Vienas kitam netrukdo…

Maloniai nuteikė „Gyvenime“ (2015 12 09) skelbta informacija apie tai, kad meras kviečia diskusijai dėl paminklo tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui, ir ne bet kur – o Prienuose!
Į mero pasiūlymą netrukus atsiliepė istorikas Vytautas Kuzmickas bei aktyvi kraštotyrininkė Teresė Murauskaitė.  Atidžiai perskaičiau abiejų autorių atsiliepimus. Istorikas V. Kuzmickas savo diskusiniame straipsnyje pateikia keletą klausimų. Tai gera dirva pamąstymams, pasitikslinant, pasiaiškinant, suabejojant vienais ar kitais  autorių teiginiais bei pasiūlymais.
Pirmiausia – kodėl Prienuose? Manau, kad atsakymas į šį klausimą suprantamas – merui atrodo, jog būtent taip  tinkamiausia pagerbti Poeto atminimą Prienų krašte, tai jis ir pasiūlė, pakviesdamas rajono visuomenę diskusijai. Negi rajono meras turėjo (ar galėjo) siūlyti paminklą Just. Marcinkevičiui statyti Vilniuje, Kaune ar dar kur kitur. Kitas autoriaus klausimas – „Ar būtinai Prienuose?“  Žinoma, kad gali būti ir kitur. Tačiau aš pasisakau tik taip – būtinai Prienuose. Kodėl? Todėl, kad poetas išaugo Prienų krašto žemėje, Prienuose įgavo brandaus žmogaus pagrindus. Čia jį brandino Prienų „Žiburio“ gimnazija ir pilni dramatizmo pokario metai. Kitas klausimas – „Ar poetą įamžinsime tiktai paminklu?“ Suprantama, kad ne tik paminklu. Tuo labiau, jog ir pats poetas yra išsireiškęs: „Ne pjedestalais ji, poezija, gyva.“ Antra vertus, Just. Marcinkevičiaus kažkam įamžinti ir nereikia – jis pats save įsiamžino visiems laikams savo kūryba, aukštu humanizmo jausmu, meile Tėvynei, tautai, žmogui, gilia filosofine išmintimi. Ir niekam niekad nepavyks sumenkinti Poeto, kad ir kaip stengtųsi, kad ir kaip pavydėtų Jam reiškiamos žmonių meilės ir pagarbos. Nepavyks.
Visiškai pritariu V. Kuzmicko minčiai, jog Just. Marcinkevičius giliai suaugęs su gimtine Važatkiemyje, su Alksniakiemio kraštu. Bet man nesuprantamas jo apgailestavimas: „Tai kodėl jo įamžinimą raunam iš jo gimtinės, kodėl atsiribojam nuo jo šaknų…“ Tačiau juk niekas Poeto iš jo gimtinės nerauna ir nesirengia rauti. Jis ten labai prasmingai yra įamžinamas. 2015 m. gruodžio 2 d. „Gyvenime“ išspausdintoje konferencijos apžvalgoje – „Kad Lietuva išgirstų…“ pastebima: „Turime literatūrinius skaitymus, prasidėjusius Alksniakiemyje ir persikėlusius į Važatkiemį, į kurį jau važiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Ir niekas jiems nesutrukdys rasti kelio į poeto tėviškę, kaip ir skaityti jo knygas.“ Tikra tiesa. Žmonės jau važiuoja ir važiuos į poeto gimtinę, nežiūrint, kad ten ir nėra Just. Marcinkevičiaus atminties centro, dėl kurio įsteigimo V. Kuzmickas siūlo valdžios vyrams palaužyti galvas. O paminklinis akmuo poeto tėviškėje argi neliudija jo amžino ryšio su gimtine?  