Alksniakiemio girininkija

Teresė Murauskaitė

Alksniakiemio girininkijos gyvavimo laikotarpis labai neilgas. Gal ne tik Prienų miškų urėdijoje, bet ir visoje miškų žinyboje ši girininkija egzistavo trumpiausiai. Miškų ūkio inventorizacija (miškotvarka), vykusi 1958 m., visus Prienų krašto miškus suskirstė į mažesnius vienetus. Įkurta keletas naujų girininkijų, tarp jų ir Alksniakiemio, kuriai priskirti Birštono girininkijos miškai, augę kairėje Nemuno pusėje. Tais metais miškotvarka čia inventorizavo 1275 ha miškų, priklausančių Kalvių ir Alksniakiemio eiguvoms. Po metų prie jų prijungus Rūdupio šilelį ir nemažai kolūkinių miškų kartu su Šmitiškių kaimo žeme, girininkijos plotas padidėjo iki 1330 ha.

Pirmasis girininkas Julius Aukštaitis

Politvalandėlė. Eigulio Pranskevičiaus skaitymo klausosi darbininkai (iš kairės) Justinas Padriezas, Juozas Kavaliauskas, Karolis Langis ir Juozas Bendinskas. Stovi straipsnio autorė Teresė Murauskaitė.

Nors egzistavo nauja girininkija, bet jos miškais vienerius metus dar rūpinosi Birštono girininkijos miškininkai. Pirmasis girininkas Julius Aukštaitis pradėjo dirbti 1959 m. Girininkijos raštinė ir girininko butas įrengti buvusiame eiguvos pastate, ant paties Nemuno kranto, priešais Birštoną. Ten gyvenusį pensininką eigulį Petronį su šeima perkėlė į 1956 m. pastatyto Birštono girininkijos namo antrą aukštą.
Julius Aukštaitis, gimęs 1938 01 08 Ukmergės aps. Balninkų vls. Vanaginės kaime, 1957 m. baigė Vilniaus miškų technikumą. Porą metų padirbėjęs Ukmergės ir Kaišiadorių miškų ūkiuose žemesnėse pareigose, gerai užsirekomendavo ir 1959 m. buvo paskirtas girininku.
J. Aukštaitis per penkerius girininkavimo metus daugiausia rūpinosi prijungtų ir kolūkių žemių apželdinimu. Vien per 1959 – 1961 m. prie Kalvių miško nenaudojamuose plotuose įveista 194 ha, prie Alksniakiemio – 90 ha, prie Rūdupio visas kvartalas 50 ha miško želdinių. Dirva ruošta arkliniu plūgu, sodinta Kolesovo kardais ir sodikliais. Kadangi tai buvo nacionalizuotos žmonių žemės, todėl daugiausia jų apsodino patys buvusių žemių savininkai, nes sodinimo laikas trumpas, ir miško darbininkai tokių užduočių įvykdyti negalėjo. Smėlėtoje žemėje daugiausia sodintos pušaitės, kai kur sklypeliai apjuosti beržų juostomis. 1964 m. buvusio Šmitiškių dvaro žemėje, prie Nemuno, gyvašakėmis pasodintas 1,3 ha tuopų. Kadangi ten žemė gera ir pakankamai drėgna, gyvašakės puikiai išleido šaknis ir per vasarą gerokai paaugo. Pastaraisiais metais buvęs išlakus tuopynas dėl neaiškių priežasčių išdžiūvo.
J. Aukštaitis girininkijos sodybos pietinėje pusėje, pamiškėje, įveisė kelių arų dendrologinį skverelį. Ir šiuo metu ten klesti pora bukų, keletas įvairių rūšių kėnių, maumedžių ir raudonųjų ąžuolų.
Girininkijoje netrūko nuolatinių darbininkų, todėl gamybinės užduotys buvo lengvai įvykdomos.
Darbininko Juozo Bendinsko dukra Onutė prisiminimuose rašo, kad darbininkų uždarbiai buvo menki, manau, dėl darbų trūkumo.
J. Aukštaitis girininkijos pastato antro aukšto viename kambarėlyje įrengė gamtos kampelį. Jame imituota maža pelkutė, jos pakraštyje glaudėsi antelė, o ant samanų kilimo įruoštų medžių šakų tupėjo keletas paukštelių.
Dirbdamas J. Aukštaitis pradėjo neakivaizdžiai studijuoti LŽŪA miškų fakultete, ir, dar nebaigęs studijų, 1964 m. buvo perkeltas į Miškų ministeriją. Tuo laiku girininkai priklausė ministerijos nomenklatūrai. Ministras Algirdas Matulionis į atsilaisvinusią nedidelę kurortinę girininkiją paskyrė mane, baigusią Miškų fakultetą ir dvejus metus dirbusią inžiniere Rietavo miškų ūkyje.
Nuo 1964 m. spalio mėn. 1 d. atsidūriau nuostabiame krašte, kurį ir dabar vadinu savo svajonių žeme.

