Mieli senjorai, kuo šiandien džiaugiamės gyvenime? Kas kelia nerimą? Rašykite, pasidalinkime mintimis su kitais

D. Šimukauskienės nuotraukoje: Jonas Zyplių dvare.

D. Šimukauskienės nuotraukoje: Jonas Zyplių dvare.

JONAS VYŠNIAUSKAS, Prienai (per 50 metų išdirbęs bankų sistemoje):
-Esu labai laimingas, kad kol kas naudoju mažai vaistų, o daug žolelių arbatų nuo įvairių negalavimų. Jų šiek tiek yra, taigi kiek man metų? Didžiausias man džiaugsmas – bendrauti su žmonėmis. Negaliu be jų. Rūpi matyti, girdėti, suprasti, kas vyksta. Noriu pats dalyvauti renginiuose, ekskursijose. Nekenčiu sėdėti kambary vienas, užsivertęs laikraščiais. Ir kitiems patariu kuo daugiau judėti, nes judėjimas – tai gyvybė, o uždaras gyvenimas – tai mirtis. Neturiu kompiuterio, ne dėl to, kad jo neįpirkčiau ar neišmokčiau. O dėl to, kad prisėdęs, ko gero, neišsijudinčiau į žmones. Mėgstu bendrauti gyvai.
O nerimo tai many verda. Štai ir šią savaitę Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo toks geras renginys apie holokaustą. Filmas, paskaita, kanklių muzika – gražu. Žiūrovų tik keliolika. Neįdomūs mums minėjimai, istorija. O kas įdomu? Kur mokytojai? Kur mokiniai? Kodėl taip yra? Arba tokie puikūs renginiai būna Prienų bibliotekoje, knygų pristatymai, rašytojai, aktoriai, istorikai. Ateinam dažniausiai pensininkai, ir tai daugiausia moterys. Vyrai keli vis tie patys esam. Visi neturi laiko, skuba. Jaunimas mus nelabai vertina. Gal dabar su tais seniais ir nemadinga kalbėti. Eini gatve, sutinki pažįstamą penkiasdešimtmetį, jis toks susimąstęs, užimtas, nestabtelės minutei kitai. Su anūku kalbu telefonu. Jis vis neturi laiko, vis prie kompiuterio… neturi taip būti. Iškrypo žmonių bendravimas nuo to lėkimo, skubėjimo nežinia kur. Lyg ne visi ten pat nulėksim… Todėl ir noriu pasakyti jaunesniems – gerbkit vyresnius. Jūs mus pakeisit. Ir jus ateityje gerbs. Žinokit šalies ir krašto istoriją, nepradanginkim Lietuvos…


malciene-2REGINA JUZEFA MALCIENĖ, Jieznas (56-tus metus tebedirbanti stomatologe: tris dienas kas savaitę pati savo automobiliu važiuoja į Kruonį (Kaišiadorių r.), dvi dienas dirba Jiezno poliklinikoje):
-Aš labai džiaugiuosi, kad dirbu. Ypač tai supratau po vyro mirties, kai likau viena. Kaip gera kas rytą važiuoti į darbą, kai tavęs laukia, kai žinai, kad esi reikalinga, naudinga, kai žmonės tavimi pasitiki. Tokia kasdiena man suteikia jėgų, žvalumo, pati vairuoju, važiuoju į renginius kituose miestuose, dar ir bičiules nuvežu. Sveikata skųstis negaliu, negaliu ir galvoti rytą vakarą, kur čia pamaudžia. Kad kažką paskauda, tai normalu mano amžiuje. Džiaugiuosi, kad yra vidinis noras važiuoti, kuo daugiau pamatyti, išgirsti, po to pasidžiaugti. Tai kodėl gi reikėtų keikti tą gyvenimą? Jis – gražus. Bėda, jei taip nemanome. Gal per daug skundžiamės gyvenimu, o jis tada ir tampa sunkesnis. Per daug įpratę dejuoti, juk laisvi esam, vykstam, kur norim. Džiaugiuosi, kad Jiezne yra aktyvi Neįgaliųjų sąjunga su Eugenija Stoškuviene, kitais aktyvistais, visus mus išjudina, jie organizuoja renginius, išvykas. O apskritai miesteliui reikėtų daugiau investicijų, daugiau projektų, nes dabar, sakyčiau, jis per daug merdintis. Dar tokį nerimą jaučiu, stebėdama moksleiviją. Nepagarbus elgesys su mokytojais, vaikai žino tik savo teises, primiršę ar net nelabai suprantantys savo pareigas. Mums mokytojas buvo šventas dalykas, gal todėl ir žmonių santykiai buvo nuoširdesni, kultūringesni nei dabar…


ANTANAS BAGDZEVIČIUS, Pakuonis (save laikantis naujuoju pensininku, nes išėjęs į užtarnautą poilsį viską perdavė vaikams ir pradėjo gyventi dėl savęs):
-Esu labai patenkintas gyvenimu, džiaugiamės su žmona, kad esame viskuo apsirūpinę, nieko netrūksta nei moraliai, nei materialiai. Gerai sekasi vaikams, anūkams, visi netingi dirbti. Maitinamės sveiku maistu, nes sau užsiauginame kalakutų, vištų, ančių, daržovių, netgi graikiškus riešutus valgome savus. Pasistatėme pirtelę dėl sveikatos ir savų bei draugų susiėjimams. Tenka daug judėti, nes kasdien pilna darbų nuo ryto iki vakaro. Palyginti su šiandienos pasaulio įvykiais, mūsuose gyventi labai gerai, nerimauti nėra dėl ko. Lietuva – lyg pasaulio rojus mums. Tik per mažai vertinam, ką turim. Visiems reikia daugiau kurti, gražiai bendrauti. Oriai gyventi turim norėti patys. Dar tebevairuoju „džipą“. Jį nusprendžiau „padėti į archyvą“ pavasarį, po gimtadienio. Pakaks vairuoti, nerizikuosiu. Daugiau vaikščiosiu pėsčiomis. Aktyviai dalyvauju giminės renginiuose, partinėje visuomeninėje veikloje. Gaila, kad joje sutinku vis mažiau bendraamžių. Man smagu ir su jaunimu, pritampu, bet norisi ir savo amžiaus žmonių rate pabūti. O visiems noriu priminti kažkieno gerą mintį: „Nesijuok iš seno, nes pats toks būsi, jei pasiseks.“ Jei pasiseks…Tai ir stenkimės nuo jaunumės, kad pasisektų…

Rubrikoje Senjorų svetainė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *