Lietuviškos savivaldos Prienuose atsiradimas, visa 20 a. pirmosios pusės mūsų krašto istorija neatsiejama nuo daktaro Juozo Brundzos asmenybės. Tai – ir kvalifikuotas, daugelio ligų įvairiuose laikmečiuose, tarp jų – ir karo ir partizanų gydytojas, mokytojas, savivaldybininkas, kurortologas, Lietuvių Mokslo draugijos narys, mėgėjiško teatro aktorius. Tai – gili, dvasinga asmenybė, carizmo laikais nešusi lietuvišką žodį, tarpukario laikais nevengusi kritikuoti savanaudžius ir išgverusius valdininkus, holokausto laikmečiu gelbėjusi žydų tautybės žmones, pokariu, kad ir labai sudėtingomis sąlygomis, chirurgo skalpeliu ištiesusi pagalbos ranką Lietuvos partizanams. Tai – to laikmečio mūsų krašto sąžinė, tai – savotiškas dvasinis krašto istorijos logotipas.
Kaip pilietis ir kraštietis, su visiška atsakomybe ir su širdies skauduliu turiu konstatuoti, kad ir ši Prienų valdžia, ir ankstesnės bei jų institucijos buvo ir yra abejingos šiai didžiai krašto asmenybei. Liūdna ne tik dėl to, kad buvo nugriautas Juozo Brundzos namas, bet kad ir artėjant Lietuvos valstybės ir krašto lietuviškos savivaldos 100 -mečiui, nesirūpinama Prienų krašto patriarcho pagerbimu, jo ir bendražygių įprasminimu knygose, mokyklinėse auditorijose, ekspozicijose bei parodų salėse. O ką jau kalbėti apie apleistus mūsų didvyrių kapus, nykstančias Kęstutėnų kareivines, valdžios nepagarbą visų Prienuose gyvenusių tautų istorinei atminčiai?!
Mes, šio krašto žmonės, esame pranašesni už valdžios imitacijas ir turime daryti tai, ką galime, ką sugebame , net nesulaukdami iš valdžios pagalbos ir net neturėdami vilties, kad jie atsibus, prasitrins akis ir atsitokės.
Tarp daugelio Juozo Brundzos gyvenimo ir veiklos pusių, kurias tyrinėjame, žvilgtersime ir į Juozo Brundzos šeimą, šį kartą skirdami dėmesį pirmojo sūnaus Algirdo gyvenimui ir veiklai.
Algirdas Brundza vaikystėje
1907 m. spalio mėn. 28 dieną Kuršėnų bažnyčioje 37 –erių metų sulaukęs gydytojas Juozas Brundza vedė šešeriais metais jaunesnę bajoraitę Stanislavą Elvyrą Tamaševičiūtę, kilusią iš Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus Ivaškių kaimo. Jaunosios tėvai buvo bajorai Mykolas ir Leticija iš Liutikų Tamaševičiai.(LVIA, f.1182, ap.1, b.13, p.. 227). Praėjus 2, 5 metų, 1910 m. sausio mėn 15d. sutuoktiniai susilaukė pirmagimio Algirdo (LCVA, f..673, ap.2, b.387, l.11). Kol kas lieka neaišku (aiškinamės), ar 1915 m. rugpjūtyje Brundzos, traukdamiesi nuo karo į Rusiją, į Kalūgą, pasiėmė su savimi ir 5 -metį Algirdą, 3 -metę Gražiną, ar juos paliko močiučių priežiūrai. Ten, Kalūgoje, 1918 metais gimė ir jauniausias sūnus Juozas (LCVA, f.R-743, ap.2, b.3308, l.2).
1919 m. birželio 12 d. Algirdas Brundza įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją Algirdas baigė 1927 m. gegužės 9 dieną ir išlaikė egzaminus. Algirdas mokėsi vidutiniškai. Tik patenkinamus pažymius – trejetus – turėjo iš lietuvių kalbos, lotynų kalbos, fizikos, kosmografijos, piešimo. Visas kitas mokymo disciplinas įsisavino gerai ir labai gerai (LCVA, f.631, ap.7, b. 3942, p.2).
