„Kadais čia buvo aikštė akmenų, kur degė brolių kraujo žymės…“

Kartu su Lietuvos Atgimimu, mitingais Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo bei Vingio parke, gyvąja Baltijos kelio grandine žmonių sąmonėje budo ir istorinė atmintis. Ji ir nebuvo visai užmigusi, nes dar tebestovėjo Vytautas Didysis Betygaloje ir Perlojoje, Nepriklausomybės kovų paminklas Giedraičiuose bei memorialas Červonkoje, paminklas Nepriklausomybei Rokiškyje ir t.t. Klaidžiojant po miškus buvo galima užtikti ir apgriuvusias ,,nežinia kieno“ žemines, rymančius ,,nežinia kam“ pastatytus kryžius.
Taigi dar net ir neišaušus Laisvės rytui, dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės, jau buvo atstatinėjami sovietmečiu brutaliai nugriauti bei sunaikinti paminklai, tarp jų ir Prienų Kęstutis, kaimuose ir miestuose kilo nauji kryžiai, iš Sibiro platybių, Lietuvos miškų ir girių tankmių bei laukymių surinkti tremtinių, partizanų kauleliai buvo garbingai perlaidojami, pažymimos didvyrių žūties vietos. Dabar tai jau istorija, labai reikalinga istorija…
Prienų krašto istorinės atminties grąžinimas neabejotinai glaudžiausiai susijęs su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus nepailstančios pirmininkės Dalytės Raslavičienės bei jos bendraminčių ir bendražygių veikla.
Apie šios krašto patriotės, Veiverių Skausmo kalnelio vaidilutės, nuveiktus darbus galėčiau daug prirašyti, per 25 metus teko daug bendradarbiauti, organizuojant įvairius renginius, kartu dalyvauti politkalinių ir tremtinių sąjungos narių susirinkimuose, minėjimuose, šventėse, drauge rūpintis kai kurių paminklų statymu, Laisvės kovotojų atminties įamžinimu, teko ir ne vieną pūdą druskos suvalgyti…
Tačiau šiame straipsnyje – daugiausia apie paminklą Prienuose, Laisvės aikštėje.
Prienų rajono valdyba (buvo tokia vietos valdžios vykdomoji institucija, jos nariu teko ir šių eilučių autoriui būti) 1990 m. spalio 25 d. potvarkiu Nr. 229 pritarė Tremtinių sąjungos kreipimuisi ir ,,pasiūlymui įamžinti vietą, kur buvo niekinami partizanų kūnai Prienų miesto Laisvės aikštėje ir jų palaidojimo vietą prie ,,Žiburio“ ir III vidurinių mokyklų, pagal projektus, suderintus su rajono architektu“.
Kiek prisimenu, glaudžiai bendradarbiauta šiais klausimais su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus vadovybe, buvo įvairių mėgėjiškų bandymų eskizuoti būsimo paminklo Laisvės aikštėje maketą ir parinkti paminklui vietą, tačiau dėl įvairių priežasčių – paaštrėjusi politinė situacija valstybėje, valdžių kaita savivaldybėje, ,,amžinas“ lėšų trūkumas, susikalbėjimo viduje stoka, nesutvarkyta aikštė ir pan.,- paminklo statymo klausimai vis nejudėjo iš vietos.
Negelbėjo ir tai, kad LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1991-12-11 priėmė atitinkamą nutarimą dėl pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių ir kitų asmenų, žuvusių okupacinių režimų laikotarpiais, palaikų perlaidojimo, kai valdžios institucijoms buvo suteikta teisė teikti finansinę ir kitokią paramą palaikų perlaidojimo darbams organizuoti bei šių asmenų atminčiai įamžinti, o Prienų rajono valdyba 1992-08-06 potvarkiu Nr.254v sudarė Prienų rajono komisiją šiems darbams organizuoti ir vykdyti.
Tiesa, susikūrusi iniciatyvinė grupė (Jonas Matukevičius, Klemensas Jonyka, Kazimiera Skinkienė ir kt.) sugebėjo surinkti pakankamai piniginių aukų – rėmė Prienų žmonės, atskiri asmenys iš kitų Lietuvos vietovių bei iš Užatlanto, ir 1992 m. rugpjūčio pabaigoje talkininkų jėgomis pastatyti paminklą Prienų krašto partizanams atminti dabartinės ,,Žiburio“ gimnazijos kiemelyje.
