Ar valstybei reikia lietuviškame kaime pagaminto pieno, daržovių ir mėsos?

Balandžio 22 d. Prienų ūkininkų sąjungos iniciatyva rajono smulkieji  ūkininkai buvo sukviesti į pasitarimą Prienų rajono savivaldybėje dėl projektų europinei paramai įsisavinti, dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros sankcijų, galimybių kooperuotis ir prekiauti turgeliuose, parduoti pieną kiemuose, sekant  gerąja užsienio šalių ūkininkų praktika.
Visgi geri ketinimai pasimetė tarp pranešėjų pasisakymų ir tarpusavio diskusijų, o supirkėjų ir perdirbėjų spaudžiami,  liepto galą priėję smulkieji ūkininkai  vienas po kito išsiskirstė be ateities prošvaistės, sugrįžo prie turimų kelių karvių, kurias, drastiškai krentant pieno supirkimo kainoms, galiausiai bus priversti parduoti. Likusieji iki pasitarimo pabaigos solidarizavosi su žemaičiais ir pritarė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos parengtai rezoliucijai, kurią į Prienus atsivežė ir prieniečių palaikymo paprašė LŠŪS įgaliotas tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.
Rezoliucijoje reikalaujama iš esmės keisti ankstesnę ES paramos teikimo sistemą ir visomis išgalėmis stiprinti smulkų ir vidutinį šeimos ūkį iki 100 ha. T.y. nauju finansavimo laikotarpiu numatyti jiems atskirą krepšelį  (ne mažiau nei 80 proc. ES paramos);  sudaryti palankias kreditavimo sąlygas;  25 proc. padidinti tiesiogines išmokas, atitinkamai sumažinant finansavimą Kaimo plėtros programai; pirmiesiems 30 ha taikyti 30 proc. didesnę tiesioginę išmoką visu paramos laikotarpiu ir kt.  Be finansinės paramos didinimo, rezoliucijoje reikalaujama ir sudaryti galimybes smulkiems ir vidutiniams ūkiams perdirbti pačių užaugintą žemės ūkio produkciją, kooperuotai sandėliuoti ir realizuoti, kuriant Lietuvos logistinį žemės ūkio produkcijos terminalą;  peržiūrėti kooperacijos plėtros programas ir jas atnaujinti.
Galbūt  tai bus tik dar viena rezoliucija tarp šūsnies kitų ant Prezidentės, Premjero, Seimo Kaimo reikalų komiteto, žemės ūkio ministrės stalo. Kita vertus, galbūt, kaip tiki jos rengėjai, rezoliucija paskatins sudaryti tarptautinę komisiją. Tačiau akivaizdu, kad  žemės ūkio produkcijos gamintojai  neturi ko prarasti, nusiteikę įvairiomis priemonėmis ginti savo teises bei pagrindinį pragyvenimo šaltinį.
Tiesa, kol kas vienybės tarp žemdirbiams atstovaujančių organizacijų trūksta, ir kiekvienas atskirai kovoja dėl savo vietos po saule. Bet, kaip pastebėjo Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas  Martynas Butkevičius, atėjo laikas pasidalinti našta – ir smulkiesiems, ir stambiesiems… Situacija tokia, kad negalėdami išgyventi iš grašių, siūlomų už superkamą pieną, smulkieji atsisako ūkininkavimo, parduoda karves ir žemę, jaunimas nemato perspektyvos likti žemės ūkyje. Skirtingiems ūkininkams už tos pačios kokybės pieną mokama nevienoda kaina, gasdinama, kad iš smulkiųjų karvių laikytojų pienas nebus superkamas. Pienininkystės sektorius traukiasi, per metus  buvo parduota 800 karvių, perdirbėjai įsiveža latvišką ir estišką pieną, lenkų pagaminti pieno produktai nugulę prekybos centrų lentynas.
Krizę išgyvena ne tik pienininkai, bet ir grūdininkai, daržovių augintojai.  M.Butkevičiaus  nuomone,  valdžia nepadarė nieko, kad sustabdytų smulkiųjų ūkių nykimą, padėtų žmonėms pragyventi iš savo darbo. Žemės ūkio produkcijos gamintojams nelieka alternatyvos, nes kooperacija taip pat trypčioja vietoje.
LŠŪS tarybos pirmininko Vido Juodsnukio manymu, taip atsitiko dėl to, kad  valstybė savo laiku nesudėliojo prioritetų, ir europinė parama atiteko siauram ratui stambiųjų ūkininkų. Tam, kad atsirastų stimulas nemesti  ūkininkavimo, reikia politinės valios, tinkamos mokesčių sistemos ir mokymų.
Pasak Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko  Jono Vilionio, kadangi Jonavoje vykusiame išplėstiniame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos susirinkime priimta rezoliucija nevykdoma, mitingu laukiamų rezultatų nepasiekta, „išlikimas – pačių ūkininkų rankose“. Pieno gamintojų asociacijoje rikiuojami tolimesni veiksmai – nuo problemų kėlimo europiniu lygiu iki bado akcijų ar išvažiavimo žemės ūkio technika į kelius.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas taipogi sakė nusivylęs valdžios pažadais, jų galimybėmis apriboti pieno perdirbėjų ir prekybininkų piktnaudžiavimą. Jo teigimu, valstybėje nedaroma jokių žingsnių, kad būtų įkurtas rizikos žemės ūkyje valdymo fondas. Todėl  jis priminė prancūzų posakį, kad kelyje į tikslą visos priemonės yra geros.
Diskusijose taip pat dalyvavo Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, vicemeras Algis Marcinkevičius, savivaldybės Tarybos narys Algimantas Šidlauskas, atskiri ūkininkai.
Kovoje už sąžiningą konkurenciją, vienodas ūkininkavimo sąlygas meras A.Vaicekauskas žemdirbiams linkėjo ne kovoti visais frontais, o kelti labai konkrečius reikalavimus. Vicemero A.Marcinkevičiaus nuomone, galbūt reikėtų pradėti nuo esminio, kad ir tokio klausimo: „Ar Lietuvai dar reikia lietuviško pieno…?“
Dalė Lazauskienė