Universitetiniai metai
1927 m. rugsėjo 5 dieną 194 cm ūgio vaikinas Algirdas Brundza buvo priimtas į Lietuvos Universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo Universiteto), Medicinos fakultetą Kaune (Ten pat,p.1). Universitete jis mokėsi iki 1933 m. birželio 15 dienos. Išlaikęs egzaminus, tapo chirurgu ir vidaus ligų specialistu (Ten pat, p.7). Gauti pažymiai iš bendrosios grupės dalykų ir iš aštuonių baigiamųjų dalykų: sistematinės anatomijos, topografinės anatomijos, histologijos ir embriologijos, fiziologijos, bendrosios patalogijos, pataloginės anatomijos, farmakologijos ir vidaus ligų. Vartome pilną garsių medikų parašų studijų knygelę nr.110. Daugybė dalykų studijuota pas profesorių Vladą Lašą, zoologiją dėstė profesorius Tadas Ivanauskas, medicinos istoriją-žinomas medikas, Raudonojo Kryžiaus“ vadovas Rokas Šliupas, bendrąją mediciną, hospitalinę chirurgiją – profesorius Vladas Kuzma, akušeriją ir ginekologiją – profesorius Pranas Mažylis, akių ligas ir kitus dalykus – profesorius Petras Avižonis, vaikų ligas – profesorė Vanda Tumėnienė. (Ten pat, p.36-55). Visų pavardžių čia neišvardinsime, bet studento mediko pažymiai daugiau patenkinami negu geri .Tai lyg ir liudytų studento mediko audringą gyvenimą po paskaitų.
Drausmės byla
Universiteto savivaldos teismo pirmininkas 1932 m. vasario 4 dieną kreipėsi į Vytauto Didžiojo Universiteto prorektorių: „Šiuo turiu garbės pranešti Ponui Prorektoriui, kad Universiteto teismas (VDU turėjo savivaldos teismo funkciją civiliniams ieškiniams spręsti – V.K) posėdyje iš šių metų vasario 1 d. išnagrinėjo sekančias bylas:1) Studento Algirdo Brundzos bylą dėl studento Vladislavo Kovaliausko ir Lenkų Studentų Susivienijimo Valdybos skundų (Pono Prorektoriaus raštas iš 1931 m. gruodžio mėn. 7 d., nr.14653). Teismas pripažino studentą Algirdą Brundzą kaltu tuo, kad 1931 m. lapkričio mėn. 21 d. susiginčijęs su studentu Vladislovu Kovaliausku, palietė pastarąjį kumščiu, ir už tai Teismas nutarė pareikšti neviešą pabarimą žodžiu. Skirdamas bausmę Teismas priėmė domėn, kad pradžią incidento sudarė plakatų neleistinas nuplėšimas, kuriame studentas Brundza visai nedalyvavo, ir kad studentas Vladislovas Kovaliauskas pavartojo žodį „chuliganizmas“, kuriuo galėjo būti užgauti ne tik asmenys, nuplėšę plakatus, bet ir kiti buvusieji vietoje studentai. Sprendimas studentui A. Brundzai ir skundėjui paskelbtas“ (Ten pat, p.4 -kalba netaisyta). Algirdui Brundzai pasisekė, nes jeigu nebūtų buvę tam tikro tuometinių Lietuvos ir Lenkijos santykių konteksto, ir Universiteto vadovybė nebūtų nepažinojusi Algirdo tėvelio – Juozo Brundzos, tai sprendimas galėjo būti ir kitoks.
