Iš Paryžiaus – euforija, branduolinė energetika – minty

Rytas Staselis

Šiek tiek eklektiškai keisti mūsų politikų, ypač besirūpinančių klimato reikalais, komentarai, įžvalgos ir pro memorijos po Paryžiaus tarptautinės klimato konferencijos (COP21). Vienų akyse – euforija dėl renginio masiškumo, kitų – dėl precedento neturinčio forumo dokumento,  pavadinto „Paryžiaus susitarimu“, dalykiškumo, sąlyginio konkretumo ir jo signatarų iš 196 pasaulio šalių gausumo.
Kiti, „žalesni“ aktyvistai žavisi susitarime numatytais jo įgyvendinimo mechanizmais, audito  procedūromis bei 100 mlrd. USD metiniu biudžetu, iš kurio būsią dalybų plėtojant taršą ir anglies dvideginio išlakas mažinančias technologijas.
Prielaidos išties puikios, kad net „žalia“: išties kone pirmąsyk globaliu mastu numatyti reikšmingi finansiniai instrumentai, kurie galėtų įgyvendinti „Paryžiaus susitarimo“ pagrindinį tikslą: pasiekti, kad iki šimtmečio pabaigos oro temperatūra Žemės atmosferoje nepakiltų aukščiau nei 2 laipsniais Celsijaus.
Smagiausias skaitalas viešuose rašytiniuose tekstuose apie Paryžiaus samito diskusijas – kognityvinis disonansas „žaliųjų“ aktyvistų galvose. Paryžiaus susitikimą „žalieji“ nusprendė atidaryti viešu protestu prieš Hinklio atominės elektrinės statybą Jungtinėje Karalystėje. Elektrinę, kuri į atmosferą išmeta apytikriai 0 anglies dvideginio.
Tiesą sakant, tame nieko stebėtino ir nebūtų: nors Hinklio elektrinė yra Paryžiaus susitikimo semantinis pavyzdys, globalūs „žalieji“ jau seniai kovoja ne už švaresnį pasaulį ir mažesnes CO2 išlakas. Arba, iš tiesų, šiems tikslams skiria tik antraeilę reikšmę. „Žaliųjų“ politikos veiksmų prioritetas – atskiros energetikos technologijos, jeigu įmanoma – kuo dosniau subsidijuojamos. Nes iš gausybės subsidijų rago nubyra ir „žaliesiems“. Kitaip tariant, randasi labiau apčiuopiamų jų ekspansionistinės ideologijos pamatų.
Kognityvinio disonanso aspektas globaliems ir Lietuvos „žaliesiems“ neleidžia išspręsti jokios kitos problemos, kaip tik atskirų technologijų „stūmimą“ prie viešųjų subsidijų lovio.
Jeigu kalbama apie transporto taršumą, „žalieji“ stumia išskirtinai elektromobilių idėją ir net nenori kalbėti, kad nuosekliai transporto dyzeliną keičiant gamtinėmis dujomis, galbūt gautume tokį pat, jei ne geresnį rezultatą, turint galvoje, kad elektromobiliai bet kur pasaulyje dar yra egzotika. O tokiose šalyse kaip Lietuva – egzotika dar didesnė.
Ir net nebekalbant apie atomines jėgaines: „žaliesiems“ jokios reikšmės neturi nulinis reaktoriaus anglies išlakų rodiklis. Ši technologija jiems netinka, nors pasikark mojuojant besišypsančiai Godzilai.
Todėl štai ką įdomaus perskaičiau rimtesnėje technologinėje žiniasklaidoje apie Paryžių ir susitikimo peripetijas.
„Tačiau visi geri norai nuošalėje. Siekiant sustabdyti globalios vidutinės temperatūros kilimą neviršijant 2 laipsnių Celsijaus, pasaulio energetikos sektorius įpusėjus šiam amžiui privalo būti išvalytas nuo suodžių. Vienintelis būdas tai padaryti – plėtoti branduolinės ir atsinaujinančių išteklių energetikos technologijas“. (James Conca, „Forbes“ skiltininkas).
„Įžymiausių pasaulio klimato specialistų grupė, vadovaujama Jameso Hanseno (buv. NASA), prieš prasidedant Paryžiaus diskusijoms paskelbė pranešimą, kuriame sakė: „Nėra jokio kito tikėtino kelio stabilizuoti klimatą, jeigu jis nenumato svarbaus vaidmens branduolinei energijai“. Tarptautinė energijos agentūra pareiškė, kad visame pasaulyje branduolinių reaktorių skaičius privalo būti daugiau nei dvigubai padidintas iki 2050 m., siekiant išlaikyti globalios vidutinės temperatūros kaitimą ne daugiau nei 2 laipsniais Celsijaus“. (Richard Martin, „Massachusetts Institute of Technology Review“ redaktorius).
„Vis dėlto aiškiai nubrėžtos gairės – neleisti vidutinei temperatūrai pakilti daugiau nei 2 laipsniais, o galbūt dar iki ketvirtadaliu mažesnio rodiklio – 1,5 laipsnio Celsijaus, siunčia verslui aiškų signalą, kad reikia iš naujo planuoti investicijas į energetiką ir nukreipti jas į mažai teršiančias technologijas – saulės energiją, elektromobilių gamybą ir branduolinę energiją.“ (Sara Stefanini, Kalina Oroschakoff and Andrew Restuccia, „Politico.eu“).
Tarptautinės energijos agentūros analizė rodo, kad, norint pasiekti dvideginio išlakų apribojimus iki reikiamo lygio, globaliame energetikos sektoriuje veikiančių branduolinių reaktorių bendra galia (400 gigavatų) turi būti padidinta iki 1000 GW 2050 m. Jų statyba kainuotų apie 8 trln. USD. Be to, saulės ir vėjo energijos globalią fermą tektų išplėtoti iki 2000 GW galios kiekvienai rūšiai. Šių energijos rūšių plėtra kainuotų apie 20 trln. USD. Tada vėjo ir saulės jėgainės visame pasaulyje pagamintų 10 trln. kWh elektros energijos. Išplėtotos atominės elektrinės pridėtų dar 9 trln. kWh elektros energijos.
Masačiūsetso technologijos instituto (MIT) mokslininkai tvirtina manantys, kad branduolinė energetika, taip pat naujos bei sparčiai tobulėjančios elektros kaupimo ir saugojimo technologijos ir taps pagrindinėmis artimiausią penkiasdešimtmetį, jos pakeis kitą iškastinį kurą. Tačiau, kita vertus, MIT ekspertų požiūriu, kitos, dabar populiarios – anglies dvideginio gaudymo ir laidojimo – technologijos ateitis yra ne tokia šviesi – iki 2030 m. sugaudyti ir palaidoti 2 mlrd. t CO2, o iki 2050 m. dar 5 mlrd. t – nerealu, nes šiuo metu visame pasaulyje veikia viso labo 22 CO2 gaudyklės, kurios gali per metus izoliuoti tik 40 mln. t anglies dvideginio per metus. Ši technologija yra per brangi ir pernelyg sudėtinga, kad būtų eksploatuojama komerciniu pagrindu.
Kas pirmas pateiks klausimą Europos Komisijai, ar nesikeičia ES požiūris į branduolinę energetiką po Paryžiaus COP21?
Taigi – jau pateikiau…