Kam gamint – atveš iš Briuselio

Prienų ūkininkų sąjungos tarybos nariai O.Drūlia ir R.Aleksandravičius.

Nors atrodo, kad, artėjant pavasariui, ūkininkams labiausiai turėtų rūpėti būsimi darbai, bet juos šiandien slegia daug didesni rūpesčiai. Ypač pieno gamintojus, kuriems tenka spręsti itin sudėtingą užduotį – kaip išlaikyti ūkius ir atsilaikyti prieš perdirbėjų bei prekybininkų spaudimą.
Tad ir neseniai vykusio Prienų ūkininkų sąjungos tarybos posėdžio metu bene daugiausia laiko buvo skirta situacijai pieno sektoriuje aptarti. Posėdyje taip pat diskutuota apie investicijų įsisavinimą, ūkininkų ir savivaldybės bendradarbiavimą, išsakytos abejonės dėl Žemės ūkio rūmų veiklos.
Ūkininkų diskusijoje dalyvavo ir Seimo narys Andrius Palionis, rajono meras Alvydas Vaicekauskas, savivaldybės Tarybos Kaimo reikalų komiteto nariai Algimantas Šidlauskas ir Arūnas Vaidogas.

Kaina lieka mažiausia

Jonui Vilioniui ir Algimantui Šidlauskui pieno gamintojų rūpesčiai – gerai žinomi.

Pieno gamintojų padangėje nieko naujo. Kaip buvo, taip ir toliau pieno supirkimo kaina Lietuvoje lieka pati mažiausia. Lietuvoje šiuo metu vidutiniškai mokama vos po 17,5 cento už litrą bazinių rodiklių pieno, kai tuo tarpu gamybos kaštai viršija 40 centų. Todėl, pasak Prienų ūkininkų sąjungos ir Prienų rajono savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto pirmininko Martyno Butkevičiaus, jeigu europarlamentarai neatsižvelgs, o Lietuvos politikai nepadės, pienininkystė nugarmės žemyn. Ypač sudėtinga bus išlikti nedideliems ūkiams, kurie mūsų rajone sudaro daugumą. Pagal M.Butkevičiaus pateiktus duomenis, rajone yra tik 19 ūkių, kuriuose laikoma nuo 50 iki 100 karvių, ir tik 2 žemės ūkio bendrovės, turinčios per 150 karvių. Kiti pienininkystės ūkiai gana smulkūs, tarp jų daugiausia – 250, kuriuose melžiama nuo 3 iki 5 karvių. Septyniasdešimt ūkių savininkų laiko nuo 6 iki 10, keturiasdešimt – nuo 11 iki 20, dvidešimt – nuo 20 iki 30 ir penkiolika – nuo 30 iki 50 karvių. Ir nors dabartinė žemės ūkio politika orientuojama į smulkius, šeimos ūkius, bet, M.Butkevičiaus nuomone, besiverčiantiems gyvulininkyste bus sunku išlikti.
Tarybos Kaimo reikalų komiteto narys ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis buvo dar tiesesnis. Pasak jo, tokie ūkiai apskritai neturi šansų išlikti. Jie labai pažeidžiami ir dėl to, kad turi nedaug žemės, o ir įsigyti jos taip pat neturi galimybių. Jie tiesiog pralaimi konkurencinę kovą su keliais žemę Lietuvoje besidalinančiais „galingais“ supirkėjais.
Jono Vilionio teigimu, kiek įstatymų būtų bekuriama, kokios naujos taisyklės bebūtų išgalvojamos, kiek auditų perdirbimo įmonėse bebūtų atliekama, – rezultatas nulinis. Perdirbėjai pieno gamintojų negirdi. Neliečiami Lietuvoje ir prekybininkai, generuojantys pelnus.
Kad keli perdirbėjai valdo visą Lietuvos žemės ūkį, žemdirbių organizacijų vadovams pritarė ir Kaimo reikalų komiteto narys, „Nemuno“ žemės ūkio bendrovės pirmininkas Algimantas Šidlauskas. Pasak jo, dėl susidariusios situacijos kalta ir mokestinė politika.
– Argi normalu, kad, pavyzdžiui, klaipėdiečiai organizuoja ekskursijas į Lenkiją apsipirkti? – klausė jis ir čia pat pateikė atsakymą. – Taip yra vien dėl to, kad kaimyninėje šalyje galioja 5 proc. PVM tarifas, o pas mus – 21 proc.
Kad perdirbėjai savo reikalus tvarkosi ūkininkų sąskaita, sutiko ir Seimo narys Andrius Palionis, nes vos tik ūkininkai gavo kompensacijas iš programos, perdirbėjai iš karto 2 – 3 centais sumažino žaliavinio pieno supirkimo kainą. Taigi kokias išmokas begautų pieno gamintojai, jos vis tiek nusės perdirbėjams, taip kompensuojantiems savo neefektyvaus darbo kaštus.
– Jeigu Lenkijoje perdirbėjai yra pasiekę 90 – 95 proc. darbo efektyvumą, – tai mūsiškių jis siekia vos 50 proc., – sakė A.Palionis, pritardamas M.Butkevičiaus ir J.Vilionio nuomonei, kad pieno gamintojus gali išgelbėti tik kooperacija.
Ir ne tik pieno gamintojus, bet ir gyvulių augintojus bei grūdininkus. Virš jų padangės taip pat kaupiasi pilki debesys.
Dėl to, kad ūkininkai dar labai atsargiai žiūri į kooperaciją ir nenori tartis su kaimynu, apgailestavo ir rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas. Jo manymu, mūsiškiai ūkininkai turėtų pasekti kaimynų pavyzdžiu ir kooperuotis. Jis pats padaręs pradžią, nuvežęs grupę pieno ūkių savininkų į kooperatyvą „Pienas.LT“. Kadangi A.Vaicekauskas yra ir ūkininkas, Prienų ūkininkų sąjungos skyriaus tarybos nariai tikisi glaudesnio ir profesionalesnio bendradarbiavimo su savivaldybe. Šiandien jie jo pasigenda. Ir ypač aktyvesnio savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus darbo.

