Paminėjo Birštono jėgos sporto klubo “Ąžuolas” 30 metų veiklos jubiliejų

Kultūrizmo Birštone pradininko ir klubo įkūrėjo Stanislovo Martinaičio sukviestas būrelis senjorų kovo 15 dieną paminėjo neoficialaus Birštono kultūrizmo klubo “Ąžuolas” įkūrimo 30 – metį. Ši data tapo atskaitos tašku jėgos sporto vystymuisi kurorte. Po netrumpos pertraukos vyrus, vėl apsilankiusius klubo patalpose, kuriose pradėjo savo veiklą ir kuriose iki šiol netyla štangų bildesys, užplūdo sentimentai, ne vienas vėliau prisiminė, kaip teko prisidėti kuriant klubą, įrengiant jo patalpas, gaminant įrangą. Jų akimis, daug kas klube išlikę kaip ir buvę, tik patalpos, matuojant šiandienos “masteliais”, gal kiek vizualiai sumažėjusios.

Visiems apžiūrėjus senų dokumentų ir fotografijų parodėlę, susibūrus lauke prie pastato, kurio sieną vėl papuošė šia proga Jono Džervaus atnaujinta klubo emblema, klubo treneriai ir lankytojai pasidalino prisiminimų nuotrupomis apie jaunystėje įdomiai praleistą laiką. Pirmasis klubo treneris S.Martinaitis buvusiems savo auklėtiniams išdalino išsaugotas, nuo laiko pageltusias asmenines anketas su prašymais tapti klubo nariais, juokais įpareigodamas juos prieš sugrįžtant į klubą pasitikrinti sveikatą…

Senjorai su įdomumu stebėjo moksleivių jėgos dvikovės mačo Birštonas – Kaišiadorys varžybas, kuriose, be šeimininkų, Vido Blekaičio auklėtinių, dalyvavo ir Kaišiadorių M.Brazausko gimnazijos bei Jaunimo mokyklų jaunieji sportininkai (treneris Donaldas Andriulis). Tarp aštuonių dalyvių pirmą vietą iškovojo gimnazistas iš Kaišiadorių Edgaras Bandzevičius, antras liko Gabrielius Jurgelionis (Birštono gimnazija), trečias – Edvinas Alkovikas (Kaišiadorių jaunimo mokykla).

Ne vienas iš vyresniųjų pasidžiaugė tuo, kad klubo veiklą tęsia dabartinis jaunimas ir jam linkėjo gerų rezultatų, kurie ateina tik ilgo ir kruopštaus darbo, valios, kantrybės bei užsispyrimo dėka.

Įkūrė klubą – kultūrizmą ištraukė į viešumą

Pirmasis klubo treneris Stanislovas Martinaitis mano, kad klubo pradžia galima laikyti metą, kai būrelis entuziastų, kuriems buvo mažoka to, ką gaudavo mokykloje per kūno kultūros pamokas, ėmėsi savarankiškai užsiiminėti kultūrizmu tuometinės vidurinės mokyklos mažosios sporto salės persirengimo kambaryje. Kadangi S.Martinaitis turėjo daugiau žinių – buvo įgijęs lengvosios atletikos trenerio specializaciją, jis ir patardavo sportuojantiems. Tiesa, pasak jo, tuomet kultūrizmo sąvoka nevartota, nes sovietiniais laikais, maždaug iki 1985 metų, buvo draudžiama šią šaką propaguoti. Paradoksas – kultūrizmo varžybos Lietuvoje buvo organizuojamos, kaip atmena S.Martinaitis, pavyzdžiui, Klaipėdoje buvo varžomasi dėl “Gintarinė taurės”. S.Martinaičio teigimu, Lietuvoje buvo stiprių atletų, kurie tapo pavyzdžiu į varžybas važinėjantiems birštoniečiams, iš kolegų Kauno “Olimpo” klube jie sulaukdavo metodinės pagalbos.

Jaunuolių susidomėjimas šia sporto šaka augo, mokyklos patalpose tapo per ankšta, todėl, kaip pasakojo S.Martinaitis, jis apžiūrėjo laisvas patalpas ir su prašymu jas suteikti kreipėsi į Birštono miesto vykdomąjį komitetą. Tuomet į šias patalpas pretendavo ir aviamodelistai, todėl VK sekretorė Rokickaja jam pažadėjo, kurios šakos mėgėjų daugiau susirinks, tiems ir atiteks patalpos. Stasiui, dirbusiam mokykloje, buvo nesunku suorganizuoti mokinius…

Jis pasakojo apie didelį entuziazmą, kurio vedini kūrėsi: patys įsirengė patalpas, ieškojo, kur gauti metalo, jį pjaustė, virino, nes taip paprastai nusipirkti štangų ir kitų įrengimų nebuvo galima. Dėl jų Stanislovui teko važiuoti net į Jelgavą.