Pirmas rūpestis – darbininkų uždarbiai
Mano globon pateko 1330 ha miškų, du eiguliai (Alksniakiemio – Bernardas Pranskevičius, Kalvių – Antanas Skučas) ir keletas darbininkų. Tai – Kampiškių kaime gyvenantys Juozas Bendinskas, Juozas Kavaliauskas, Justinas Padriezas ir Alksniakiemio kaime, prie pat miško, gyvenantis Karolis Langis bei Kalvių eiguvos teritorijoje gyvenantys Albinas Urbonavičius, Antanas Ruseckas, Vincas Jurginaitis ir Antanas Senavaitis.
Pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad darbininkai daugiau uždirbtų. Alksniakiemio (Druskų) miškas priklausė Birštono kurortinei zonai, o Kalviai ir Rūdupis – Nemuno apsauginei zonai, todėl visoje girininkijoje miškas nekirstas plynom biržėm. Miškai buvo kruopščiai valomi sanitariniais kirtimais, laiku atliekami jaunuolynų ugdomieji ir retinimo kirtimai.
Ministras Algirdas Matulionis labai vertino Vokietijos pavyzdžiu atliekamus tūrio ugdymo kirtimus (Blogesnį medį kirsk, geresnį – palik). Girininkijos miškus gerinome ir šiais kirtimais.
Nemažai sodinome gretimų kolūkių netinkamose žemės ūkiui (vadinamose eroduojamose) žemėse, šiek tiek laiko užėmė kultūrų priežiūros ir savi ūkiniai darbai, nes valdiškiems arkliams reikėjo užsiauginti avižų, prisišienauti šieno. Reikėjo apskaičiuoti darbininkų užimtumą namie, o atliekamu laiku (paprastai žiemomis) jie buvo siunčiami į drėgnesnes girininkijas.
Planiniame ūkyje buvo viskas normuota, darbininkams premijas galėjome paskaičiuoti tik tuo atveju, jei jie įvykdydavo ir viršydavo išdirbio normas. Kirsdami mišką ir namie, ir kaimyninėse girininkijose, išdirbio normas darbininkai nesunkiai įvykdydavo, o jei mažumėlę pritrūkdavo, tai gelbėdavo pakinktų, vežimų, rogių remontas, atliekamas namuose ne darbo laiku. Priduodami mėnesines apyskaitas, dažnai prisibijodavome ekonomistės, kad ji tų remontų neįžvelgtų per daug, ir nereikėtų „perdirbti“ apyskaitos. Darbininkams nuolat priskaičiuodavome premijas, ir jų uždarbis ženkliai pakilo. Pagal darbininkų išdirbį soc. lenktynėse neretai aplenkdavome savo artimiausius kaimynus – Birštono girininkiją.