Nei traukiniai rieda, nei ūkininkai gali važiuoti

M. Butkevičiui pirmiausia neramu dėl to, kad Kaimo rėmimo programai skirtos lėšos, beje, palyginti kad ir su Kaišiadorių rajono savivaldybe, labai nedidelės, ir vėl metams baigiantis bus skirstomos lengvesniu būdu – sumokėtos palūkanos už paskolas.
Ūkininkų sąjungos pirmininko nuomone, kad būtų galima kalbėti apie prioritetus, reikia turėti  išsamią informaciją apie situaciją žemės ūkyje. Deja, pasak M.Butkevičiaus, Žemės ūkio skyrius nedaug jos turi. Ir posėdžio metu paklaustas apie pasitraukiančius iš gamybos ūkius bei mažėjantį karvių skaičių pienininkystės ūkiuose Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis nelabai ką galėjo pasakyti. Jis tik informavo, kad 85 ūkiai išregistruoti dėl savininkų mirties, o dviejų ūkių šeimininkai turi reikalų su antstoliais. Nedramatizavo jis padėties ir pienininkystės sektoriuje. Pasak jo, nors karvių skaičius ir mažėja, bet didėjant produktyvumui, pernai pieno buvo pagaminta panašiai kaip ir ankstesniais metais.
Veislininkystės specialistė Lina Kriukelienė apgailestavo, kad Prienų rajono savivaldybė, skirtingai nei Birštono ir kitos kaimyninės, atsisako paremti karvių produktyvumo kontrolės programą. Šiemet jų tarnyba net atsakymo nesulaukusi iš savivaldybės.
Specialistei antrino ir ūkininkė Gita Astrauskienė, primindama, kad kai kuriems jauniems ūkininkams, neišgalintiems susimokėti už tyrimus, pateikus projektus paramai pritrūko tų kelių balų, kuriuos jie būtų galėję gauti ir už dalyvavimą kontrolės programoje.
Posėdyje dalyvavę ūkininkų tarybos nariai atkreipė mero dėmesį į tai, jog kai kuriose seniūnijose ūkininkams sunkiai sekasi susikalbėti su seniūnais. Jie pasigenda rūpesčio keliais.
Veiveriškis Ovidijus Drūlia išsakė susirūpinimą dėl sulaužytų kelių Veiveriuose, rekonstruojant geležinkelio magistralę.
– Keista situacija. Darbai baigti, bet nei traukiniai važiuoja, nei mes jau dvejus metus galime važiuoti sulaužytais keliais. Kas ir kada juos suremontuos? – klausė O.Drūlia.
Šią problemą aiškinęsis Seimo narys A.Palionis ūkininkus informavo, kad šiuo metu vyksta ginčas tarp užsakovo ir rangovo, kas turėtų mokėti už kelių remonto darbus. Tad viltis, kad keliai bus sutvarkyti, dar nenumirusi. Tik kiek dar teks laukti?
A.Palionis taip pat pasidalino informacija apie tai, kad 2016 metais Kauno regione planuojama išasfaltuoti per 90 km žvyrkelių. Daugiausia šių darbų bus atlikta Prienų rajone. Bus išasfaltuota 9 žvyrkelių atkarpos  – apie 20 km ir 2 privažiavimo keliai prie Vėžionių ir Medžionių.
Seimo nario teigimu, tai pasiekta glaudžiai bendradarbiaujant su savivaldybe ir Prienų kelių tarnyba.
Posėdyje buvo kalbėta ir apie kylančias socialines problemas. Darosi nesaugu, daugėja vagysčių ir kitų negatyvių reiškinių. Taip pat, pasak M.Butkevičiaus, keisti santykiai klostosi su Darbo birža. Pastaruoju metu dažnai atsiunčiami jau iš rinkos „iškritę“ darbuotojai, kuriuos ūkininkai turi aptarnauti. Mero nuomone, šiuo klausimu ir patys ūkininkai turi būti griežtesni ir apie nenorinčius dirbti informuoti Darbo biržą. Kita vertus, pasak A.Vaicekausko, pasitaiko ir tokių atvejų, kai darbininkai nesulaukia elementaraus dėmesio iš darbdavio.
Ir toliau išlieka sudėtingi ūkininkų ir Nacionalinės žemės tvarkymo tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus santykiai. Dėl kai kurių tarnybos priimtų sprendimų ūkininkai jau keliauja į teismus.
Taigi problemų ir nesprendžiamų klausimų susikaupė gana nemažai, todėl posėdyje nutarta kviesti visuotinį susirinkimą, kuriame ruošiamasi priimti ir siūlymus dėl Žemės rūmų reorganizavimo. Daugumos ūkininkų nuomone, ši žemdirbių savivaldos organizacija turi būti išlaikoma iš nario mokesčio ar nuo išmokų atskaičiuojamų įmokų, o ne iš biudžeto. Dabar iš Žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų išlaikomi Rūmai ir tarnauja valdžiai, o ne žemdirbiams bei jų savivaldos organizacijoms.
Ramutė Šimukauskaitė