Lojalumas ir politika

Rytas Staselis

Ginkluotų ir nelojalių Viešosios saugumo tarnybos (VST) pareigūnų klausimas – praėjusios savaitės žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose ir politikos kabinetuose. Naujas VST tarnybos vadovas, pulkininkas Ričardas Pocius žurnalistams tvirtina, kad keletas jo pavaldinių „rodo meilę Rusijos imperijai, „Berkutui“ (Ukrainos specialiosios paskirties milijos būrys – R.S.) Maidano įvykių metu, prakeikia Ukrianos tautą, dievina tuos žmones iš spectarnybų, kurie šaudė į laisvės siekiančius žmones, nešioja Georgijaus juosteles visose savo paskyrose internete ir to neslepia, visur šlovina Rusijos imperiją“. Ponas Pocius sako: „Kai viešai paskelbia, kad aš saugau terminalą ir žinau, kaip jį galima sunaikinti – ar tai normalu? Tai švieži dalykai, kur net ir Seime komitetai nežinojo, dabar tą darbą darome“ (citatos iš „Lietuvos žinių“ – R.S.).
Prieš penkis mėnesius vadovavimą Viešojo saugumo tarnybai perėmęs naujasis vadovas Pocius antradienį publikuotame interviu naujienų portalui „delfi.lt“ sakė, kad tarnyboje buvo nusikalstamai švaistomos valstybės lėšos, naudojama pasenusi ginkluotė, transportas, o kai kurie pareigūnai nėra lojalūs valstybei ir konflikto atveju gali atsukti ginklą prieš šalies piliečius. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis tvirtina, kad prieš duodamas interviu žiniasklaidai, VST vadas suderino savo atsakymų formuluotes su VR ministerija.
Tiesą pasakius, nelabai supratau kelių šio šurmulio poteksčių. Viena vertus, socialiniuose tinkluose nedraugiškos valstybės atributiką ir priešiškus komentarus apie ukrainiečių kovą už europietiškesnę valstybę demonstruojantys pareigūnai politikuoja (ar yra skirtumas tarp to, kaip jiems leidžiama elgtis tarnyboje ir laisvu nuo tarnybos metu?). Politikuoti žmonėms su ginklais, jei neklystu, draudžia mūsų įstatymai. „Jaunas ir „durnas“ buvau“ (taip esą aiškinasi tie VST pareigūnai, kurie pabrėžtinai rodė meilę Rusijos imperijai) – vargu ar pasiteisinimas. Todėl tokia problema galėtų būti išspręsta pasitelkiant atitinkamus statutus.
Ar kreipiamasi į visuomenę dėl to, kad naujieji VST ir šiek tiek daugiau patirties VRM vadai turi per daug skystimo blauzdose, todėl jiems reikia visuomenės pagalbos: kad ši susitelktų į draugovininkų būrius, apsiginkluotų „berdankėmis“ ir eitų daryti tvarką VST? Kliedesys.
Kita vertus, tai, kad imperijos atributais besižavinčių VST pareigūnų problemos nesiimama išspręsti neklykaujant, ne pagal statutą, o su pavojaus varpais žiniasklaidoje, sakyčiau, perša įtarimus, kad arba tie palyginti jauni vadai yra visiškai neįgalūs, arba ėmėsi kurti kažin kokią politinę problemą: pirmosios strėlės jau nukreiptos į prezidentę Dalią Grybauskaitę, profesorių Vytautą Landsbergį (vienas teikė, o kitas įteikė valstybinį apdovanojimą buvusiam VST vadui Sergejui Madalovui, šiam jau išėjus į pensiją), ir tą patį p. Madalovą.
Neatrodo labai protinga. Viena vertus (sakau kaip dvejus metus priverstinu būdu atpylęs okupacinėse pajėgose), nelabai įsivaizduoju, koks ateityje galėtų būti p. Pociaus pavaldinių požiūris į savo vadą, jei jis pavaldinių reikalus pirmiausiai aptaria su žiniasklaida. Pagyvensim – pamatysim: tada, kada VST reiks įvykdyti tam tikrus vado įsakymus. Ar tik nebus taip, kad šiandieninės – menamos problemos – kada nors virs tikrosiomis. Ir visai ne iš didžiulės meilės kaimyninei imperijai.
Pono Skvernelio „špilkės“ Prezidentei, žinoma, kelia VR ministro politinį svorį, konkurenciją dėl jo įvairiose partijose, galbūt kas nors net balnoja baltąjį žirgą 2016 m. kelionei ant Seimo laktų. Bet, sakyčiau, yra perspektyvesnių, nors gal ir ne tokių efektingų būdų tęsti politinę karjerą.
O dėl prof. Landsbergio, kuris esą teikė siūlymą apdovanoti p. Madalovą Lietuvos ordinu, tai neturėkite iliuzijų. Profesorius, skirtingai nuo jaunų politikos žąsinų, labai gerai žino, kam tokius teikimus rašo. Nes p. Landsbergis, ko gero, turi pačią geriausią institucinę atmintį Lietuvoje. Nesvarbu, kad daugelį tos atminties detalių jis nusineš nebūtin. Jis žino tokias Atgimimo ir valstybės atstatymo laikų subtilybes, įvairias neviešas misijas, nuo kurių priklausė ir iš dalies dabar tebepriklauso šios valstybės sėkmė.
Ir dar viena pastaba. Tiesą sakant, po ilgo laiko Lietuvos viešojoje erdvėje aštriai radosi lojalumo ir nelojalumo valstybei paradigma. Beveik vertinimo matas. Jis prašosi apibrėžimo ir pagrindimo. Jeigu „lojalus“ (pagal lietuvišką TŽŽ išaiškinimą) yra „neperžengiantis teisėtumo ribų, kartais tik išoriškai, formaliai, neutralus ko nors atžvilgiu, neveikiantis prieš ką“. Ar galima sakyti, kad visi veikiantys prieš SkGD terminalą (strateginį objektą), kovojantys už alkoholio teisę į degalinių lentynas (šiai visuomenei laimint alkoholio vartojimo pasaulio čempionatą), iš Seimo tribūnos tebesuokiantys apie 1991 m. įvykius, kad „savi šaudė į savus“, „nežinojo, kad tankai šaudys“ (nors virš mano asmeninės galvos tikros kulkos cvagsėjo į Spaudos rūmų sieną dar sausio 11 d.) – yra nelojalūs valstybei.
Ar tikrai yra norinčių į lojalumo sąvoką įpūsti teisinio turinio? Gal nereikia. Turint galvoje mūsų protus įaudrinančią Rusijos kaimynystę.

Rytas Staselis