Tas pats Jonas Matukevičius, buvęs vietinės rinktinės karys, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas Danielius, Lietuvos Prezidento1998 m. pabaigoje už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, aktyviai rinko lėšas ir paminklui Laisvės aikštėje, jo prašymu ir vardu, 1992-01-23 parengiau kreipimąsi į visus Prienų krašto patriotus prisidėti projektuojant ir kuriant šį sumanymą, taip pat pagal galimybes paremti piniginėmis lėšomis, bei nusiunčiau į ,,Lietuvos aido“ laikraščio redakciją. ,,Lietuvos aidui“ tuomet rašyta: ,,Visų jų, mūsų apylinkėse kovojusių ir žuvusių, turgaus aikštėje niekintų, nežinia kur palaidotų, mes privalome nepamiršti, nes savo gyvybių auka ateities kartoms jie paliko savo didvyriškos kovos testamentą. O jų atminimo įamžinimui, Prienų miesto dabartinėje Laisvės aikštėje (tuometinėje turgaus), mes norime pastatyti paminklą. Būtent čia, nes ,,…kadais čia buvo aikštė akmenų, kur degė brolių kraujo žymės…“.
Deja, kaip jau rašiau, sutarti dėl būsimo paminklo idėjos, formos, turinio ir kitų dalykų vis nepavykdavo. Sudaryta projekto apžiūros ir vertinimo komisija iš pateiktų variantų nesugebėjo atrinkti geriausio ir tinkamiausio.
Vienu metu, berods, architektui Juozui Križinauskui kilo idėja statyti skulptoriaus Roberto Antinio Pietą, net skulptūros nuotrauką, kažkokiame žurnale atspausdintą, buvo atsinešęs parodyti. Daugeliui komisijos narių lyg ir patiko šis meno kūrinys, bet pradėjus diskutuoti dėl skulptūros gamybos detalių, papildomai iškilo teisių į kūrinį atlyginimo klausimai (autorių teisės) ir pan., todėl ši idėja atitolo, tačiau vis tik šių diskusijų metu, galima sakyti, buvo ,,pasiskolintos“ Roberto Antinio jaunesniojo kūrybos idėjos (žiūr. jo darbus Kaune – Romo Kalantos žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972 m.“ bei memorialinis paminklas Birželio sukilimo aukoms atminti Ramybės parke – ,,Kryžius-medis“) kaip paminklą susieti su žemės lauku, išvengti statomo monumento agresijos į supančią intensyvią aplinką.
O laikas vis bėgo, pastebėjau, kad žmonės pradėjo dėlioti Laisvės aikštės pievoje atsineštus akmenis, iš jų sudarydami kryžius bei kryželius, uždegdavo žvakutes…
Tuomet kreipiausi į rajono vyr. architektę Dalią Križinauskienę, kad paieškotų žinomo skulptoriaus, kuris galėtų profesionaliai imtis paminklo kūrimo, ir, laimei, po nedidelių paieškų toks skulptorius – kaunietis, dabar jau profesorius Stasys Žirgulis atsirado. Jau pats pirmas vizitas, nuvykus kartu su architektais Dalia ir Juozu Križinauskais į šalia Kauno Rotušės esančią skulptoriaus S. Žirgulio dirbtuvę, maloniai nustebino – man skulptoriaus darbai pasirodė kaip tikras mažosios skulptūros etalonas, tai, beje, gali dabar paliudyti ir jo darbais pasipuošusios Birštono miesto viešosios erdvės.
Išklausęs mūsų pageidavimus, vizijas, finansines galimybes, skulptorius S. Žirgulis nieko nelaukęs sudėliojo ant darbo stalo pirminį skulptūros maketą – vėliau modelis tik kažkiek buvo patobulintas nuo pirmojo varianto – išliko ta pati paminklo stilistika (bent aš taip ją įsivaizdavau) – pagrindinė dalis tarsi atminties aukuras, profiliuose – aliuzija (užuomina) į Gediminaičių stulpus, viršuje – iš aukuro ertmių sukomponuotas kryžius, apačioje juodo granito plokštė, o aplink – turgaus grindinio akmenys bei atminimo lenta, įbetonuota savo laiku mirties kvapą ir ne vieną didvyrių kraujo lašą sugėrusiame lauko akmenų grindinyje.
