiciškai, į šventę sugužėjo ne tik gausus būrys dalyvių, bet ir  svečių. Patys garbingiausi, žinoma, Justino Marcinkevičiaus sesė Dalia, gyvenanti tėviškėje, ir brolis Romas su žmona, LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja, Birštono savivaldybės tarybos narė Valė Petkevičienė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Budnikas, Lietuvai pagražinti draugijos Birštono sk. narė Onutė Velykienė. Savo linkėjimus kraštiečių sambūriui perdavė ir Prienų r. sav. meras A.Vaicekauskas bei Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas R. Šiugždinis.
Renginį pradėjo Alksniakiemio bendruomenės narys Lukas Bartulis. Jis gitaros stygomis ir savo balsu suvirpino jausmus ir prisiminimus visiems lietuviams jau beveik himnu tapusia daina „Mano kraštas“.
Gražią ir prasmingą dovaną sambūrio dalyviams dovanojo Kalbos premijos laureatė, lituanistė Violeta Bakutienė. Šiltai, profesionaliai ir labai įtaigiai lektorė auditorijai pristatė drauge su vyru parengtą literatūrinę – muzikinę kompoziciją „Sodinkime gyvenimo meilės medį“. Iškilių lietuvių tautai asmenybių pristatymas per sąsają su istorija, muzika, dvasingumu ir dora įpareigojo kiekvieną renginyje dalyvavusį žmogų mintimis stabtelėti ir ties pačiu savimi, susimąstyti, pagalvoti, pasidžiaugti akimirkos svarba ir trapumu, meile, kuri yra svarbiausia ir stipriausia žmonijos varomoji jėga. Svečių pasisakymuose buvo išsakyta pagrindinė mintis – Poeto tėviškė – visos tautos namai. Čia pajunti, kaip gamtos ir Nemuno pakylėtas garsiai ir išdidžiai skamba Justino Marcinkevičiaus surimuotas ir  mums saugoti paliktas lietuviškas žodis.
Po tėviškės dangum linksmai skambėjo dainos, liejosi šokio melodijos. Apie vaikystę, jaunystę toje pačioje, kaip ir Poeto tėviškė, žemėje  prisiminimais dalijosi renginio organizatorė Antanina Skaudžiuvienė. Riedėjo ir džiaugsmo, ir gailesčio, ir ilgesio ašaros. Atvykusius iš įvairių Lietuvos regionų žmones vienijo dvi labai tvarios vertybės: Poetas ir bendravimas. Pykčio šešėlis, persekiojantis tautos dainių –  vienybės simbolį, pasiliko anapus namų slenksčio. Pavasario žydėjimo, žmogaus atminties, jo ėjimo per Lietuvą, tarsi upės tekėjimo, nebeužtvenksi…
Lietuvai pagražinti draugijos narės Onutės renginio svečiams ir kolektyvų vadovams dovanotos džiovintų linų puokštelės: ir priminimas, ir įpareigojimas. Kiekvienas esame savo tautos žmogus: nuo lopšio ligi žvakės, nuo lopšinės iki raudos.
Neakivaizdinis prisilietimas prie Justino Marcinkevičiaus asmenybės išleidžia, anot Poeto, pasivaikščioti mintis. Tuomet idėja dėl paminklo Poetui materializuojasi jo paties eilėmis: „ kad žodis tartum sparnas suplazdėtų,/ kad virš galvos lyg varpas imtų gaust,/ lydėdamas mus vieškeliu dulkėtu/ kaip angelas: nuo žemės lig dangaus.“
Audronė Girėnaitė