Apie laidotuvių papročių reikšmes

Kunigas A. Simonavičius

Vėlinių švenčių dienomis, lankant artimųjų kapus, daugėja ir minčių apie amžinąjį gyvenimą. Nors amžinąjį gyvenimą mes jau ir dabar gyvenam. Anot Jėzaus, Dievo karalystė jau čia, tarp mūsų, bet jis dar turi daug pasikeitimo galimybių ir pojūčiais neapčiuopiamas. Visgi perėjimas į amžinąjį ir nekintantį gyvenimą vyksta per mirties akimirką, nustebindamas aplinkinius, o kitus net labai išgąsdindamas. Išgąsdina nežinia.
Noriu su gerbiamais skaitytojais pasidalinti keliomis mintimis, kurios gali būti labai naudingos apmąstant mirties reikalus. Šiaip reikėtų pradėti nuo pasiruošimo mirčiai ir kasdienio „memento mori“ (atmink, kad mirsi) apmąstymo klausimų, norisi imti ir dalintis tema, kurią retai kas aptaria, tačiau dažnai su ja susiduria. Tai – laidotuvių papročiai, apeigos ir krikščioniška reikšmė. Norint suprasti reikšmes reikia turėti truputį žinių apie bibliją.
Apeigos – tai sielos kalba ir nematomo santykio su Dievu išraiška. Beje, jei nesistengsime apeigų kalbos mokytis ir jungti su savo sielos patirtimi asmeniškai, tai apeigos bus sunki pareiga ir atmestinos, jei ne apgailėtinos. Taip taip, nepaisant kalbos mokėjimo, geriausiai būtų, kad tai būtų ir gimtoji kalba.
Kodėl taip gerbtinai palaidojame kūną ir atliekame įspūdingai gražias ceremonijas? Apeigomis parodome savo tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu, šventųjų bendravimu ir kūno išaukštinimu arba pasmerkimu kartu su siela po paskutinio teismo.
Šventasis Augustinas gražiai paaiškina numirusio kūno pagerbimą kaip sielos bendradalyvio dvasiniame gyvenime. Krikšto vandeniu buvome nuplauti, kūną tepė šv. Crizmos aliejumi, kai gavome Šv. Dvasią, sergančiam kūnui taip pat uždedamos rankos ir tepamas aliejus. Ausimis priimame Dievo žodį, o burna Šv. Komuniją. Taigi kūnas yra vertas pagarbos ne tik dėl minėtų priežasčių, bet dar ir būsimo prisikėlimo.

Pagalba mirštančiajam
Sena nėščiosios palaiminimo malda pristato Dievą su pribuvėjiškomis rankomis apimantį įsčių vaisių. Kiekvienas padedantis mirštančiam žemei ir gimstančiam į dangų yra pribuvėjas.
Tokiam „pribuvėjui“ svarbu raginti atgailai, šauktis Dievo ir šventųjų užtarimo, taip gelbstint mirštantįjį iš pasimetimo baimės, būti šalia tokiu nežinomybės periodu, kai esi jau bejėgis. Maldynuose pateikiamos maldos yra nepamainomi įrankiai.
Gydytojai sako, kad paskutinis išnykstantis kūno pojūtis – klausa. Tad prie mirštančio nedera kitos kalbos, dera tik atsiprašymai, atleidimai, meilės pasakymai, maldos ir padrąsinimai.
Šventasis apaštalas sako, kad tikėjimas ateina iš klausymosi. Tai galimybė iki paskutinės akimirkos. Sielai išėjus iš kūno, prasideda kūno paruošimas laidotuvėms. Čia naudojamas vanduo apiplovimui.

Šviesa ir rūbai – įkapės
Šv. vanduo mums primena Raudonosios arba Negyvosios jūros vandenį, kai žydų protėviai per jį buvo išgelbėti nuo mirties ir pateko į Pažadėtąją žemę. Taip ir mes per Krikšto vandenį patenkame į Dievo Karalystę. Šv. popiežius Leonas II įvedė į apeigas apšlakstymą švęstu vandeniu, kad nuolat prisimintume, jog esame Dievo vaikai. Taip kaip įsčių vandenyse esti vaisius, taip krikšto vandenyje esti krikščionis.
Šviesa. Mirštančiojo akivaizdoje ir prie mirusiojo degame žvakes. Šviesa yra vienas iš gyvybės garantų. Kai Mozė grįžo iš pasimatymo