Namai Poškos gatvėje
Juozas Brundza buvo reiklus, griežtas sūnaus atžvilgiu ir kartu jį labai mylėjo ir nuoširdžiai rūpinosi. Tėvas , be abejo, galvojo ir apie tai, kur sūnus gyvens baigęs studijas ir pradėjęs dirbti. Kauno apskrities archyve surastos bylos dokumentai liudija, kad 1929 m. pabaigoje Kauno miesto Poškos gatvėje 3 numeriu įvardintą namą buvusi savininkė Simonavičienė Elena pardavė daktarui Juozui Brundzai, kuris jį valdo, o jame gyvenantys piliečiai nuomą moka daktarui Juozui Brundzai. Daktaras Juozas Brundza gyvena Prienuose“(KAA.f.R-209.ap.3, b.659, p.5).Kai kur klaidingai teigiama, kad J.Brundza Kaune, Poškos gatvėje, turėjo tris namus (https://www.geni.com/people/Juozas-Brundza/60000000208810 89642). Peržiūrėjus archyvinius dokumentus tampa akivaizdu, kad nupirktame iš Simanonienės būste buvo tik 2 namai (9 butai). (Ten pat, p11) Tų dviejų namų bendras plotas su žeme aplink 1480 kvadratinių metrų (KAA, f.214, ap.1, b5366, p18). Pirmame name buvo penki butai. Trijuose butuose gyveno Pereveselkinas, dviejų kambarių bute gyveno Celvinskis Šmuila. Kitame name buvo keturi butai.Trijuose kambariuose gyveno Valer Šlioma, o vieno kambario bute – Algirdas Brundza (Ten pat, p.11ap). Už gaunamas lėšas iš nuomininkų Juozas Brundza Kauno mokesčių inspekcijai kasmet turėjo sumokėti 217, 60 Lt ( Ten pat, p.13-17).
1932 m. rugpjūtį Juozas Brundza pateikė prašymą Kauno miesto burmistrui, kuriame rašo: „Numatydamas ant savo sklypo prie gatvės statyti mūrinį namą prie gatvės nuolankiai prašau Pono burmistro leisti man padaryti išorinį vidujinį remontą esančiame kieme namelio ir uždengti stogą nedegama medžiaga, idant laike statybos jame galėtų gyventi mano sūnus, sargas ir aš atvažiuojant į Kauną. Su aukšta pagarba daktaras Juozas Brundza“( Ten pat, p. 9). Jam buvo leista apdengti skarda namelio, kuriame gyveno sūnus Algirdas, stogą. Tačiau joks naujas mūrinis namas nepradėtas statyti. Šiame atremontuotame namelyje iki pat 1944 m. spalio, iki Algirdo pasitraukimo į Vakarų Europą, jis ir gyveno. To namo, kaip ir kito J. Brundzos namo jaukioje Kauno Centro gatvelėje, šalia Kanto gatvės jau nerasite. Malonu joje pasivaikščioti, matyti kitus čia išlikusius tarpukario namus.Bandai įsivaizduoti Juozo ir Algirdo Brundzų čia įspaustus pėdsakus. Tarsi norėtum išgirsti ir šių mūsų krašto šviesuolių žingsnius… Bet neišgirsti.
Algirdas Brundza 1934 – 1944 m.
Algirdas Brundza kaip chirurgas dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje. 1937 m. mėnesį jis praėjo karinius –sanitarinius apmokymus Kauno karo ligoninėje (dabartinėje Vytauto gatvėje). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Algirdas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir du mėnesius atliko kvalifikuotas pratybas, užimdamas II divizijos ligoninės vyr. ordinatoriaus pareigas(LCVA, f.930, ap.2B.b.244, p.1.p.5).
Sovietinės ir nacių okupacijos metais Algirdas Brundza jau dirbo 1940 m. iškilusiuose naujuose Klinikų rūmuose chirurgu. Kartu vertėsi ir privačia praktika. Ant 3 numeriu pažymėto jo namo Poškos gatvėje durų kabojo iškaba: „Brundza Algirdas, gydytojas. Kauno ligoninės chirurginės klinikos asistentas priima chirurginėmis ir vidaus ligomis sergančius ligonius (15 – 17 val.). Skambinti telefonu – 26633“ (Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus).
Straipsnyje panaudota Algirdo Brundzos namelio nuotrauka yra iš leidinio „Auszros archyvas. Martyno Jankaus rinkinys“.V., 2011;
Straipsnio autorius atkreipia dėmesį į tai, kad naudojant autoriaus pateikiamą medžiagą leidybinėje veikloje ar ekspozicijoje būtina nuoroda į straipsnio autorių ir leidinį, kuriame šis straipsnis atspausdintas.
(Bus daugiau.)
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).