Darbas Platelių girininkijoje
1967 m. audra labai nusiaubė Žemaitijos miškus. Ministerija perskirstė ūkiams pagrindinių kirtimų užduotis. Prienų miškų ūkiui savo miškuose kirtimų apimtys sumažintos ir pavesta talkinti Platelių girininkijai. Sausų girininkijų darbininkai žiemai persikėlė į Platelius. Alksniakiemiui kartu su Aukštadvariu teko darbuotis Skurvydų eiguvoje. Žemaitijon išsikraustė beveik visi darbininkai, o kartu su jais ir aš. Dauguma mūsų žmonių apsigyveno pas vienus šeimininkus. Neužmiršau šeimininkės nuostabos: „Visi vyrai kaip vyrai, o kam atsivežei šitą vaiką?“ Taip ji apibūdino Albiną Urbonavičių, kuris iš tiesų buvo menko sudėjimo, bet triūsė su 12 kg sveriančiu motorpjūkliu „Družba“. Jo pečiams tai buvo per sunki našta ir po keliolikos metų jam pripažinta vibracinė liga. Aš apsigyvenau atskirai, bet kas rytą skubėjau pas darbininkus, nes Kalvių miško traukėjas Antanas Ruseckas blogai matė ir reikėjo jį saugoti, kad nesusižeistų. (Namuose jam neoficialiai talkino netikra sesuo Onutė Vandelskaitė). Tą žiemą dangus negailėjo sniego. Įveikti išvartas per gilias pusnis visiems buvo sunku. Vienas mano veltinių kaliošas amžiams liko Skurvyduose.
Namo mus parveždavo labai retai. Vietiniai specialistai mums netalkino, visus rąstus ir kitą medieną asortimentus apmatuoti ir susiskaičiuoti teko patiems. Mėnesio gale mane parveždavo paruošti ir priduoti ataskaitą. Darbininkų neparvežė nei Kalėdoms, nei Naujiems metams. Sukviečiau laikinas „našles“ į girininkiją, ir šampano taures pakėlėme be vyrų.
Artėjant pavasariui, aptirpus sniegui, aš Žemaitijoje nuolat negyvenau, tik kiekvieno mėnesio pabaigoje mane nuveždavo priimti darbus. Namuose reikėjo ruoštis želdymo ir kitiems ūkiniams darbams. Alksniakiemio darbininkai ten dirbo beveik visus metus: pavasarį valė biržes, degino šakas, patys ruošė dirvą ir sodino pušeles, vėliau sodinukus prižiūrėjo iki pat rudens.
Nuo tada prisimenu satyriniame žurnale „Šluota“ išspausdintą klausimą: „Melioratoriai gauna lauko priedą, kodėl miškininkai priedo negauna?“ Atsakyta trumpai: „Todėl, kad miškininkai dirba ne lauke, o miške“.

Paskatinimas
Už sunkų triūsą toli nuo namų darbininkai buvo paskatinti. Už tam tikrą ten įvykdytą normų skaičių (neprisimenu kiek) jiems buvo savo miškuose parduota nekirsto miško, kurio kainos tuo metu buvo labai mažos. Alksniakiemio darbininkai pasigamino po 20 – 35 m3 medienos. Urbonavičius ir Ruseckas pasistatė naujas trobas, kiti pasiremontavo ūkinius pastatus. Buvo daug vargo, kol išsirūpinome leidimus. Ypač buvo sunku gauti paskyrą šiferiui. Nepamiršau, kai po daugelio kartų įvairių viršininkų durų varstymo tuometinis rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Budbergis pagaliau pasakė: „Paskyros kiti negautų, o jūs gausit tik todėl, kad pajutau tavo žemaitišką užsispyrimą“.

Elektrifikacija

Pavėsinė iš Kalvių miško kreivuolių pušų.

Kalvių kaimo žmonės ir dabar prisimena, kad eiguliavęs senasis Antanas Skučas ir jo sūnus Antanas buvo šviesūs žmonės. Jaunesnysis eigulys A. Skučas labai atkakliai mane agitavo, kad reikia elektrifikuoti miškininkų sodybas, nes, ko gero, visiems kolūkiečiams elektra jau švietė. Miškų ūkis darbininkų sodybų apšvietimu dar nesirūpino. Eigulio vis raginama ėmiausi papildomo rūpesčio. Susipažinau su Kauno elektros tinklų projektuotojais. Sužinojau, kad valstybė padengs aukštos įtampos linijų nutiesimo ir transformatorių pastatymo išlaidas. Už žemos įtampos linijos ir pastatų vidaus instaliacijos įrengimą reikės mokėti patiems žmonėms. Kaimiečiai su šia sąlyga sutiko. Pavyko sutaupyti ir projektavimo išlaidų. Projektuotoją su dviem mažamečiais vaikais per jos atostogas apgyvendinau girininkijos antro aukšto kambarėliuose. Teko išardyti J. Aukštaičio įruoštą gamtos kampelį.
Elektrifikacija užsitęsė dvejus metus. Pirmame etape buvo „apšviesti“ visi kampiškėnai ir Kalvių kaimo gyventojai. Kitais metais elektra įvesta Pociūnų ir Pošvenčio kaimuose gyvenusiems darbininkams. Jei neklystu, elektros lemputės jų namuose įsižiebė 1970 metais.
Tų metų pavasarį girininkiją ištiko skaudi netektis. Balandžio 26 d. (sekmadienį) išėjęs apžiūrėti jam paskirtų išsikirsti medžių (už darbą Platelių girininkijoje), Justinas Padriezas į namus negrįžo. Kai žmona Onutė kartu su kaimynais išnaršė visus miško kampelius, teko kviesti narus, nes šaltas Nemuno vanduo savo aukos dar nenorėjo atiduoti. Netekome dar nė 40 metų nesulaukusio darbštaus miško traukėjo. Namuose liko našlė su dviem pradinukais.

