„Dėkoju Dievui, kad pašaukė ir veda tuo keliu…“

Kiekvienas paliekam pėdas žemėj,
Kai einam laukais,
Jei gilios – ilgai jos išlieka,
Jei teisingos – jos tampa keliais. /Just.Marcinkevičius/
Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonui Rolandui Bičkauskui šie metai ženklūs jubiliejinėmis sukaktimis. Balandžio 17 -ąją jis minės 45 -ąjį gimtadienį, balandžio 28 -ąją – šventinimų dvidešimtmetį, o birželio 22 -ąją sukaks penkiolika metų, kai buvo paskirtas į Jiezną. Parapijiečiams ir bičiuliams prisiminus ir priminus šias gražias sukaktis, kunigas Rolandas rytoj, savo gimtadienio dieną, aukos Padėkos Mišias. Į jas jis pakvietė ir į kunigus jį įšventinusį bei savo dekretu darbuotis į Jiezno parapiją paskyrusį vyskupą Juozapą Matulaitį, draugus, artimuosius ir, žinoma, vietos žmones. Tuos, su kuriais sieja patys artimiausi kasdienio gyvenimo džiaugsmai ir rūpesčiai. Apie juos ir apie pareigas, kurios nesibaigia niekad – ir mūsų pokalbis stabtelėjus aktyvaus gyvenimo pusiaukelėje.

– Ankstesnių pokalbių metu esate minėjęs, kad vaikystėje, nors ir patarnavote šv. Mišių metu, nebuvote iš vaikų, apie kuriuos būtų kalbama: „bus kunigėlis“ ir kad tą kelią Dievulis parodė daug vėliau, jau baigus Kauno politechnikumą. Ar nesigailite jį pasirinkęs?

Jiezno parapijos kleboną, „Gyvenimo“ skaitytojų išrinktą 2005 Metų žmogumi, parapijiečių vardu sveikina Eugenija Rimšienė ir Pranas Kandrotas.

– Baigus politechnikumą, reikėjo rinktis – ieškoti darbo ar stoti į aukštąją mokyklą. Toliau mokytis paskatino laikmetis. 1990 metais reikėjo spręsti dilemą – eiti į sovietinę armiją, kaip iki to laiko visi jaunuoliai ėjo, ar neiti, kaip ragino patriotai. Besirenkant, į kokią aukštąją mokyklą stoti, Dievulis ir parodė man kelią. Mano tėtis buvo elektrikas, todėl ir mano pirmoji profesija – elektrikas. Kartą sugedus tėviškės parapijos vargonų varikliui, klebonas paprašė ateiti suremontuoti. Su tėčiu pakeitėme variklį ir pasilikome vakarinėms pamaldoms. Man buvo gera klausyti vargonų muzikos ir iš viršaus stebėti kunigą prie altoriaus. Tuomet ir toptelėjo mintis: „O gal reikia rinktis kunigystę?“ Taip sutapo, kad kitą savaitę sulaukiau ir pasiūlymo, kurį priėmiau, tiesa, pasiaiškinęs, kad iki šventinimų dar galima ir išeiti, jeigu kils abejonių. Dvejonių buvo iki trečio kurso. Dažniausiai jas budino klausimas, ar tikrai esu vertas tapti kunigu. Trečiame kurse įvyko lūžis, ir aš suvokiau, kad čia mano vieta. Tuo baigėsi visi ieškojimai ir vėliau jokių abejonių dėl kunigystės nebuvo – dėkoju Dievui, kad jis mane pašaukė ir veda tuo keliu.
– Tarp Jiezno parapijoje besidarbavusių dvasininkų būta ryškių asmenybių. Žmonės neretai linkę lyginti…

Šventinimų dieną su tėveliais, vyskupu ir klebonu.

– Yra tokia nerašyta taisyklė, kad vienoje parapijoje kunigas gali dirbti septynerius metus. Bet kadencijos, kaip Seime, nėra – gali būti ir ilgiau, ir trumpiau.
Po įšventinimų dirbau vikaru Elektrėnų parapijoje, vėliau trejus metus Kruonyje. Jieznas – antroji mano, kaip klebono, parapija. Atvažiuodamas į Jiezną turėjau gražų keturiolika metų čia tarnavusio šviesios atminties kunigo Broniaus Bulikos pavyzdį. Buvau septintas klebonas, paskirtas po šio iškilaus kunigo mirties. Taip sutapo, kad dekretą dėl mano paskyrimo vyskupas pasirašė birželio 22 -ąją, Broniaus Bulikos mirties dieną. Gal man tai padėjo ir padeda, kad tebesu Jiezne?
– Ir, palyginti, greitai pelnėte aplinkinių pagarbą ir pasitikėjimą. Žmonės Jus pamilo už dvasingumą, išmintį, jaunatvišką energiją ir nuoširdumą. Taip jie rašė mums atsiųstose anketose, kai „Gyvenimo“ laikraščio skaitytojų buvote išrinktas 2005 Metų žmogumi. Kas padeda burti žmones? Juk ne visada jie ateina tik su džiaugsmu…
–  Pirmiausia, manau, reikia būti žmogiškam, kad suprastum kitą žmogų. Penkiolika metų – tai netrumpas tarpas, per kurį apsipratau čia – aš pažįstu žmones, žmonės pažįsta mane. Tikriausiai tarp jų yra ir tokių, kurie savo nelaimių ieško kituose, bet dauguma mūsų bendruomenės narių yra nuoširdūs ir geri žmonės, su kuriais pavyko padaryti ir prasmingų darbų.

