„Gyvenimas yra ne turėti, o būti…“

„Žiburio“ gimnazija kasmet sulaukia bičiulio, rėmėjo, filantropo Fons Joosten iš Olandijos Montfoorto miesto, kuris į Prienus atvyksta skaityti paskaitų gimnazistams, domisi, ar netrūksta kokios nors pagalbos. Šįkart Prienuose jis lankėsi sausio 16 – 22 dienomis, tris dienas vedė paskaitas „Žiburio“ gimnazijoje, vieną dieną –  Kruonio gimnazijoje, kurioje  taip pat yra labai laukiamas.
Fons Joosten užsuko ir į „Žiburio“ gimnazijos bendrabutį, kuriame susitiko su ten gyvenančiais mokiniais, apžiūrėjo jų gyvenimo sąlygas.    F.Joosten  įkurtas fondas „Žiburio“ draugai“ praėjusį rudenį iš Norvegijos sulaukė finansinės paramos bendrabučiui – 500 Eur. Ši suma skirta langų keitimui, tačiau jos nepakanka reikiamiems darbams atlikti.  Bendrabučio bendruomenė labai  tikisi, kad Prienų rajono savivaldybė taip pat suras galimybių prisidėti – langai bendrabutyje bus pakeisti, ir mokiniai gyvens šiltesnėmis sąlygomis.
Savo glaustoje dienotvarkėje Fons Joosten surado šiek tiek laiko, kad atsakytų į „Gyvenimo“ klausimus ir pasidalintų tuo, kas jį šiandien džiugina ar neramina.
– Jei nesuklydau skaičiuodama, Jūs, gerb. Fons  Joosten, Prienuose lankotės jau 30 kartą. Ar galite pasakyti, kad per keliolika pažinties su Prienais metų  jaučiatės esantis  vietinis, šios bendruomenės narys? Ar dar randate dalykų, kurie kelia nuostabą?
– Taip, Jūsų atmintis gera – į Prienus atvykau jau trisdešimtą kartą.  Man patinka keliauti, aš lengvai prisitaikau prie įvairių gyvenimo situacijų. Taip, Prienai man yra ypatinga vieta dėl ilgalaikių šiltų santykių su Prienų žmonėmis.  Kas mane stebina ir liūdina – tai situacija, kai žmonės ieško maisto šiukšlių konteineriuose. Olandijoje to niekur nepamatysi.
– Kai pirmąkart apsilankėte „Žiburyje“, berods 1998 metais, mūsų visuomenė dar tik vadavosi iš sovietinio mąstymo ir nepriteklių, norėjosi kuo greičiau pasivyti vakarietišką kultūrą, lygiuotis į europinį pragyvenimo lygį. Šiandien prie to priartėjome, akivaizdžiai pagerėjo miestų, miestelių bei kaimų infrastruktūra, mokyklų aprūpinimas bei gerovės lygis. Tačiau, jūsų požiūriu, ar tapome Vakarų kultūros dalimi?
– Kai Lietuva atgavo savo nepriklausomybę 1991 m., Vakarų Europa jau buvo įveikusi  50 metų vystymosi kelią. Lietuvoje per 20 metų buvo pasiektas didelis progresas visose gyvenimo sferose.  Jums pavyko padaryti didžiulį šuolį šalies vystymesi, perimti  Vakarų  Europos laimėjimus ir tapti jos kultūros dalimi. Kas neramina mane – tai, kad kainos parduotuvėse tokios pat aukštos, kaip ir Olandijoje, o jūsų atlyginimai atsilieka. Manyčiau, kad ir visuomenė yra tolerantiška, aš nepastebėjau jokių ksenofobijos ar rasizmo požymių.
– Gyvendamas Olandijoje Jūs bet kuria proga reklamuojate ir garsinate Lietuvą, Prienus ir „Žiburį“, renkate paramą, esate gerosios valios ambasadorius. Vis dėlto, ar olandai dar domisi Lietuva, jos problemomis, nori prisidėti prie jų sprendimo, o galbūt visuomenėje tapo svarbesnė pabėgėlių  iš Sirijos ir Afrikos tema?