Sėjinukų auginimas
Iki 1968 m. sėjinukai buvo auginami nedideliuose (kelių arų) daigynėliuose. 1968 m. pavasarį, Miškų instituto mokslininkų paraginti, girininkijos sodyboje pastatėme 0,1 ha ploto polietileninį šiltnamį. Šiltnamis buvo maždaug 3 metrų aukščio, suskirstytas sekcijomis, kurios buvo tarpusavyje sujungtos arkinėm gegnėm. Mūsų smulkusis Albinas Urbonavičius, tarytum beždžionė, tvirtino šiltnamio stogo karkasą. Laimė, kad jis nė karto nenukrito, jokių traumų niekas nepatyrė. Šiltnamyje buvo suformuotos lysvės, padengtos apie 10 cm aukštapelkės durpių sluoksniu. Įrengta laistymo sistema, nes girininkijos pastate buvo vandentiekis. Laistymu, šiltnamio vėdinimu rūpinosi eigulys Bernardas Pranskevičius ir priešgaisrinė sargė Marcelė Aleknavičienė, kuri dar ir ravėjo šiltnamį.
Šalia šiltnamio dar auginome eglių pikirantus ritiniuose. Ritiniai taip pat buvo laistomi mechanizuotai. Šiltnamyje ir pušaitės, ir eglaitės augo gerai. Jų pakakdavo beveik visom girininkijoms.