Pirmas krikštas Žaslių bažnyčioje.

– Gal galite paminėti svarbesnius?
–  Pirmiausia ėmėmės bažnyčios remonto darbų. Buvo suremontuotas priekinis fasadas, atstatytas pavirtęs kryžius, sutvirtinti pamatai, įrengtas drenažas bei šildymas. Pritaikėme bažnyčią liturginiam šventimui – įrengėme altorių, sakyklą, krikštyklą, įgarsinimą. Sutvarkėme varpus, atlikti kiti labai reikalingi darbai. Į bažnyčios remonto darbus investavome beveik milijoną litų. Jų padėjo gauti ir buvęs Seimo narys Juozas Palionis, tai – ir parapijos žmonių, ir kitų rėmėjų lėšos.
Atsirado poreikis turėti parapijos namus. Nusipirkome namą, dabar pagal galimybes jį tvarkome.
– Kas padiktavo būtinybę?
– Gyvenimas. Reikėjo vietos, kur galėtų rinktis besiruošiantieji Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Parapijos namuose renkasi ir „Motinos maldoje“ bei ALFA grupių nariai, AA grupelė. Be to, vyksta daug momentinių susirinkimų, vykdomos įvairios programos. Kartu žiūrime kino filmus, diskutuojame.
Turiu didelę svajonę, kurią keliu sau kaip uždavinį, per maldą dar labiau suburti visą mūsų bendruomenę. Dievas žmogų sukūrė laimei ir nori, kad žmogus ta laime dalintųsi. Šito ypač pasigendi, kai matai žaizdas šeimose ir žmonėse, neturinčiuose vertybių. Jiems taip lengva pasiklysti, todėl ir turime būti atidesni vieni kitiems, burtis Maldos grupėse, kartu su malda bendrauti šeimomis.
Džiaugiuosi besimezgančia šeimų bendrystės tradicija. Septynios šeimos drauge dalyvavo vasario 14 dieną vykusioje šeimų savaitgalio šventėje, anksčiau drauge dalyvavo seminare „Per juokus – į geresnę santuoką“.  Tikimės vasarą surengti šeimų savaitgalį Nemajūnuose ar kitoje vietoje.
Viliuosi, kad susiburs ir maldos su Šventuoju Raštu grupelė, kad bendrystei sutelkusi malda padės mums tapti dar bendruomeniškesniems.
– Manau, kad turėtume prisiminti ir jau spėjusias prigyti ir gražius vaisius subrandinusias tradicijas. Jums atvažiavus, parapijiečiai dažniau susirengia į piligrimines keliones, bažnyčioje pradėjo skambėti sakralinė muzika, naujais akcentais pasipildė švenčiamų atlaidų programos…
– Pradžioje buvo keista, kad parapija turi du globėjus: Arkangelą Mykolą ir Joną Krikštytoją. Be to, kiek stebino ir tai, kad tituliniai bažnyčios atlaidai buvo ne tokie populiarūs kaip šv. Roko. Kadangi taip jau susiklostė, kad Jieznas garsus šv. Roko atlaidais, į kuriuos susirenka daug žmonių, jų šventimą perkėlėme į lauką. Šventoriuje, Pivašiūnų pavyzdžiu, įrengėme pakylą. Mišiose atsirado naujas elementas – Ligonio sakramento teikimas. Šv. Rokas  yra būtent ligonių globėjas, todėl norėjosi ir norisi žmonėms pasakyti, kad nereikia šio sakramento bijoti, kad tai gydantis sakramentas, kad jis teikiamas gyvenimui.
Švenčiant šv. Jono Krikštytojo atlaidus, buvau sumanęs rengti bendruomenės šventę, bet nelabai pasisekė. Pabuvę bažnyčioje, žmonės skubėdavo namo, todėl atsisakėme.
Padėkos dienos šventės idėją atsinešiau dar iš Kruonio. Ji labai pritiko rudenį švenčiamiems Mykolinių atlaidams. Šiai dienai svarbūs du momentai, tai – padėkoti Dievui už tai, ką gavome, ir mokėti pasidalinti. Juo labiau, kad Jiezne turime su kuo pasidalinti. Žmonės noriai nešė gėrybes į prie bažnyčios pastatytą vežimaitį. Dovanodavome jas Slaugos ligoninei, Vaikų globos namams, – vėliau pradėjo kilti problemų, kaip užpajamuoti, iš kur gauti kokybę paliudijančius dokumentus, kur dėti girgsinčią žąsį ir kita. Šios minties atsisakėme, ir po pamaldų žmonės dabar renkasi į Derliaus šventę prie Kultūros centro.