Klubą lankė ne tik birštoniečiai, bet ir neturėję kur sportuoti prieniečiai, pakuoniškiai, jiezniškiai. Pagal 1988 m. sausio 21 d. protokolą, steigiamajame susirinkime dalyvavo 28 asmenys, kadangi norinčiųjų treniruotis buvo daug, teko juos paskirstyti į kelias grupes, buvo išrinkti tvarką jose prižiūrėję seniūnai. Klubas veikė pirmadieniais – šeštadieniais, lankomiausios grupės buvo nuo 15.30 val. iki vėlaus vakaro (kas pusantros valandos). Kaip liudija S.Martinaičio išsaugotas 1989 m. balandžio 4 dienos vidaus varžybų protokolas, jose savo jėgas išmėgino 16 dalyvių, kurie varžėsi trijuose veiksmuose (pritūpimas, spaudimas, trauka). Birštoniečiai važinėjo į varžybas, o 1991 metais buvo priimti į federaciją, Stanislovas Martinaitis teisėjavo Lietuvos kultūrizmo vyrų ir moterų čempionatuose. 1991 m. balandžio 7 dieną Birštono kultūros namuose taip pat buvo surengtos parodomosios Lietuvos jaunimo pirmenybės (per 80 kg svorio kategorijoje), jose, kaip pamena J.Blekaitis, dalyvavo penki klubo nariai.

“Galbūt šios senutėlės patalpos šiandien neturi šiuolaikinių klubų blizgesio, bet manau, kad veiklos jame esmė – žmonių noras, atsakingas treniruočių procesas ir blaivi sąmonė. Mano nuostata dėl papildų, anabolinių steroidų vartojimo buvo tokia – to neskatinau, sakydamas: vaikinai, juk norėsit gražiai atrodyti ir tuomet, kai jums bus 50, todėl neeksperimentuokit su savo kūnu,” – prisiminė pirmasis klubo treneris S.Martinaitis.

Kiekvienas treneris – su savo požiūriu ir metodika

Iš S.Martinaičio vadovavimą klubui perėmė Audrius Baranskas, vėliau – Juozas Blekaitis, abu jie šias pareigas ėjo pakankamai trumpai. Juozas Blekaitis prisiminė, kaip jo paprašė prižiūrėti klubą, tuo metu jame buvo jaučiamas veiklos sąstingis – pirmaisiais atgimimo metais daugeliui rūpėjo darbas ir verslas, varžybos nevyko, žmonės treniruodavosi daugiausia dėl savęs. Klubo veikla atsigavo treneriu tapus sunkiaatlečiui Romui Matažinskui, kuris jaunimą treniravo aštuonerius metus. Iš jo estafetę perėmė Vidas Blekaitis.

Kiekvienas ilgiau dirbęs treneris į klubo veiklą įnešė kažką savito: S.Martinaitis dirbo fizinio parengimo ir kultūrizmo kryptimi, Romas Matažinskas propagavo sunkiąją atletiką, o Vido Blekaičio stiprioji vieta – jėgos dvikovė, trikovė ir galiūnų sportas.

Nuo 1999 metų iki 2007 metų treneriu dirbęs R.Matažinskas varžyboms rengė ne tik vaikinus, bet ir moteris. Jo nuomone, sunkioji atletika, kaip olimpinė sporto šaka, yra jėgos sporto karalienė. Joje reikalinga ne tik fizinė jėga, bet ir staigumas, sprogstama kėlimo galia, sąnarių paslankumas, koordinacija. Veiksmai sudėtingi, todėl siekiant juos atlikti taisyklingai, reikia ir asmeninių charakterio savybių.

-Treniruotis sekėsi gan neblogai. Per šį laikotarpį išaugo keletas respublikinių varžybų nugalėtojų ir prizininkų – Karolis Urbanavičius tapo Lietuvos studentų čempionu, Dovilė Janulynaitė Lietuvos čempionate pelnė trečią, Marija Buikienė – antrą, o Kristina Belenavičienė – pirmą vietas. Tuo pat metu padėjau Vidui Blekaičiui ruoštis galiūnų čempionatams, jiems reikalinga įranga buvo gaminama ir išbandoma miesto šilumos įmonės kieme, – pasakojo R.Matažinskas.