Prievartinis bendravimas su kariškiais
Labai nesėkmingi girininkijai buvo 1972 metai. Prienų valdžia numatė plėsti miesto ribas karinio dalinio teritorijos sąskaita. Mainais kariškiams leista pasirinkti pageidaujamą vietą aplinkiniuose miškuose. Mūsų nelaimei, jie pasirinko Kalvių mišką. Jiems paskirtų 300 ha miškų beveik pusę reikėjo iškirsti plynai. Brandų mišką kirtome patys, retinamo amžiaus medynus (iki 40 metų) atidavėme iškirsti kolūkiams ir kitoms organizacijoms, jaunuolynus išsikirto patys kariškiai. Kariškiams paskirtas ir atribotas miškas oficialiai perduotas Gaižiūnų karinei girininkijai. Jiems atiteko šiaurinis miško pakraštys, bet siaura juosta palei Nemuną palikta mums. Manyta, kad tai sulaikys jų brakonieriavimą Nemune.
Tuometinis Prienų gamtos apsaugos inspektorius (deja, pavardės neprisimenu), bandęs juos tramdyti, kaip karo prievolininkas greitai buvo paimtas į papildomą karinę tarnybą. Nei aš, nei eigulys nepajėgėme jų sužiūrėti.
Vieną kartą, darydama pavasarinę eiguvos reviziją, panemunės pakraštyje pamačiau kariškius, tinklais gaudančius žuvis, o sugautos buvo suleistos į kiaurą 200 litrų talpos statinę. Nors ir labai nenorėdamas, bet mano paragintas eigulys A. Skučas nusimovė viršutines kelnes, nubrido iki statinės, ją apvertė ir išlaisvino žuvis.
Kai su manim griežtai kalbėjo, pagal laipsnį, atrodo, majoras, aš atšoviau, kad esu ne karo prievolininkė ir jų nebijau. Tada jis pagąsdino, kad daugiau čia nevaikščiočiau, nes gali mane netyčiom nušauti. Neišsigandau. Tarnavo įvairių tautybių piliečių, ir kai kurie ukrainiečiai man buvo palankūs ir žadėjo būti liudininkais. Parašiau griežtą raštą pulko vadui su prierašu, kad, jei nesiims priemonių, nuorašą pasiųsiu į Maskvą. Per dvi savaites mane gąsdinęs majoras buvo iškeltas.
Vargome su kariškiais ir dėl savavališkų kirtimų, nes jie vis įlįsdavo į mūsų teritoriją.
Kartą ant kariškių tiesiog įsiutau. Vieną dieną, grįždama iš Kalvių, pamačiau šalia kelio, visiškai netoli girininkijos, nemažai miške įruoštų ir dar ruošiamų aikštelių. Tai ne apkasai, bet kaip jas pavadinti, tiksliai nežinau. Aikštelėse (maždaug 5×5 m) išrauti kelmai, iškirstas trakas ir pomiškis, samanos ir žemės sumestos tolimesniame nuo kelio aikštelės pakraštyje. Kareiviams vadovavęs kariškis mano argumentų neklauso ir sako, kad vykdo vado įsakymą. Perpykusi kartu su juo nuvažiuoju pas pulko vadą į Prienus ir pakeltu tonu išpyškinu: „Kaip drįstate gadinti kurortinį Alksniakiemio mišką, kas jums leido šitaip elgtis?“ Žinoma, priminiau, kad esu ne karo prievolininkė ir jų nebijau. Pulko vadas atsakė: „O gaila, galėtum komanduoti divizijai“. Žinoma, kalbėjomės rusiškai, bet man skirto komplimento rusiškai teisingai jau gal neparašyčiau. Per porą dienų visos aikštelės buvo užlygintos ir užbarstytos samanom.
Pavasariais labai pasunkėdavo želdymo sąlygos, kai kariškiai savo šaudykloje šaudydavo. Priešais mišką, prie tilto per Ošvenčios upelį, stovėdavo sargybiniai ir į mišką nieko neįleisdavo. Man buvo jų pačių išduotas leidimas, su kuriuo į savo teritoriją galėjau patekti bet kada.
Baltarusis kapitonas Rajevskis buvo paskirtas pavaduotoju miško reikalams (zam po lesu). Su juo normaliai bendravome, ir mums jis ne kartą padėjo. Duodavo mašiną susivežti šieną arkliams ir atsigabenti iš Kalvių nemažai įvairių kreivuolių pušų. Pakraudavo ir iškraudavo kreivuolius kareiviai rankomis. Iš kreivuolių prie Turistinės bazės pastatėme nemažai originalių pavėsinių.

Sodinimai kolūkiuose
Savam miške želdomų plotų turėjome mažai, nes plynų biržių nekirsdavome, o apsodindavome nuo šakninės pinties išdžiūvusias pušynų aikšteles. Daug vargo turėjome apželdindami eroduojamas kolūkines žemes, ypač toli nuo girininkijos esančiuose sklypeliuose. Nuvežti daigus ūkis duodavo mašiną, o darbininkams vežioti turėjome tik du arklius. Nemažai sodinome Ošvenčios upelio ir jo intakų šlaituose. Kviesdavome talkinti ir vietines moteris. Sodinome ir nutolusiuose nuo upės Nemuno šlaituose ties Rūdupio ir Alksniakiemio kaimais. Kai kurie želdiniai neišliko, žmonės nuganydavo arba tiesiog išraudavo daigelius. Tačiau dalis išliko, ir dabar, nuvažiavusi į Bagrėno kaimą, vieno iš Ošvenčios intako šlaituose pasidžiaugiu vešliais eglynėliais ir pušynėliais.
Keletą hektarų smėlėtos žemės Antakalnio kolūkyje, Vangų kaime, šalia valstybinio miško, apsodinome sodinamąja mašina. Sąžiningos kaimo moterys kruopščiai dėliojo į mašiną daigelius, Albinas Urbonavičius dar patikrindavo kiekvieną vagą, ir jei kuris daigelis buvo per giliai pasodintas, atkapstydavo nuo jo žemes. Čia auga vešlus, gražus pušynas.