Ant to akmens pritvirtinti Poeto  žodžiai: „O tėviške, laukų drugeli margas“ argi neatspindi jo gimtinės gamtinės aplinkos, miško, lauko, lietuviškos trobos, Nemuno lankos, apie ką užsimena V. Kuzmickas. Man atrodo, jog šioje poeto mintyje visa tai ir atsispindi. Dar noriu grįžti prie autoriaus siūlomo Marcinkevičiaus atminties centro įsteigimo Važatkiemyje. Galbūt aš taip giliai nesugebu įžvelgti tokio centro Važatkiemyje vaidmens svarbumo, bet atvirai sakant – neįsivaizduoju tokios situacijos: Prienų bibliotekoje nebelieka  memorialinio Just. Marcinkevičiaus kambario, visas tas poeto asmeninis archyvas, jo žmonos, dukrų sutikimu perduotas bibliotekai keliauja į Važatkiemį. Ar su tuo sutiktų poeto artimieji, rajono visuomenė? Biblioteka rengia daug  įvairių kultūrinių renginių, knygų pristatymų, paminėjimų ir t.t., kuriuose dalyvaudamas visada pasijunti pabendravęs ir su poetu. Aš niekada nepritarčiau poeto archyvo perkraustymui.“
Teresė Murauskaitė klausia: „Gal pirmiausia išpildykime Justino Marcinkevičiaus įpareigojimą?“  Sutinku su gerb. Teresėle – poeto prašymas, įpareigojimas parašyti Alksniakiemio, viso to krašto istoriją yra šventas dalykas. Tai būtinai reikia padaryti. Kaip supratau iš jos minčių, tai ir daroma. Nelengvai, susiduriant su dėmesio ir pagalbos stoka, bet darbas  vyksta. Vis dėlto man kyla klausimų, kodėl pirmiausia turi būti parašyta Alksniakiemio krašto istorija ir tik paskui pastatytas paminklas Just. Marcinkevičiui? Arba, kodėl pirmiausia reikia įprasminti Just. Marcinkevičiaus klasės draugų, žuvusių žiburiečių – partizanų atminimą, kaip teigia istorikas V. Kuzmickas, o tik paskui Prienuose turi iškilti paminklas poetui? Dar kartą klausiu – kodėl negalima šiuos reikšmingus darbus krašto istorijai daryti tuo pačiu metu? Paminklo Just. Marcinkevičiui Prienuose reikia – kad ir Lietuva išgirstų… Tai būtų rajono visuomenės pagarbos ir meilės poetui išraiška, jo įamžinimo Prienų krašte svarbus akcentas. Ir ne tik Prienų krašte, bet ir Lietuvoje. Nereikėtų uždelsti šio sumanymo. Visiškai pritariu gerb. V. Kuzmickui, jog tai labai atsakingas darbas, kuris turi būti gerai apgalvotas, dešimtis kartų apsvarstytas  meno, kultūros darbuotojų, poeto artimųjų rate. Tikrai taip. Šiame reikale saviveiklos neturėtų būti.
Aš manau, jog šį darbą reikėtų atlikti taip: neskubant – paskubėti. Kodėl?   Galbūt mano argumentas atrodys ir nerimtai, bet vis dėlto… Būtų gerai, kad Just. Marcinkevičiaus paminklą Prienuose dar spėtų pamatyti, prie jo parymoti, gėlės žiedą padėti, su poetu kartu prisiminti į praeitį nutolusius metus, išgyvenimus –  jo klasiokai, amžininkai, to meto šešiolikmečiai. Kad dar suspėtų… Ta proga prisiminiau poeto Alfonso Maldonio eilėraščio „Sekmadienio laikrodžio dūžiai“ posmelį: „O viskas bėga. Ir bėga greit/ Nepasakysi – palauk…/  Išgirski, skubėk, / Atsiliepki, ateik/  Juk mūsų jau ne tiek ir daug.“
Ir pabaigai – dėl Just. Marcinkevičiui skirtos konferencijos „Laiko negali pasirinkti“ įvardijimo. Visiška tiesa, kad žmogus tokios galimybės neturi. Paskaitęs šį  įvardijimą, nesuprantu, kodėl aš jame pajutau tarsi norą kažko už kažką atsiprašyti, ar pasiteisinti – mat buvo toks laikas, kurio nepasirinksi. Tikriausiai tokios minties šiame įvardijime ir nėra, bet savo abejone pasidalinu. Taip, laiko nepasirinksi. Bet tuo laikmečiu tokie žmonės, kaip Just. Marcinkevičius, buvo labai labai reikalingi Lietuvai. Tad galime drąsiai sakyti – ačiū Dievui, kad būtent tuo metu jis gyveno ir savo darbu stiprino lietuvių tautinę dvasią.
Antanas Krūvelis