Prabėgs dar dveji metai, ir švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tą atmintiną datą, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuriuo paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ Dabar Vilniuje ant Pilies gatvės namo, pažymėto nr. 26, pritvirtintoje memorialinėje lentoje užrašyta, kad čia buvo paskelbta apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, nes būtent šiame name (nuo 1992 m. jame įkurti Signatarų namai) 1918 m. vasario 16 d. įvyko Lietuvos Tarybos istorinis posėdis.
Taigi atmintis gyva. Tačiau Nepriklausomybės akto pasirašymas nebuvo, kaip kad gali atrodyti, tik lengvas mechaninis veiksmas. Iki jo nueitas ilgas ir sunkus kelias. Argi valstybė turėjo bent menką galimybę būti atkurta be tikrų Lietuvos patriotų pastangų – ir čia, tėvynėje, ir išeivijoje? Be žmonių, savo gyvybėmis rizikavusių už laisvę ir nepriklausomybę, puoselėjusių tautines vertybes, tikėjusių valstybės atkūrimo vizija, kurią ir pavertė tikrove? Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai vyko Pirmasis pasaulinis karas, kai rusai, įsiveržę į Rytų Prūsiją, degino miestus ir kaimus, naikino namus, išvežė gyventojų turtą, o juos pačius būriais išgabeno į Rusijos gilumą. Tačiau Lietuvos žmonių kančios nesibaigė ir vokiečių armijai išvarius rusus iš Prūsų Lietuvos. Užėmę visą šalį, vokiečiai įvedė neįprastai žiaurią tvarką, o neklusnius ar bent kuo nusikaltusius režimui gyventojus griežtai bausdavo – kartais sušaudydavo vietoje arba išveždavo sunkiems darbams į Vokietiją.
Ir nors Pirmasis pasaulinis karas, sunkūs okupacijos metai nualino kraštą, išvargino žmones, tačiau tai nepalaužė jų dvasios, nes noras būti laisviems buvo stipresnis. Antraip šiandien nekalbėtum nei apie Vasario 16 – ąją, nei apie Kovo 11 – ąją.
Kalbama daug. O politikai kiekviena proga dargi nepamiršta pasigirti ir savo nuopelnais valstybei. Nuopelnais, kuriuos veikiau derėtų priskirti gal tik viešųjų ryšių akcijoms, nes tarp žodžių, darbų ir faktų, deja, ne visada galima dėti lygybės ženklą. Tai dažniausiai tampa akivaizdu prieš kiekvienus rinkimus, kai iš „rezervo“ staiga imami traukti korupcijos šešėliai. Tarsi iki tol jų nebūtų buvę ir tarsi iki rinkimų jie nebūtų kenkę valstybės interesams? O gal nebūdavo naudinga juos be laiko išvilkti į dienos šviesą? Gal ir taip, nes dauguma mūsų išrinktų politikų, kad ir kaip būtų apmaudu, dirba ne tiek valstybės piliečių, kiek savo reitingų naudai. Kad neiškristų iš valdžios, kad laimėtų eilinius rinkimus. Juk šiuo metu susirūpinimą sukėlusi korupcija Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministerijose – tai tik tąsa to, kas seniai nėra jokia paslaptis, kas vešėjo daugelį metų nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios, kai valstybės vairą laikė ir kairieji, ir dešinieji. Paklausk šiandien bet kurio kaimo žmogaus, ir jis iš savo ar savo kaimynų karčios patirties papasakos, kaip Lietuvoje vyko žemės reforma, kas buvo tie laimingieji, sugebėję kaip mat susigrąžinti ne tik savo, bet ir įsiteisinti svetimas žemes, ir kiek nelaimėlių daugelį metų varstė tarnybų duris, kad atgautų savo kelis ar keliolika hektarų. Kodėl nė viena valdžia per šitiek metų nesugebėjo šioje srityje įveikti korupcijos šešėlių, atsakymo nėra. Kaip ir į šiandienos klausimą dėl Druskininkuose išaugusio privataus dvaro, kuris, beje, valstybės saugomoje teritorijoje išdygo ne per vieną naktį. Tad kodėl ši statyba niekam neparūpo anksčiau, kai procesą buvo galima sustabdyti? O gal išlaukta vien dėl to, kad iš valdančiosios partijos būtų galima atimti kozirį prieš rinkimus?
Kurti panašias sąmokslo teorijas ir daryti išvadas palikta patiems rinkėjams. Pavyzdžiui. Kodėl specialiosios tarnybos beveik prieš kiekvienus rinkimus nusitaiko į didžiausius reitingus turinčias partijas, o iškeltos bylos po ilgų teisminių nagrinėjimų paprastai subliūkšta, nepateisinusios tyrėjų pastangų? Kodėl didesnį kolegų politikų pasipiktinimą ir visuotinį ažiotažą sukelia ne melas, o tiesos sakymas, kaip tai netyčia nutiko sveikatos apsaugos ministrei? Argi kyšininkavimas sveikatos apsaugos sistemoje kam nors paslaptis? Ne. Bet vis tiek apie tai nedera viešai kalbėti.
Vis dėlto labiausiai gaila, kad per šiuos nuolatinių skandalų sukeltus purslus jau sunkiai matomos tos vertybės, kurios buvo sudėtos į kuriamą valstybę – tautiškumas, nepriklausomumas, patriotizmas, tapatumas, pagal kurį Lietuva būtų atpažįstama iš kitų šalių. Bet politikai vis primena mums, jog esame ES ir privalome besąlygiškai vykdyti Briuselio nurodymus. Suprask, turėti tiek laisvės, kiek mums leidžiama. Kol kas Lietuvos užsienio reikalų ministras ir kiti aukščiausio lygio vadovai, nė nepamąstydami apie pasekmes, paklusniai tebelinkčioja galvomis ir šiuo metu jautriausiu pabėgėlių įsileidimo į šalį klausimu. Tačiau, pasak politologo Vladimiro Laučiaus, jau ir ES lyderės Vokietijos, ekonominio milžino, molinės kojos sudrebėjo. Ėmė keistis ir kanclerės retorika, nes šalies žmonės pradėjo suvokti šio nežabojamo antplūdžio pasekmes, juolab kad vilties turėti ekonominės naudos iš nekvalifikuotos imigrantų darbo jėgos lieka mažai.
Ką bepridursi. Laisvės visada turime tiek, kiek esame verti. Tad ir Vasario 16 – ąją švęskime linksmai, išradingai ne todėl, jog kas nors liepia taip daryti.
Nijolė Ulozaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).