Ar Europa būtų Europa, jeigu prieš kelis amžius ją būtų nukariavę sirai?

Rytas Staselis

Vokietijos Antrojo televizijos kanalo (ZDF) pagrindinės naujienų programos „Šiandien“ (Heute) vedėjas antradienį transliuotos laidos metu atsiprašė auditorijos dėl laiku nepaskelbtos žinios apie tai, kad Naujųjų metų sutikimo naktį Kelne įvyko kol kas struktūriškai nepaaiškinamų nusikaltimų prieš asmenis virtinė. Tikriau – prieš moteriškosios lyties Vokietijos pilietes, kurios esą patyrė prievartą, grubų seksizmą, nekalbant jau apie banalesnius apiplėšimus („Jūsų telefonas, ponia. Ačiū.“)
Kol kas policija skelbia užregistravusi pareiškimus dėl dviejų išžaginimo, kelių dešimčių užpuolimų, apiplėšimų ir aiškiai nepagarbaus elgesio atvejų. Ir ketvirtadienio pavakarę pranešė apie  16 policijos sulaikytų ir, kaip teigiama, masiniais nusikaltimais įtariamų žmonių.
Jei Vokietijos policijos veiklos rezultatai bus tik tokie, jos vadovybė bus aršiai kritikuojama, nes viešoje erdvėje yra kalbama apie tai, kad prie Kelno geležinkelio stoties ir garsiosios Katedros buvo susirinkę per 1000 jaunų (25-30 metų amžiaus), ne itin blaivių vyriškių, daugiausia arabų ir afrikiečių kilmės. Viešojoje erdvėje beveik niekas neabejoja, kad tai naujieji migrantai. Jie, esą vokiečių moteris plėšė, atėmė mobiliuosius telefonus, pinigines, glamonėjo, siekė prisiliesti prie krūtinės, kišo rankas po apatiniais, kai kurioms iš aukų išvis nuplėšė apatinius drabužius, o mažiausiai dvi išprievartavo.
Savaime suprantama, skeptiškai vertinant šiuos pasakojimus: ar iš tikrųjų siautėjusiųjų buvo 1000, ar jie buvo naujieji migrantai, ar Vokietijos pilietybę seniau turintys kitataučiai, ar glamonėjo, ar prievartavo – atsakymų nerasi nepasibaigus policijos tyrimui, ar bent jau ligi tol, kol bus nustatytos įtariamų nusikaltėlių tapatybės.
Bijau, kad nedaug kam tų profesionaliai rastų atsakymų niekam nebereikės. Nes aplink Kelną tvyranti problema yra ne apie apiplėšimus, lytinius nusikaltimus, o daug platesnė: multikultūriškumas, emigrantai, kvotos, pašalpos ir išvis: „ką jie čia daro!“
Į paskutinį klausimą jau atsakyta: prievartauja mūsų moteris. Argumentas yra toks tvirtas ne faktiniu pagrindimu, o emociniu užtaisu, kad net multikultūriškumo apologetai šiomis dienomis visoje Europoje (taip pat ir Lietuvoje) geriau vaikšto pilnom kelnėm, nei šoka „ant ragų“ kokioje nors diskusijoje tuo klausimu.
Beje, vokiškojo ZDF redaktoriaus pavaduotojas Elmaras Thevessenas, berdamasis pelenus ant galvos, pripažino profesinę nesėkmę, nes esą žinia apie tai buvo verta eterio dar pirmadienio vakaro laidoje. Žurnalistai tikrino gaunamą informaciją ir siekė gauti papildomos, taip pat atsakingų pareigūnų interviu.
Griežtesnių pažiūrų migrantų klausimu veikėjai netrukus dėl to į viešąją erdvę išmetė sąmokslo teoriją: visuomeninė žiniasklaida yra priklausoma nuo politinės valdžios. O kadangi daugiau nei milijoną migrantų į Vokietiją pakvietė kanclerė Angela Merkel, korporacinė etika reikalauja, kad žiniasklaida nereaguotų į tamsesnes migrantų buvimo šalyje puses.
Niekam nebeįdomu, kad, jeigu visuomeninė žiniasklaida retransliuotų visą mėšlą migracijos klausimu iš socialinių tinklų, remtųsi abejotinais šaltiniais ir atsisakytų savo darbo kokybės kad ir faktų verifikavimo požiūriu, ji jau nebebūtų visuomeninė.
Tačiau Kelno istorijos požiūriu, žiniasklaida yra pralaimėjusi. Nes jos principai – patikrinti skelbiamus faktus niekam nėra įdomūs, kol „tūkstantis juodukų masiškai prievartauja mūsų moteris“. Šiandien vokiškame laikraštyje, komentarų skiltyje, perskaičiau kažkokią kvazi įžvalgą, kur vienas socialinių mokslų daktaras nedrebančia ranka rašė, esą didžioji problema yra ta, kad Vokietijos valdžia, įsileisdama milijoną migrantų, neatkreipė dėmesio į lytinę atvykėlių disproporciją (vidutiniškai du vyrai ir 1 moteris), todėl dabar kai kam randasi problema, kur išleisti tarpukojy besiformuojančią vyrišką substanciją.
Taigi atlapaširdžiai Europos multikultūrininkai, kvietę migrantus tiesiausiu keliu į Europą, su sveikinančiais plakatais ėję pasitikti specialių traukinių, atvežusių atvykėlius į išsvajotąją Europą, pralaimėjo. Jeigu Vokietijos policija patvirtins, kad dabar neoficialiai pasakojama Naujamečio nakties istorijos fabula iš esmės neprieštarauja tikrovei, Kelnas galės būti šios pralaimėjimo simboliu.
Tuo pat metu man Naujųjų metų sutikimo Vokietijoje tema paskatino vienąsyk pakrapštyti piniginę ir atsisiųsti internetu vieno amerikiečio kolegos seniai rekomenduotą Lawrence’o Harrisono knygą „Žydai, konfucianiečiai ir protestantai. Kultūros kapitalas ir multikultūriškumo pabaiga“. Jos autorius, remdamasis ilgai vykdytais tyrimais, visai ne politkorektiškai tvirtina, kad įvairių pasaulio kultūrų (net ne rasių, religijų ir tautų) žmonės labai nevienodai vertina save pasaulyje, savo ambicijas, labai skirtingai žiūri į išsimokslininmą, siekia būti verslūs, ne visi mato savo, bendruomenės, visuomenės pažangą kaip savo pareigą. Todėl multikultūriškumas yra pasmerktas nė nepabandžius jo įgyvendinti. Nes dėl kultūrinių skirtumų net neįmanoma rasti bendrų visuomeninių tikslų tarp skirtingų jos narių. Tuomet, kai judėjai, anglosaksų protestantai gerbia ir skatina turtėjimą, ispanų katalikai jį visiškai niekina. Ką kalbėti apie islamą.
Autorius provokuoja mintį, kad prieš priimant migrantus iš karštų pasaulio taškų, labiau atsilikusių šalių, būtina atsisakyti požiūrio, kad visos pasaulio kultūros yra lygios. Ir arba imtis atvykėlių selekcijos (t. y. dalies jų išsiuntimo namo), arba dar labiau šokiruojančių šiuolaikinės Europos kairę dalykų: pavyzdžiui, pritaikyti specialias migrantų atžalų auklėjimo programas (net jei jos svetimos jų kultūrinei tapatybei) arba paskatinti keisti tradiciškai (iš kartos į kartą) išpažįstamą religiją.
Knyga, beje, skirta ne „kovai prieš radikalųjį islamą“. Ji analizuoja labiau Amerikos žemyno aktualijas, remdamasi civilizacijų konflikto teorijos autoriaus Samuelio Huntingtono sentencija iš jo veikalo „Kas mes?“ („Who are we“): „Ar Amerika būtų tapus Amerika, jeigu XVII-XVIII a. ją būtų apgyvendinę ne anglų protestantai, o prancūzų, ispanų arba portugalų katalikai? Atsakymas paprastas – ne. Tai būtų buvus ne Amerika, tai būtų Kvebekas (prancūziškos kultūros Kanados provincija), Meksika arba Brazilija“. Turint galvoje, kad visos šios teritorijos ir šalys praktiškai nepavejamai nusileidžia JAV išsivystymo lygiu.