Paminklo idėja buvo aptarta su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus taryba, vieningo pritarimo nesulaukta, tačiau vis dėlto buvo nuspręsta daryti. Tuo pačiu, jau tada lyg ir buvo duoti visi atsakymai į principinius, net ir dabar tebekylančius tokio pobūdžio diskusijų klausimus (cituojama pagal L. Pociūnienės straipsnį ,,Paminklų kerštas“ // http://iq.lt/svarbus-straipsnis/paminklu-kerstas-2): ,,Ar būtina statyti paminklus didvyriams ant aukštų postamentų aikštės viduryje? O gal įmanomas koks nors gyvas santykis su istorija ir istorinėmis asmenybėmis? Negi būtina juos užritinti ant praėjusio amžiaus mados pjedestalų ir… užmiršti?“
Paminklo statyboms vadovavo pats skulptorius, jam talkino Prienų seniūnas su rajono statybininkais. Sunkiausia buvo rasti nemažą kiekį lauko akmenų, man jų didelę krūvą pamiškėje užrodė melioratoriai, lauko akmenis į savivartę rinkau, padedamas Prienų butų ūkio sunkvežimio vairuotojo, taip pat surinkome ir jau gulėjusius aikštės pievoje akmenis. Džiaugiuosi, kad po aikštės rekonstrukcijos, kai paminklas buvo perkeltas į kitą aikštės vietą, o grindinio plotas ženkliai sumažėjo, niekur nepasimetė ir išliko šalia paminklo tas pats bene pirmasis žmonių atneštas akmuo su kryželiu….
Taip jau maždaug po mėnesio -1994 m. lapkričio 27 d. vyko kuklaus paminklo Laisvės aikštėje atidarymas, paminklą pašventino Prienų parapijos klebonas monsinjoras Juozapas Užupis.
Paminklo atidaryme dalyvavęs poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: ,,Ištieskime tad rankas vieni kitiems – taip, kaip Baltijos kelyje prieš penkerius metus – ir pajusime, tikrai savo rankose pajusime rankas tų, kurių drąsai ir šlovei, kurių atminimui paminklą šiandien atidengiame. Jie yra čia, jie su mumis – mūsų broliai, kaimynai, mūsų mokytojai – jie amžinai gyvi!” (J.Marcinkevičius, Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988-2008, Vilnius, 2009, p.214).
Beje, 2000-2001 metais, nerandant sutarimo įvairioms politinėms jėgoms bei judėjimams Marijampolėje, Gyventojų genocido ir rezistencijos centras, vykdydamas Vyriausybės programą, siūlė už valstybės lėšas statyti didelį paminklą Prienų miesto Laisvės aikštėje visiems Tauro apygardos partizanams pagerbti bei atminti. Prienų valdžios rašytinis pritarimas šiai idėjai buvo duotas, tačiau didelės iniciatyvos bei palaikymo tuo metu iš apačios nebuvo, tad šis paminklas (skulptorius A. Ambraziūnas) vis dėlto kiek vėliau buvo pastatytas Marijampolėje.
Deja, rašant istorinės atminties tematika, neįmanoma apeiti ir skaudžių klausimų. Ar viskas jau padaryta? Ar bus atmintis išsaugota ir ateities kartoms? Žvelgiant į kai kurių tokių paminklų ir juos supančios aplinkos būklę, darosi graudu ir neramu.
O studijuojant Kultūros vertybių registrą, apskritai nesusipratimai – registre neįrašyti ne tik šiame straipsnyje paminėti paminklai, tačiau net ir Veiverių Skausmo kalnelis, memorialas Jiezno krašto partizanams (prie gaisrinės), Lukšų sodyba bei daugelis kitų.
Kaip žinoma, tik įtraukus paminklą kaip kultūros vertybę į registrą, jam garantuojamas tam tikras statusas, teisinė apsauga bei atsiranda pareiga valdžios institucijoms jį atitinkamai tvarkyti ir prižiūrėti. Tad ko laukiama?
Taigi siūlau Prienų savivaldybės vadovams perskaityti Justino Marcinkevičiaus įvardintos kaip ,,šio krašto partizaninių kovų metraštininkės“ Antaninos Garmutės knygas ,,Išėjo broliai“ (1990 m.), ,,Motinėle, auginai“ (1993 m.), taip pat Bronislavos Vinskienės ,,Amžinieji ąžuolai“ (2007m.), be to, pasklaidyti svetainę http://genocid.lt/Statiniai _Vietos/Paminklai/Prienai_ paminklai.htm ir, atsiraitojus rankoves, kuo greičiau kibti prie paminėtų darbų, nes „jei tauta nepasakos savo istorijos, už ją tai padarys kiti“ (N. Dž. Kulas).
Audrius Narvydas