Užburtos Mūzos palytėtas…

2013 m. ruduo. Aloyzas Toleikis prie savo darbo „Jaunystė“.

Nobelio Taikos premijos laureatas, Tibeto šventikas Dalai Lama, paklaustas, kaip tapti nemirtingam, labai taikliai atsakė, kad tereikia savo žinias ir patirtį perduoti kitiems… Profesorius gerb. Aloyzas Toleikis balandžio 12 d. pasitiko savo garbingą 85 – metį. Tai – puikus žmogus. Kuo mes dažniau su juo bendraujame, tuo šiam meno aukštumas pasiekusiam Menininkui, bet be galo paprastam ir nuoširdžiam bičiuliui, jaučiu vis didesnę pagarbą ir savotišką džiaugsmą, kad jis su žmona Vyda gyvena ir kuria mūsų jaukiame Birštone.

Vaikystė

Be brandžios veiklos pasiekimų, kiekvienas iš mūsų turėjo ir vaikystę, kurioje prisilietė prie mus supančios aplinkos, žengė pirmus gyvenimiškus ir kūrybinės veiklos žingsnius. Aloyzo vaikystė nelepino. Kazimieros ir Simono Toleikių šeimoje gimė ir užaugo penki vaikai. Aloyzas šeimoje gimė priešpaskutinis. Tėvų ir dar dvi kaimynų sodybos buvo įsikūrusios tarp miškų, 2,5 kilometro atstumu nuo tuometinio Gvaldų kaimo Šilalės rajone, Kvėdarnos valsčiuje. Toleikio tėvelis darbavosi miške, o mamytė prižiūrėjo ūkį ir vaikus.
Gerb. Aloyzas šypsodamasis mena sunkų, bet labai įdomų laikotarpį, mokslus Gvaldų kaimo pradinėje mokykloje. Kaimo mokyklėlės klasėje sėdinčių 17 vaikų būrį tuomet mokė jaunas ir energingas mokytojas Kaziulis, kilimo nuo Kvėdarnos.
Nuo Toleikių sodybos iki mokyklos vaikams reikėdavo kulniuoti pustrečio kilometro. „Kulniuoti“ , tai ne dabar spacyruoti po asfaltu ir trinkelėmis nuklotą Birštoną…, bet per ganyklas, apaugusias šiurkščia žole, bridimą per metrinę aukštą žolę be kelio, pakeliui pasitaikiusių kliūčių įveikimą. Kelyje pasitaikydavo trys upeliukai. Vasarą dėl jų nebūdavo jokio vargo, bet pavasarį, kai patvindavo vanduo ir apsemdavo dalį teritorijos, žmonės atsidurdavo savotiškuose vandens spąstuose. Gylis nebūdavo toks, kad reikėtų plaukioti valtimi, tad vaikai, norėdami pasiekti mokyklą, nuleisdavo ant šono medį, kad galėtų pasiekti kitą upelio krantą. Kad neprisemtų medinių klumpių, vaikai kaip katės kepurnėdavosi per tvoras. Mena Aloyzas, kad ne kartą teko maudytis, o sušlapti kojas buvo įprasta.
Vasarą du neturintys pavadinimų upeliai išnykdavo, o upelis, vardu Glevija, pastodavo kelią „mokslinčiams“ visus metus.
Gvaldų kaimo pradžios mokykloje Toleikis baigė 3 klases. Po karo, 1947 metais, jų šeima išsikėlė gyventi į Klaipėdos krašto Pagėgių rajono Stoniškių kaimą, kur Aloyzas ir užaugo.

