Šimtamečio ilgaamžiškumo paslaptis – darbas

 Penktadienį Panemunės gatvės penktas namas Paprienėje iš pat ryto pasipuošė Lietuvos trispalve – čia gyvenančiam Povilui Padelskui sukako 100 metų!
Garbųjį jubiliatą sveikino ne tik artimieji, bet ir Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas su patarėja ir Paprienės bendruomenės pirmininke Jūrate Zailskiene, Socialinės paramos skyriaus vedėja Eugenija Sadauskienė, Prienų miesto seniūnas Algimantas Matulevičius su pavaduotoja Irena Stasytiene, Paprienės seniūnaitė Stasė Dumalakienė ir kiti.

Žvelgiant į inteligentiškos išvaizdos sveikinimus priimantį besišypsantį senolį, sunku patikėti, kad jam jau šimtas! Dar labiau atjaunėjo, pažvalėjo, kai užtraukė vieną dainą, antrą, trečią…
– Taip gražiai dainuojančio šimtamečio dar neturėjome, – gyrė Povilą  meras.
Bendruomenės pirmininkė sakė, kad be Povilo dainų neapsieina nė viena Paprienės šventė. Dar prieš dešimtmetį ir šermenyse giedodavo.
Daininga ir šešiametė proanūkė  Austėja,  šiemet jau antrą kartą  Prienų garbę  ginanti „Dainų dainelės“ konkurse .
Paprašytas prisiminti pragyventus metus, senolis neieškojo žodžio „užantyje“:
– Labai daug dirbau, todėl tiek metų ir nugyvenau.  Valgiau, valgau viską, kas gardu. Gardu lašiniai, silkė… Per šventes ir taurelės neatsisakau. Labai mėgstu žiūrėti krepšinio varžybas. „Sergu“ tik už „Žalgirį“. Prieš porą metų Panevėžyje su Prienų sveikuoliais dalyvavau Prezidento taurės varžybose. Nors senas, bet laimėjau, namo grįžau su taure!
-Diedukas labai laukė savo šimtojo gimtadienio. Paskui, pasak jo, kas bus, tas… Sulaukė. Nesitikėjome tiek daug garbingų svečių. Labai džiaugiamės.  Didžioji šventė bus Vasario -16 -ąją.  Šiandien atėjo patys artimiausi: abu sūnūs, du anūkai ir du proanūkai. Visi iš Prienų. Trūksta dar  vienos anūkės – mano dukters. Ji Austrijoje. Šventėms žada parskristi, – pasakojo sūnaus Algio žmona Nijolė.
Visi trys šiame namelyje ir gyvena. Visur  jauku, gražu.  Diedukas, taip švelniai artimieji vadina  senolį, yra mylimas, gerbiamas, gražiai prižiūrimas. Senatvė jo išties ori.
Povilas gimė  1916 m.  Maskvoje, kai tėvas tarnavo carinėje armijoje, paskui jį  buvo atvažiavusi  ir motina. Anot senolio, gimė „per Grabnyčias“, nors dokumentuose  užrašyta vasario 5 diena. Į Lietuvą Padelskai grįžo 1918 metais.  Apsigyveno Naravų kaime. Tėvai turėjo 9 ha žemės, 2 arklius, 2 karves, 3 avis. Baigęs keturis skyrius Povilas liko namuose, padėjo ūkyje, kirto mišką, nes mokslams nebuvo pinigų. 1931 metais šeimą ištiko nelaimė –  mirė tėvas. Našlaičiais liko 7 vaikai. Sulaukęs 21 -erių Povilas buvo pašauktas  į Lietuvos kariuomenę  ir dvejus metus tarnavo Marijampolės trečiame artilerijos pulke. Šį laikmetį primena ant sienos kabanti nuotrauka, kurioje Povilas išdidžiai sėdi ant žirgo. Grįžęs namo vėl kirto mišką. Buvo stiprus, linksmas, mėgo dainą,  muziką, net  armoniką turėjo. Ja  taip garsiai grodavo, kad grįžtant iš talkų trys kaimai girdėdavo! O talkos būdavo dažnos, vištai galvą nukerta, ir talka.. Vedė 26 -erių,  tuokėsi Birštono bažnyčioje. Nors buvo vokiečių laikai, vestuves smagiai atšoko. Praūžė neramūs karo, pokario  metai… 1946 metais pasaulį išvydo pirmagimis Algis, netrukus gimė dar vienas sūnus –  Juozas. 1954 metais Padelskai persikėlė į Prienus ir buvo vieni iš pirmųjų Paprienės gyventojų. Po karo Povilas devynerius metus  Nemune statė gaires, vėliau dirbo Paprienės lentpjūvėje ir 32 – ejus metus –  sandėlininku Prienų ligoninėje.
Su valdišku darbu atsisveikino būdamas 85 -erių. Išėjęs į pensiją  nenuobodžiavo, nesiskyrė su daina, giedodavo šermenyse, augino vištas. Kiekvieną sekmadienį vaikai privalėdavo nuvežti į bažnyčią.
Paskutiniais metais senolis jau ne toks guvus.
Atšventus bendro gyvenimo 60-metį mirė žmona. Jai buvo 81- eri.
Padelskų giminėje Povilas  – vienintelis šimtametis
Onutė Valkauskienė