Konfliktas su Birštono valdžia
Kai Birštonas įgijo miesto teises, tarp kitų svarbių darbų valdžia susirūpino yrančiais Nemuno šlaitais ir užsakė projektą jų tvirtinimui. Ne visi tam sumanymui pritarė. Tuometinis miesto architektas (pavardės neprisimenu) prašė manęs, kad projektui nepritarčiau.
Kadangi miesto pirmininkui A. S. Zenkevičiui nepavyko įkurti Birštono miškų ūkio, tai mane ir Birštono girininką Arvydą Vilkaitį kviesdavo į posėdžius kaip atskirų įstaigų vadovus. Kai buvo svarstomas Nemuno šlaitų tvirtinimo klausimas, aš pasakiau, kad nepritariu sudarytam projektui, nes reikia iškirsti nemažai prie šlaitų augančių pušų, be to, gaila sugadinti Kunigo šaltinį. Už Kunigo šaltinio paminėjimą mane barė tuometinės Turistinės bazės direktorius Vladas Jasiūnas. Į kitus mano pasiūlymus neatsižvelgta. Projektą suderino ir Prienų miškų ūkis, ir Ministerija. Mes su A. Vilkaičiu, būdami tik padalinių vadovai, derinimo teisių neturėjome. Architektas buvo atleistas iš darbo, norėta ir manim atsikratyti, bet nepavyko.

Kirtimo pasekmės
Skaudama širdim sukleimavau pasmerktus medžius. Išguldžius prie šlaito augusias pušis, kurios buvo pripratusios prie vėjų ir saugojo tolimesnį mišką nuo audrų, pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Išilgai Nemuno pūstelėjęs smarkus vėjas išguldė nemažai miško plynai ten, kur daugiausia iškirtome apsauginio šlaito medžių.
1975 m. sausio 6-osios naktį praleidome košmariškai. Vidurnaktį man skambina Pionierių (buvusių daktaro Brundzos) namų sargė Verutė Milašienė ir drebančiu balsu sako: „Mūsų namą jau slegia trys pušys! Girininke, ką daryti?“ Atsakiau, kad kentėkime, gal sulauksime ryto. Ačiū Dievui, sulaukėme sveiki ir gyvi.
Siautusi audra išvertė apie 4000 m3 medžių. Susidarė dvi plynos biržės. Mišką iki vasaros reikėjo išvalyti, tai ir mums prireikė talkos. Talkino Naujos Ūtos traktorininkas su ratiniu traktoriumi. Plynas biržes pavasarį laiku atsodinome, bet sodinukus išmindžiodavo uogautojai, grybautojai ar šiaip poilsiautojai. Keletą metų vietoj žuvusių reikėjo sodinti naujus sodinukus.

Gaisrai
Dėl pavienių poilsiautojų kuriamų laužų, šiukšlinimo teko nervintis ir man, ir eiguliams. Kasmet kildavo po 2 – 3 nedidelius miško gaisrus, kurie būdavo užgesinami girininkijos darbuotojų pastangomis. Esant sausringam laikotarpiui niekur negalėjome išvykti. Ir poilsio dienomis reikėjo budėti prie telefono, nes mobiliųjų tuo laiku nebuvo. Prisimenu vieną didelį gaisrą Rūdupyje, kai pleškėjo jaunuolynas. Tada mūsų jėgų nepakako, talkino Miškų ūkis ir aplinkiniai žmonės. Laimė, kad spėjome ugnį sulaikyti, ir ji nepasiekė prie miškelio buvusių javų laukų. Būtų supleškėję šimtai hektarų pasėlių, o gal būtų nukentėjusi ir kokia viduryje buvusi sodyba. Mažas, kelių arų, gaisras įvyko Šmitiškių miškelyje, netoli Vytauto Petkevičiaus sodybos. Gesinti jo greičiau atskubėjom mes, negu rašytojas. Jį aprašydamas spaudoje V. Petkevičius jo plotą padidino maždaug šimtą kartų. Tada supratau, kad rašytojo fantazija negalima pasitikėti.

Mano augintiniai

Mano augintinės.

