Vėl šiek tiek pašvaistysim skolon – reikia pinigų rinkimams

Rytas Staselis

Finansų ministrui Rimantui Šadžiui – nelengvos dienos. Finansų ministerijos parengtą „priešrinkiminį“ 2016 m. biudžetą sukritikavo Valstybės kontrolė, pastabų surašė Europos Komisija, nekalbant apie tvirta monetarine šalies politika suinteresuotus komercinius bankus. Socialdemokratai pratęs visų ligi šiol buvusių Lietuvos vyriausybių ydą – gyventi ne pagal išteklius, o į skolą.
2016 m. biudžeto deficitas, palyginti su 2015 m., gali didėti beveik dvigubai ir sudaryti 651,5 mln. eurų. Šis rodiklis – didžiausias per pastaruosius penkerius metus ir lems tolimesnį valstybės skolos augimą.
Ponas Šadžius pateikia argumentą, esą truputį pašvaistyti į skolą verčia nepateisinamai sulėtėjęs šalies ūkio augimas. Todėl, esą daugiau per biudžetą išdalytų pinigų paskatins vidaus vartojimą ir galbūt suteiks šalies ūkiui pasiekti tam tikrą spartesnio judėjimo į priekį pagreitį. Bet – skolon.
Finansų ministro padėtis yra dviprasmiška šiandien, nes diduma šalies finansais besidominčių žmonių neblogai prisimena, kad kartą, prieš aštuonerius metus, p. Šadžius ir socialdemokratų vadovaujama vyriausybė į krizinius 2008 – uosius įžengė su euforija, didindama biudžeto išlaidas ir ignoruodama įspėjimus apie greitai šalies ūkį ištiksiančią krizę.
Nors tąsyk padėtis buvo kitokia, ir ją lemiančios aplinkybės buvo kitos, aliuzijos į 2008-ųjų patirtį verčia baimintis, ar socialdemokratams prieš paskutinius savo valdžioje buvimo metus nepavažiuoja stogas, ar jie iš tikrųjų moka būti principingi ir atsakingi dėl valstybės įsipareigojimų.
Ponas Šadžius tvirtina, kad taip. Tačiau argumentuodamas siekį šiek tiek paskatinti Lietuvos ūkio augimą didesniu vartojimu, jis kol kas nepateikia jokios programos ir duomenų, kur nukreipti skolintų pinigų srautai gali duoti didesnį impulsą ūkiui įsisukti dabar ar po kelerių metų. Na, išskyrus tradicišką: padidintos pensijos ir minimalios algos esą skatina žmones pirkti vietos kilmės produktus. Na, taip.
Ar finansų ministras dėl to tikras? O tie papildomi pinigai nepadidins importo? Jau dabar didmiesčių prekybos centruose lietuviški maisto produktai – net ne patys pigiausi… Ar lietuvių pensininkai už pridurtus grašius kels vidaus vartojimą ar kels importo iš Lenkijos, Vokietijos rodiklius?
Pirmajame interviu po inauguracijos (2012 m.) p. Šadžiaus pozicija buvo šiek tiek kitokia: kad biudžeto išlaidų drausmė padeda skatinti ir augimą, ir vartojimą, ir efektyvumą: „Euro zonos šalių grupės pirmininkas Jeroeno Dijsselbloemo mintis – racionalus viešųjų finansų naudojimas, skatinant ekonominius procesus, kuriant darbo vietas, didinant pramonės efektyvumą, ir fiskalinė (biudžeto išlaidų – R.S.) drausmė nėra nesuderinami dalykai. Kaip tik atvirkščiai: fiskalinė drausmė padeda siekti minėtų tikslų.“
Reikia manyti, kad į tuos klausimus galėtų atsakyti kitas socialdemokratas – ūkio ministras Evaldas Gustas. Tačiau kas jį Lietuvoje paskutinis matė viešumoje? Kad paklaustų: kodėl ministerija nesugeba naikinti barjerų verslui, kodėl neatlieka visų savo funkcijų, kad verslui sudarytų palankiausias sąlygas arba pagrįstų investicijas į ilgalaikius projektus, kurie naudą duotų vėliau. Net beviltiška klausti.
Dar prasčiau turėtų jaustis Darbo partija, kuri savo populistinių abrakadabrų rinkinyje prieš 2012 m. rinkimus kažkur programoje įrašė, jog iki 2016 m. pasieks, kad valstybės biudžetas pagaliau bus subalansuotas. Atspėkim, ar tebeprisimena? Šis užkeikimas buvo įrašytas greičiausiai siekiant paslėpti vieną kitą protingą įsipareigojimą, tarsi pateisinant, kad didinant minimalią mėnesio algą lito laikais iki pusantro tūkstančio, galima lygia greta subalansuoti viešuosius finansus.
Ir kodėl darbiečiai apie tai p. Šadžiaus nebeklausia dabar? Todėl, kad dešimtys darbiečių gavo darbą valstybės institucijose ir atsipūtę gyvena mokesčių mokėtojų sąskaita, o apie jų darbo efektyvumą – geriau patylėkim?
Gal atsakymas glūdi Jekaterinos Rojakos, DND vyriausiosios ekonomistės Baltijos šalims diagnozėje: „Grubiai tariant, nuo krizės pradžios Estijoje valdžios aparatas sumažėjo daugiau negu trečdaliu. Tuo tarpu pas mus jis didėjo dviem procentais. Konkurencingumo prasme, tai mums neklijuoja labai geros etiketės, kadangi našumas bendrame valdžios sektoriuje yra blogesnis nei privačiame. Mes atsiliekame ir nuo Europos Sąjungos vidurkio, tad manau, apkarpymą reikėtų pradėti nuo Seimo narių“, – teigė ekonomistė TV kanalui TV3.
Na, nuo Seimo narių ar ne nuo jų, bet apsivalyti nuo per trejus kadencijos metus į valstybės institucijas prikištų partinių kadrų, būtų visai neprošal. 2013 m. pirmąjį pusmetį valstybės valdininkų skaičius buvo didinamas grindžiant argumentu, kad to esą reikia norint Lietuvai sėkmingai pirmininkauti ES. Tačiau įspėkite iš vieno karto: ar pažadas, pirmininkavimui pasibaigus, buvo sugrąžintas bent į buvusį lygį?