Tuo pačiu metu Romas ir pats įtemptai ruošėsi veteranų varžyboms – startavo Lietuvos, Europos, Pasaulio čempionatuose, žaidynėse. Šiandien jo kolekcijoje – visų spalvų tarptautinių varžybų trofėjai – 8 aukso, 11 sidabro ir 3 bronzos medaliai. Vienas iš rimčiausių pasiekimų – Europos ir Pasaulio rekordas stūmimo veiksme, kurį pasiekė būdamas 60 – ties metų (120,5 kg. Pasak Romo, nors jau praėjo 12 metų, šis rekordas dar nesutriuškintas. Kitas pasaulinio lygio laimėjimas – Romas, vienintelis iš Lietuvos veteranų rinktinės, yra surinkęs 400 taškų pagal Sinklerio lentelę.

Dabartinis sporto klubo treneris Vidas Blekaitis atsiminė net datą, kada pirmą kartą peržengė “Ąžuolo” klubo slenkstį – tai įvyko 1988 metų gruodžio 20 d. Jis prisipažino, kad treneriui S.Martinaičiui jį pasitikus žodžiais “Ar atėjai sportuoti, ar padraugauti”, jam užvirė pyktis, pasiryžo įrodyti, ko yra vertas. Rezultatų labai ilgai nereikėjo laukti, Vido jėga sportuojant augo kaip ant mielių, su bendraamžiais pradėjo dalyvauti varžybose.

V.Blekaitis buvo kuklus, neminėdamas visiems gerai žinomų savo sportinės karjeros pasiekimų jėgos trikovėje ir galiūnų sporte Lietuvoje bei pasaulyje, jis svarstė, ar yra toks pats geras pedagogas savo auklėtiniams, nes pakankamai sudėtinga derinti trenerio darbą ir paties pasiruošimą varžyboms. Visgi, kaip sakė, kelių auklėtinių rezultatai jį išties džiugina. Karolis Urbanavičius – daugkartinis Lietuvos čempionas, Europos čempionato dalyvis, šiuo metu – nacionalinės kategorijos teisėjas. Eugenijus Pyragas jau keletą metų skina laurus – ne kartą laimėjęs jėgos dvikovės ir jėgos trikovės čempionatus, Europos čempionate užėmęs penktą vietą. Vidas geru žodžiu paminėjo Norvegijoje gyvenantį ir besitreniruojantį Antaną Žiurauską, kuris sėkmingai pasirodė Pasaulio galiūnų iki 105 kg čempionate (pernai užimta šeštoji vieta) bei Lietuvos čempionatuose. Ir Karolis, ir Eugenijus yra trenerio pagalbininkai, padėjo jam organizuoti ir šį moksleivių jėgos sporto mačą, vienas teisėjavo, kitas – sekretoriavo.

Buvę treniruočių bičiuliai viliasi, kad jėgos sportui amžiaus cenzo nėra

Iš bemaž 70 – ties klubo lankytojų Stanislovui Martinaičiui į atmintiną susitikimą pasisekė surinkti nedidelį būrelį buvusių narių, vieni gyvena ne Birštone, kiti išvykę užsienin, o kelių jau nebėra tarp gyvųjų. Vyrai tylos minute pagerbė a.a. Vytautą Akranglį, Antaną Zenkevičių, Sigitą Škirką, Romą Taraškevičių, Evaldą Meškauską.

Atėjus sveikinimų ir padėkų valandėlei Birštono sporto centro direktorius Saulius Smailys “Ąžuolo” klubo jubiliejaus proga įteikė atminimo medalius senjorams: ryškiausiai ir iki šiol negęstančiai klubo kultūrizmo žvaigždei, daugkartiniam Lietuvos kultūrizmo čempionui Vytui Sadauskui, Vytui Lazauskui, Žydrūnui Kazlauskui, Kęstučiui Vaikšniui, Alvydui Maščinskui, Vytui Vaitkevičiui, Stanislovui Martinaičiui, Dainiui Vinkleriui, Jonui Džervui, Romui Matažinskui, Aleksandrui Gorinui, Vytui ir Juozui Blekaičiams, Linui Eidukui ir kt.

Ar buvo smagu po tiek metų pasimatyti su buvusiais treniruočių draugais? Kalbinti buvę klubo nariai dėkojo Stanislovui Martinaičiui už parodytą iniciatyvą, suteiktą progą vėl sugrįžti prisiminimais į jaunystę.