1969 m. pavasarį Miškų ūkio direktorius J. Karvelis ir advokatas (jei neklystu, Klimaitis) atnešė man mažytį stirniuką, kurį turistai buvo atsinešę į bazės teritoriją. Jie galvojo, kad aš, kaip kiekvienas normalus girininkas, laikau karvę ir galėsiu auginti stirniuką. Aš neužsiėmiau ūkiu ir jokių gyvulių neturėjau, sodyboje nebuvo nei šuns, nei katės. Stirniuką teko priimti ir skubėti pas kaimynę Onutę Padriezienę pieno, iš kurios nešdavausi pieno sau, bet ne kasdien. Stirniukas greitai priprato gerti pienelį iš buteliuko, o po kiek laiko – ir iš dubenėlio. Jis drąsiai vaikštinėdavo po kiemą. Iš pradžių jį nakčiai uždarydavau daržinėje, o vėliau jis buvo visiškai laisvas. Supratau, kad tai stirnaitė ir „pakrikštijau“ vardu Ciba. Ji gana greitai priprato prie vardo, ir pašaukta tuoj atstraksėdavo pas mane. Žiemos naktim ją uždarydavau daržinėje ir daugiausia maitindavau aviečių šakelėm. Godžiai kramsnojo šermukšnių ir kitų krūmelių šakeles, o šieno nelabai mėgo. Pavasarį ji atgavo pilną laisvę, o netrukus atsirado ir draugas.
Žuvus darbininkui Juozui Padriezui, vaikų parsineštą mažą stirnaitę Onutė Padriezienė atidavė mano globai, pasakiusi, kad šitam padarėliui pieno gausiu nemokamai. Ją pavadinau Cyple. Abi stirnaites globojau ir antrą vasarą. Rudenį pašaukus iš miško atskubėjo tik Cyplė, o po poros savaičių negrįžo nė viena. Tvirtai tikiu, kad jas nugalabijo beširdžiai žmonės. Jos iš svetimų maisto neimdavo, bet iš smalsumo atkištą ranką pauostydavo. Prieš jų dingimą į girininkiją buvo užėję keli piliečiai, kurie jomis labai domėjosi. Tikiu, kad būtent jie iš mano augintinių iškepė šašlykus.
Prisimenu daug gražių susitikimų su įvairiais žmonėmis. Vieną kartą sutikti Naujuosius metus su šeimomis atvažiavo 20 kauniečių, tarp kurių buvo ir režisierius Rimantas Tuminas. Suruošėm įspūdingą laužą. Visi nakvojo girininkijoje. Vaikams taip patiko lakstyti po mišką, kad ir kitos dienos vakarą jie nenorėjo grįžti namo.
Gražiai bendravome su Rumšiškių muziejaus statytojais. Jie pirko iš mūsų daug karčių iš retinamų Kalvių miško pušynėlių, kurias naudojo statomų namų gegnėms. Restauratorių darbų vykdytojas Konstantinavičius organizavo mums ekskursiją į Rumšiškių muziejų, Pažaislio vienuolyną ir tada dar remontuojamą Rotušę. Jis parūpino autobusą, o pats atliko gido pareigas.