Prieš kelerius metus kartu pradėjome švęsti ir Keliautojų dieną, pasibaigus Mišioms šventinami automobiliai. Pastebėjau, kad vis daugiau žmonių ryžtasi pašventinti savo transporto priemonę, tikėdamiesi išvengti avarijų ir rimtų sužalojimų, bet kartu noriu ir priminti, kad jokia malda nepadės, jeigu elgsiesi neatsakingai. Automobilio ir vairuotojo palaiminimas – tai pirmiausia prašymas Dievo suteikti vairuotojui išminties, atsargumo, prašymas saugoti nuo nelaimingų atsitikimų kelyje.
– Kada gimė mintis rengti krepšinio turnyrus Arkangelo Mykolo taurei laimėti?
– Tada, kai, padedant šviesios atminties Seimo nariui Juozui Palioniui ir buvusiam seniūnui Arūnui Vaidogui, prie bažnyčios šventoriaus įrengėme aikštelę automobiliams statyti. Pagalvojau, kodėl neišnaudoti geros dangos kilniam tikslui, be to, turėjau ir minčių, kad, žaisdami šalia bažnyčios, vaikai užsuks ir į bažnyčią. Ne visi jie, žinoma, skubėjo, bet turnyras tapo populiarus ir vyksta jau daugiau kaip dešimt metų. Sulaukėme ir sulaukiame ir geradarių pagalbos. Tarp turnyro rėmėjų – UAB „Doleta“, Algimantas Šidlauskas, kaišiadoriškis Radvila, Birštono sanatorija „Tulpė“ ir kiti.
Dabar turnyras iš bažnyčios  aikštelės persikėlė į gimnazijos aikštyną ir prie jo organizavimo daug prisideda mokytojas Saulius Šimanskas.
– Nors kunigo pareigos nesibaigia niekad, bet jos taip pat ir išvargina. Kas padeda atsigauti?
– Vyksta savotiški mainai. Išvargina, bet ir grąžina. Labai džiaugiuosi, kad tai, ką darau – patinka. Kai pats esi savo darbo režisierius – naštos nejauti.
Turiu motociklą. Pasivažinėjimas juo suteikia laisvės pojūtį, skrieji kaip su sparnais, visos apniukusios mintys išsibarsto.
Atgaivina ir grynas Alpių oras, išvažiavus paslidinėti arba tegul ir trumpas poilsis šiltuose kraštuose. Daug dvasinės jėgos suteikia buvimas su jaunimu. Dauguma jų, dalyvaujančių jaunimo žygiuose ar kituose renginiuose, būna motyvuoti, žino, ko nori. Iš jų pasisemiu šviesių minčių.
– Bet bendraudamas su jaunimu turite ir pareigų.
– Taip, esu Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro sielovadininkas. Laukia dideli ir atsakingi renginiai. Šiemet Krokuvoje vyks Pasaulio jaunimo dienos, kuriose dalyvausime, o kitąmet Vilniuje rinksis Lietuvos jaunimas. Ruošiamės ir 9 parų žygiui iš Varkalių į Pivašiūnus, kitiems susitikimams bei renginiams.
– Kaip suderinate dar ir Kauno apskrities policijos komisariato kapeliono pareigas?
– Vieną dieną per savaitę skiriu policijai, tad kartą per mėnesį aplankau kiekvieną iš apskrities komisariatui priklausančių teritorinių padalinių Kaune, Kėdainiuose, Jonavoje ir Kaišiadoryse, stengiuosi pabendrauti ir individualiai, esu ir pas save priėmęs devynias grupes policijoje dirbančiųjų. Bendraujant neformalioje aplinkoje atsiranda galimybė geriau pažinti vieniems kitus, pasitikėjimas. Juk pareigūnai taip pat turi ir darbinių, ir asmeninių problemų. Jaučiu, kad ryšiai stiprėja. Atrodo smulkmena, sulaukus prašymo atlikti Išpažintį, dvasinio pokalbio, suteikti Santuokos sakramentą, bet maloni…
– Sakoma, kad jubiliejinės sukaktys suteikia progos trumpam stabtelėti ir apsidairyti, pasižiūrėti į nueitą kelią, pasvarstyti, ar tavo gyvenimas buvo prasmingas. Jums to daryti nereikia. Už Jus kalba padaryti darbai, žmonių pagarba ir dėkingumas, keliais tapusios Jiezno krašte įmintos prasmingos veiklos pėdos. Gražios šventės.

Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė