Folklorą skleidžiančių šeimų sambūris Jiezne

Naujų technologijų ir komercijos amžiuje visi tapome vartotojais, skubame atrasti, patirti ir nesusimąstome apie tai, kad prarandame daugiau – savastį, išskirtinumą. Juk žmogus „…dažnai apkeliauja visą pasaulį ieškodamas to, ko reikia, ir sugrįžta namo tam, kad tai surastų. (Džefersonas)“.
Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre vykęs „Folklorą atliekančių ir skleidžiančių šeimų sambūris“ įrodė, kad didelė dauguma lietuvių neabejingi savo krašto istorijai, kultūrai, kalbai, papročiams. Šis renginys dėl įdomaus sumanymo buvo atrinktas dalyvauti Lietuvos liaudies kultūros centro konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“ ir pretendavo į konkursinį prizą.
Sambūris prasidėjo šv. Mišiomis Jiezno bažnyčioje, o iš bažnyčios visi keliavo į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrą. Renginio vedėjai – šeimynėlė iš Jiezno, pristatė ir į sceną, virtusią troba, pakvietė visas šeimynėles, kurios senąsias dainas, melodijas išmoko iš savo senelių, tėvų. O svarbiausia – jų nepamiršo. Jas saugoja, skleidžia, moko kitus.
Žiūrovai pasitiko Romos Kandrotienės, Erikos Švenčionienės, Loretos Sungailienės, Ingridos Valentienės, Vervečkų ir Matuliauskų šeimynas.
Visos šeimynos parodė, ką moka geriausio ir brangiausio, atskleidė savo gebėjimus, talentus, išmonę. Žiūrovai gėrėjosi vaikais, griežiančiais armonikomis, smuikais, birbynėmis. Visus susirinkusius stebino ir džiugino nuoširdus šeimų tarpusavio bendravimas, natūralumas, betarpiškumas. Ne veltui pasakyta, kad folkloras – gydanti muzika, pasaulis, kuriame yra taip gražu, kad norisi su kitais pasidalyti.
Tą popietę niekas nenorėjo skirstytis, tik, pasak vedėjų: „Nėra taip buvę žmonių susibūrimuose, kad susiėję neišsiskirstytų. Išsiskyrė visi drauge padainavę Akvilės Vervečkaitės ir Loretos Sungailienės užvestas visiems žinomas, iš širdies sklindančias liaudies dainas.“
Dalia Vertinskienė
Kultūros centro direktorė