Vytas Lazauskas neslėpė, kad susitikimas su buvusiais treniruočių bičiuliais jam sukėlė šiltus jausmus. Jis papasakojo, kad nebūtų atsidūręs klube, jei ne S.Martinaitis. “Susitikom bėgiodami Žvėrinčiaus miške, nors vienas kito nepažinojom, tačiau radom bendrą kalbą, priėjom prie nuomonės, kad reikia steigti klubą ir suburti savarankiškai sportuojančius. Tai buvo Stasio idėja, o mes jo iniciatyvą palaikėm ir moraliai, ir fiziškai – teko užsiimti remontu, kalti sienas lentelėmis, gaminti įrangą. Pasirodė, kad kai kas klube dar išlikę nuo tų laikų,” – pastebėjo pašnekovas.

Jono Džervaus teigimu, jis į klubą atėjo apie 1990 – uosius ar anksčiau. Labai imponavo S.Martinaičio užsidegimas kurti klubą. Jis buvo tarsi magnetas, savo nuoširdumu traukęs žmones paskui save. Jonas klubą lankė neilgai, labiau mėgdavo pabėgioti ir pasimankštinti vienas. Tačiau užsiėmimai patiko, atvykdavo ir prieniečių, su jais eidavo lenkti rankų, atlikdavo prisitraukimus. Jonui anuomet teko garbė pagaminti klubo emblemą, kuri pastato sieną puošia iki šiol. “Atnešė man amerikiečio pasaulio kultūrizmo čempiono Šamrėjaus nuotrauką ir paprašė pagal ją iš vielos išlankstyti kultūristo siluetą. Šamrėjus buvo juodaodis, tačiau išoriškai man labai panašus į mūsų Liną Eiduką. Kūno “reljefą” išlanksčiau iš akies, vielą suvirinau, pagaminau skydą su užrašu, malonu, kad emblema išliko iki šiol, tik teko ją šiek tiek atnaujinti,” – sakė J.Džervus.

Juozas Blekaitis teigia, kad pradžioje klubas buvo labai populiarus, vakarais vienu metu susirinkdavo iki 20 – ties žmonių, net pritrūkdavo svorių, todėl teko skirstytis į grupes. Daugiau nei pusė lankytojų važinėjo iš Prienų, buvo vyrukų iš Pakuonio, Jiezno… Vėliau net atskira grupė merginų susidarė…

Vido Blekaičio jaunystės treniruočių bičiulis Dainius Vinkleris prisipažino, kad po šio susitikimo jam kilo noras vėl sugrįžti į treniruoklių salę, juk jėgos sportui amžiaus cenzas neegzistuoja. Užsiėmimus jis pradėjo lankyti būdamas gal 9 ar 10 klasėj. “Tuo metu lankiau kulkinį šaudymą, šautuvas buvo man per sunkus, kažkas patarė, kad reikia pasitreniruoti su štanga ir svoriais. Klube praleidau gal dešimtį metų, dalyvaudavau Lietuvos čempionatuose, paskutinį kartą berods 1998 metais Alytuje, kur jėgos trikovės varžybose iškovojau trečią vietą,” – prisiminė Dainius.

Fenomenalią atmintį turintis Vidas Blekaitis atsiminė, kad nedidelio ūgio, smulkus, 50 kg sveriantis vaikinukas anuomet visus stebindavo savo jėga. Dainius Vinkleris keletą metų gerino štangos spaudimo gulomis asmeninius rekordus, jo rezultatas – 120 kg – šioje svorio kategorijoje nepajudinamas jau kelis dešimtmečius. “ Tokio lygio sportininko neišauginau iki šiol,” – Dainiumi žavėjosi V. Blekaitis.

Ne vienas iš senjorų juokavo, kad medalius gavo avansu, todėl vėl teks eiti į klubą ir pasistengti atgauti prarastą fizinę formą. Į susitikimą su buvusiais klubo nariais atėjusio Birštono savivaldybės vicemero Vyto Kederio manymu, vyrai per kukliai vertina savo laimėjimus ir indėlį į jėgos sporto šakų plėtrą kurorte. Jis pabrėžė, kad didžiausias klubo privalumas – tris dešimtmečius trunkantis jaunimo tikslingas užimtumas. Vicemero teigimu, savivaldybė nenusišalins nuo to, kad jėgos sporto atstovams būtų sudarytos geresnes sąlygos treniruotėms statomame sporto komplekse. Jėgos sporto atstovams jis palinkėjo veiklos tęstinumo, oficialiai įteisinti klubą dokumentuose, tuomet, jo nuomone, atsirastų galimybių dalyvauti Kūno kultūros ir sporto departamento, Olimpinio komiteto organizuojamuose projektuose ir gauti finansavimą, pretenduoti į 2 proc. nuo pajamų mokesčio paramą. Sukauptas lėšas klubo nariai galėtų naudoti treniruotėms, išvykoms į varžybas.

Dalė Lazauskienė

Autorės nuotraukos