su Jahve, jo veidas švytėjo. Šviečiantį Dievo veidą regėti reiškė palaimą ir Dievo palankumą. Labiausiai šventoji Šviesa išspindo iš Jėzaus veido. Krikščionis per gyvenimą šviečia maldomis, tikėjimu ir gerais darbais. Dar prisiminkime Jėzaus pateiktą vaizdinį apie mergeles su žibintais. Šviečianti alyva ir žibintas reiškia tikėjimą ir iš jo kylančius darbus. Ten, kur lange dega šviesa ar švyturys krante, rodo, kad ten esi laukiamas. Kaip Tu per gyvenimą kūrenai gerų darbų žibintą, rodei kelią Dievui ir žmonėms į savo širdį, taip dabar Dievas šviečia kelią ir Tavęs laukia. Žvakė mums primena Jėzų, kuris dar žydams keliaujant iš Egipto, Ugnies stulpu ėjo Tautos priešakyje, kaip ženklas, kad aš esu su Tauta.
Mirusiojo aprengimas. Drabužis yra apsaugos sąlyga ir statuso išraiška. Tai – Krikšto rūbas, nurodantis mūsų statusą, kad esame Dievo Karalystės piliečiai – šventieji.
Apokalipsės knygoje yra minimi baltai aprengti šventieji, Jėzaus duotas palyginimas apie vestuvių svečią be vestuvių rūbo yra ta pati balta tunika ir mirusiajam, ir kunigui, ir jaunajai balta suknelė. Tai – krikšto rūbas. Dievo vaikams turbūt labiausiai tinka posakis: „…gimė su marškiniais.“
Kodėl dabar krikščionys nevilki krikšto rūbo ir juo nešarvoja? Nežinau.
Beje, pats veiksmas kito aprengimo reiškia jautrų artumą, intymumą ir rūpestį kitą saugoti.
Jau aptarėme šviesos reikšmę šv. apeigose. Todėl aplink mirusįjį statomas kryžius ir šešios žvakės – dvi šalia kryžiaus ir keturios aplink kūną. Dvi žvakės nurodo, kad Jėzus yra Dievas ir žmogus. Keturios žvakės, tai – Jėzaus šviesa, sklindanti iš keturių evangelijų į žmogaus gyvenimą. Kas vadovavosi Evangelijos šviesa, tas dabar eina ten, kur šviečia Dievo Veido amžina šviesa.
Kryžius mums primena, kad Jėzus savo mirtimi mirtį nugalėjo ir mums amžinąjį gyvenimą padovanojo.

Šermenys – šventųjų bendravimas
Krikščionys eina į budynes (budėti), idant paguostų artimuosius, melstųsi už mirusiojo sielą ir kitus mirusiuosius bei apmąstytų gyvenimo trapumą, savo nuodėmingumą, pasiruošimą mirčiai, jos staigumą, pragaro baisumą, o dangaus – laimę.
Budynės tarsi mažasis adventas, laukiant susitikimo su Jėzumi. Nuoširdžiai siūlau atsivertus maldaknyges įsigilinti į maldų už mirusius mintis.
Galima sakyti, šermenys atspindi tai, ką ir Šv. Rašte atspindi Giesmių Giesmė.

Giesmininkai ir jų užduotis
Giedotojai katalikiškose apeigose visada užima pagalbininkų vietą. Jie turi padėti melstis. Nelaimė ir dvasinė žala „samdyti“ giedotojus, o pačiam nesimelsti, negiedoti, nemąstyti, tik būti žiūrovu ar nesąmoningu dalyviu.
Giedotojai nėra „nuobodaus laiko praskaidrintojai“, bet pagalbininkai maldoje.
Katalikui yra meilės pareiga melstis ir mąstyti amžinojo gyvenimo mokslą (teologiją).
Beje, nešamės į šermenis ir gėlių. Gėlė – tai santykio ir dorybės ženklas. Dorybė yra įprotis daryti ką gerą. Dargi gėlė yra ir šventinis jautrumo atributas, mat krikščionio laidotuvės yra šventė – žmogaus ir Dievo susitikimas. Bažnyčia nenustato, kiek nešti gėlių, bet skonio ir saiko ribos visada apsaugo nuo nemalonumų ir karikatūrizmo.

Laidotuvių kulminacija
Katekizmas atsako į klausimą, kam gyvename ant žemės – tam, kad nueitume į Dangų ir amžinai su Dievu laimėje skendėtume. Bažnyčia – tai Dangaus Karalystės ambasada.
Čia Kataliko gimti namai. Taigi kūno nešimas bažnyčion yra provaizdis, kad ir siela, ir kūnas patirs išaukštinimą.
Tai žmogaus Šeštinių (Dangun žengimo) šventė.
Bus tęsinys