Tobulėjimo pradžia

A. Toleikis su žmona Vyda prie savo darbo Jonui Šliūpui atminti (muziejus Palangoje).

Besimokydamas pradžios mokykloje, Aloyzas pajuto potraukį piešimui. Todėl ir įstojo į tuometinę Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą (vėliau Telšių taikomosios dailės technikumas, dabar – Vilniaus dailės akademijos filialas). Dailės mokykloje Toleikis mokėsi šešerius metus. Baigęs mokslus, Aloyzas įgijo dailiojo medžio apdirbimo meistro specialybę. Skulptūra, kurios Aloyzą mokė dėstytoja Lušpinytė, tuo metu buvo tik papildomas užsiėmimas. Teko mokytis ir pažinti žmogaus anatomiją, gilintis į piešimo bei tapybos paslaptis. Dėstytojas Liukpetris mokė Aloyzą tapybos, o drožybą jam tuomet dėstė Vebras. Aloyzas buvo paskirtas į Kėdainių rajone įsikūrusius Kalnaberžės vaikų namus. Pamestinukai – pokario vaikai vokiečių, čigonų ir lietuvių tautybės, nuskriausti likimo ir likę be tėvų, buvo auklėjami pradėti naują gyvenimą ir savotiškai kurti mūsų ateitį. Vienerius metus išdirbęs pirmoje darbovietėje, Aloyzas gerai užsirekomendavo ir įstojo tobulintis į Vilniaus dailės institutą skulptūros srityje. 1956 m. į skulptūros specialybę priėmė tik tris studentus ir papildomai vieną kandidatą atsargai… Tarp laimingųjų, gerai užsirekomendavusių per stojamuosius egzaminus, pateko Dalė Zubovaitė, Stasys Raudys, Aloyzas Toleikis ir Palšytė – kandidate.
Tapęs studentu, Aloyzas mokėsi skulptūros specialybės. Jam per šešetą mokslo metų teko pažinti ir susidraugauti su daugeliu gerų žmonių – dėstytojų ir studentų. Toleikiui dėstė garsūs to meto skulptoriai: Vyšniauskas ir Petrulis. Draugavo su savo bičiuliais skulptoriais: šviesios atminties Donatu Lukoševičiumi, Donatu Valatka, profesoriumi Juozu Mikėnu, palaiko ryšius su Juozu Kalinausku, fotografu Rimantu Dichavičiumi bei keramiku Romualdu Budriu. Baigęs Vilniaus dailės institutą, Toleikis buvo paskirtas į Šiaulių pedagoginį institutą dėstyti skulptūrą. Už ilgametį kūrybinį darbą ugdant jaunąją kartą, gerą studentų paruošimą, metodinės literatūros – leidybą kitus svarius darbus Aloyzui Toleikiui buvo suteiktas docento vardas.

Parodos

Tarp daugkartinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, įsimintina Toleikiui paroda vyko 1967 metais Maskvoje. Į ją iš visų respublikų buvo atrinkti patys geriausi savo srities meistrų darbai, o tarp jų Aloyzo Toleikio iš bronzos nulietas „Vėjas“. Ši skulptūra po parodos „nutūpė“ ir džiugina praeivių akis Palangoje. Pats autorius parodoje negalėjo dalyvauti, taip ir nematė šiai parodai pažymėti išleisto specialaus katalogo, kuriame buvo patalpintos autorių nuotraukos ir jų darbų bei pasiekimų aprašymas.
Už ilgametį produktyvų darbą, ugdant jaunąją kartą, svarų indėlį Lietuvos meno srityje, kūrybinę veiklą 1969 m. gerb. Aloyzui Toleikiui institute kolegos rekomendavo suteikti profesoriaus vardą. Aloyzui Toleikiui reikėjo važiuoti į Maskvą, nes reikėjo atsiklausti nuomonės „tėvelių iš aukščiau“…
1971 m. tarptautinėje parodoje, surengtoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, pats Aloyzas vėl negalėjo dalyvauti, bet buvo išvežtas jo darbas „Mergaitės portretas“, iškaltas iš marmuro. Šis darbas dabar džiugina lankytojus Klaipėdos muziejaus skverelyje.
Po 1980 metų tarptautinės parodos Prancūzijoje, kurioje autorius taip pat vėl negalėjo dalyvauti, sugrįžęs darbas nupirktas ir saugomas Vilniuje, Dailės muziejaus fonduose. Personalinę pirmąją parodą skulptorius surengė savo 50 -mečio proga. Ji vyko Šiaulių parodų rūmuose 1981 m. Paroda buvo išdėstyta per du aukštus, joje eksponuota apie 60 autorinių darbų kartu su kitų darbų nuotraukomis.
2011 m. 80 – mečio proga Šiaulių universiteto dailės galerijoje plačiajai visuomenei pristatyta personalinė Aloyzo Toleikio paroda. Taip įvertintas jo nueitas kūrybinis kelias, garsinant Lietuvą ir Šiaulių miestą už tai, kad šiuo metu Šiauliuose veikia net dvi dailės galerijos, šiauliečiai turėtų būti dėkingi Aloyzui Toleikiui. Jo pastangų dėka įgyvendintos nesavanaudiškos idėjos ir įkurtos Šiaulių miesto dailės galerija ir Šiaulių universiteto dailės galerija.