Bendradarbiai
Nuo 1975 m. gruodžio 1 d. dėl etatų pertvarkymo Alksniakiemio ir Jiezno girininkijos pavadintos meistrijomis, o mes su kolega Vytautu Grižu tapome meistrais. Neprisimenu, ar mums sumažino atlyginimus, bet meistrijos liko savarankiškos, darbo pobūdis nepasikeitė, tik neliko padėjėjų, kurių pareigybės tuomet įvardintos kaip meistrai.
Tik pusmetį šiame etate dirbo Alfonsas Anusevičius, kurį priglaudė Birštono girininkija, nes aš prisikalbinau kurortiniame miške padirbėti savo draugę Nijolę Teresę Griškauskaitę, kai ji baigė studijas Miškų fakultete. Su ja labai sutarėme, kartu gyvenome ir dalinomės darbo rūpesčiais. Bet šita laimė tęsėsi nepilnus metus. 1965 m. rudenį pas mus apsilankęs ministras A. Matulionis, tik įėjęs į raštinę, net nepasisveikinęs, pareiškė: „Sėdi dvi akademikės (atseit baigusios LŽŪA) kurorte“. Nijolei jau anksčiau buvo siūlyta pasirinkti kitą ūkį, bet ji vis atsisakydavo. „Jei nevažiuosi į Širvintų ūkį, aš tave pasiųsiu į Žemaitiją!“ Važiuoti į Žemaitiją dzūkė Nijolė nenorėjo, todėl nuo 1965 12 01 išvažiavo į Širvintus.
Ministrą atlydėjo vyr. miškininkas Jonas Sirvydis. Lankydamas girininkijas ministras apžiūrėdavo ir miškus. Tą kartą nuvažiavome prie Turistinės bazės. Pavaikščiojęs ministras pasakė: „Jei per tris mėnesius čia neiškirsi eglių, būsi pakviesta į kolegiją“. Aš atsakiau: „Galite mane kolegijon kviesti rytoj, aš eglių čia nekirsiu.“ J. Sirvydis nustebo ir pasimetė, kaip aš, jauna specialistė, drįstu prieštarauti ministrui. Aš išdėsčiau savo motyvus, kad iškirtus egles aikštelės liks per mažos, kad jose augtų pušaitės, be to, mišrus miškas produktyvesnis, gražesnis ir patrauklesnis turistų porelėms. „Mes taip sutarėm su Stasiu Vėgėle, kuris neseniai lankėsi pas mus“, – užbaigiau aiškinimą. „Jei jau su Vėgėle sutarėte, tai nekirsk“, – nusileido ministras.
(Įteikiant mums diplomus ministras manęs, kaip kurso seniūnės, prašė rekomenduoti gerą absolventą į Panevėžio ūkio Raguvėlės girininkiją, kurioje jis pats buvo girininkavęs, ten nuolat lankydavosi, kleimuodavo tūrio ugdymo kirtimams medžius, pjūkleliu genėdavo ąžuoliukų šakas ir Vėgėlės darbu buvo labai patenkintas, – aut. pastaba). Ir eglės išliko, ir aš kolegijos išvengiau.
Meistrais dar dirbo Miškų technikumo neakivaizdininkas Kostas Jieznys, technikumo absolventė Vida Gustaitytė. Padirbėjusi nepilną pusmetį, ji poilsio dieną maudydamasi Nemune (Birštono pusėje), žmonių akivaizdoje nuskendo. Nemunas iš mūsų gretų pasiėmė antrą auką. Dar keletą mėnesių dirbo Alvydas Mažeika ir truputį ilgiau kaip metus – Danutė Lazdauskienė.
Alksniakiemio miškais rūpinausi nepilnus 13 metų. 1975 05 05 meistrija panaikinta, miškai prijungti prie Birštono girininkijos. Mane paskyrė inžiniere Miškų ūkyje.

Nemuno girininkija
Lygiai po dvidešimties metų man girininkaujant Birštone, Gaižiūnų karinei girininkijai priklausę miškai perduoti Prienų miškų urėdijai. Ir džiaugiausi, ir spaudė širdį matant paliktus grobuoniškus kariškių pėdsakus. Reikėjo želdinti paliktas dykumas. Buvo per sunku ūkininkauti miškuose, išsidėsčiusiuose abiejose Nemuno pusėse. 1994 01 01 nuo Birštono girininkijos atskirti kairėje Nemuno pusėje esantys miškai ir įkurta Nemuno girininkija, kuriai vadovauti paskirtas Valentinas Armonas. Joje prie buvusių Alksniakiemio girininkijos miškų prijungti buvusių aplinkinių kolūkių miškeliai, iš viso 815 ha. Girininkijos plotas padidėjo iki 2394 ha. Miškai suskirstyti į penkias eiguvas, vidutinis eiguvos plotas 480 ha, 90 procentų miškų – sausi pušynai.
Kai miškai pradėti grąžinti buvusiems savininkams, valstybinių miškų liko tik 1056 ha. 1999 05 01 Nemuno girininkija panaikinta. Ji egzistavo tik penkerius metus ir 4 mėnesius. Miškai prijungti prie Išlaužo girininkijos. Priklausantis Birštono miestui Alksniakiemio (Druskų) miškas atsidūrė Išlaužo girininkijos teritorijoje.
Apie Nemuno girininkijos gyvavimo laiką ir tuo metu vykdytus darbus girininkas V. Armonas parašyti nepanoro. Kiek man pavyks surinkti archyvinių žinių, aš pabandysiu tą laikotarpį paminėti rašydama apie atskirus miškus.
Teresė Murauskaitė