– Olandija užmezgusi glaudžius verslo ryšius su didelėmis šalimis kaimynėmis – Vokietija, Didžiąja Britanija ir Prancūzija. Kai kalbėjau apie mūsų projektus Lietuvoje, žmonės Olandijoje tuo domėjosi, bet tai truko neilgai, todėl, ieškodami lėšų, daugiausia bendraujame su kitais fondais, dažniausiai turinčiais ryšių su Baltijos šalimis. Šiandien emigrantų iš Sirijos ir Afrikos problema yra tapusi labai svarbia. Didžiausias spaudos ir žmonių dėmesys yra skirtas būtent  jai.
– Jūsų dėka, „Žiburys“ ir kitos rajono mokyklos pereinamuoju laikotarpiu  sulaukė kompiuterių, reikiamo mokyklinio  inventoriaus, lėšų. Tai labai didelė jūsų parama. Sukūrus materialinę bazę, ėmėte skaityti paskaitas gimnazistams, plėsti jų akiratį, skatindamas juos mąstyti plačiau, kritiškai vertinti ir lyginti gautą informaciją. Kodėl šiuo laikotarpiu tam skiriate tokį didelį dėmesį?  
– Vyras atlieka darbus, kurie yra jam po ranka. Aš ir mano žmona Marjolijn niekada neieškojom šitos veiklos.  Bet su ja susidūrėme savo kelyje. Viskas buvo mums visiškai nauja,  todėl pačioje pradžioje mes pasakėme, kad pabandysime padėti, bet  nieko nežadėjome. Mes patys buvome nustebinti, kad viskas vyko labai sklandžiai. Mes tęsime savo veiklą tol,  kol būsime reikalingi. Kai sulaukiu klausimų iš mokinių ar mokytojų,  aš atsakau į juos, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis. Mūsų fondo „Žiburio“ draugai“ moto: „Gyvenimas yra ne turėti, o būti.“ Aš pasiruošiu paskaitoms ir jas vedu, bet tik nuo mokinių priklauso, kiek jie pasiims iš to, ką išgirdo.
– Kokias naujas temas įtraukėte į šių metų paskaitas?
– Aš paruošiau keturias paskaitas – apie keliavimo meną, apie tai, ar pinigai padaro žmogų laimingą, apie ekologines problemas ir žmonių migraciją. Paskutinių dviejų paskaitų temos yra ypač aktualios šiandien.
– Per pastaruosius metus, netgi paskutinius mėnesius Europa ir pasaulis pasikeitė, susidūrė su naujais iššūkiais – masine migracija, terorizmu, islamizacija  ir kitais globaliais iššūkiais. Kyla įvairių baimių, priešpriešos… Kaip patariate  į tai reaguoti?
– Kalbant apie globalinį atšilimą, tam, kad išspręstume šią problemą , mes turime sustabdyti bet kokį gamtos teršimą. Kalbant apie emigrantus iš Sirijos ir Afrikos šalių, mes norime jiems padėti, bet jie neturi griauti mūsų Vakarų kultūros vertybių.
– Jūsų šeimoje ypatingą vietą turi Biblija, nemažai laiko skiriate jos studijavimui. Galbūt joje randate  patarimų ir įžvalgų, kaip būtų galima išspręsti šiuolaikinio pasaulio problemas?
– Biblijoje mes randam  atsakymus į pagrindinius gyvenimo klausimus. Mes negalime išspręsti šiandienos pasaulio problemų be tikėjimo į Dievą.  Todėl Mylėk Dievą ir kaimyną kaip patį save.
– Kokia kita veikla, be paskaitų skaitymo mokiniams, yra jums patraukli. Kam skiriate savo laiką ir pastangas?
– Aš daug skaitau, domiuosi bažnyčios istorija, atlieku buities darbus, mėgstu keliauti. Savo laimę randu buvime naudingu kitiems žmonėms.
– AČIŪ už pasidalijimą savo mintimis.
Kalbino Dalė Lazauskienė