Dabartis

Prof. skulptorius Aloyzas Toleikis Birštono apylinkėse 2015 m.

Su gerb. Aloyzu Toleikiu 2013 m. rudenį apsilankėme Šiauliuose, ten pirmą kartą prisiliečiau prie Skulptoriaus – Menininko darbų. Mudu, žingsniuojančius Šiaulių centrine gatve, pasitiko ir kelią pastojo skulptūra „Jaunystė“. Atminimui autorius ir įsiamžino prie savo darbo. Sudėtinga ir tiksli skulptūros kompozicija, plastiški, į akis krintantys merginos judesiai primena amžiną pavasarį –atbundančia energija trykštančią jaunystę…
Praeidami miesto centre apžiūrėjome išlietą biustą „Motinystė“, kuris skirtas garsiai aktorei Potencijai Pinkauskienei atminti. Miesto senosiose kapinėse yra Aloyzo darbas „Rūpintojėlis“, kurio išreikšta pagarba Lietuvos kultūros veikėjui, filosofui Šalkauskiui.
Didžiausią savo darbą iš medžio, 3,5 metro aukščio ąžuolo (jo storis – 70 centimetrų), skulptorius išdrožė 1970 m., jame įamžintas mokyklos muzikantas su „triūba“, sėdintis Šiauliuose prie vaikų muzikos mokyklos.
Menininkas Aloyzas Toleikis yra universalus, įvaldęs daugelį medžiagų, jo skulptūros pagamintos iš medžio, akmens, granito, marmuro, metalo: bronzos, vario , kalto vario. Akvareliniais dažais Aloyzas nutapęs apie 30 darbų. Aliejiniais tapė tik jūros motyvus. Vienu metu rašė straipsnius meno klausimais, o prieš išeinant į pensiją, staiga jam mūza iškrėtė dar vieną pokštą – atsiskleidė jo gabumai kuriant eilėraščius, daugiausia gamtos tematika…
Tokias aukštumas pasiekęs žmogus turėtų būti įaugęs į dangų, remti debesis išdidus ir pasipūtęs, bet tai – ne profesoriaus manierai. Žmogus – menininkas, meno srityje pasiekęs aukštą lygį per išbandymus, liko paprastas ir labai nuoširdus.
Birštoniečiams belieka džiaugtis, kad mūsų kurorte gyvena toks menininkas ir nuoširdus žmogus, kurio patarimai, palaikymas paskatina kurti kitus. Jo man dovanoti darbo įrankiai akmens ir medžio skulptūroms kalti naudojami ir tęsia kilnią misiją svetur. Iškalti iš akmens bei medžio darbai dovanojami žmonėms, kurie padeda reklamuoti mūsų Lietuvą ir Birštono kurortą.
Gaila vieno, kad iki šiol profesoriui ir menininkui nesudaryta galimybė perduoti savo žinias ir patyrimą mūsų jaunajai kartai Birštone, juk galbūt tarp mūsų yra būsimų talentų, tik juos reikia pastebėti…
Sveikindamas gerb. Aloyzą Jo jubiliejaus proga, prisimenu ir jo žmoną Vydą, kuri vyrui yra dvasinis ir kūrybinis ramstis bei pagalbininkė. Linkiu Jums abiems sveikatos, džiuginant mus savo buvimu Birštone.
Pagarbiai – birštonietis
Jonas Raiskas