„Nesieju pragyvenimo su politika…“

Šių metų vasarą sūnaus Mindaugo vestuvių dieną.

Sakoma, kad jubiliejinis gimtadienis – tai tik trumpas stabtelėjimas ant gyvenimo kalvos, suteikiantis progą pagalvoti apie tai, kas padaryta, ko siekta, kur galbūt klysta ir, žinoma, kokius lūkesčius sieji su ateitimi. Juo labiau, jeigu peržengi tik penkiasdešimtmečio slenkstį. Ribą, kai gali prisiminti ir jau nuveiktus darbus, ir dar puoselėti didelius planus ateičiai. Apie tai ir pokalbis su šį savaitgalį jubiliejinį gimtadienį mininčiu Prienų rajono savivaldybės tarybos nariu, Seimo nario Andriaus Palionio padėjėju Arūnu VAIDOGU.

– Gimęs ir augęs Elektrėnų krašte, dabar dvidešimt šešerius metus gyvenate Prienų rajone ir jau arti dvidešimties metų aktyviai dalyvaujate politinėje veikloje. Kas skatina šiai veiklai: karjeros siekimas, o gal tai tiesiog pašaukimas?
– Greičiau naivus idealizmas. Nors per dvidešimt metų aktyviai dalyvaudamas politikoje patyriau, kaip žmonės sako, ir šilto, ir šalto, buvau ir aukščiau pakilęs, ir „apspjaudytas“, – tačiau vis dar neprarandu tikėjimo, kad labai norint galima daug padaryti, ir svarbiausia – padėti paprastiems eiliniams žmonėms.
Gal todėl iš keturių kadencijų, kai žmonės mane išrinkdavo rajono savivaldybės Tarybos nariu, tik dabartinę esu Taryboje. Ankstesnių kadencijų metu rajono savivaldybės Tarybos nario mandatą perleisdavau kitam sąrašo bičiuliui, einančiam po manęs, o pats rinkdavausi konkretų, tegul ir atsakingesnį darbą. Viena, norėjau ir noriu matyti konkretaus savo darbo rezultatus, antra – nesu susiejęs savo pragyvenimo su politika. Visada turiu pragyvenimo šaltinį. Ir dabar su žmona Vilma turime savo verslą. Beje, dvi kadencijas buvau atsisakęs Tarybos nario mandato, Taryboje mane buvo pakeitusi būtent žmona.
– Minėjote, kad teko dirbti įvairius darbus, kokias pareigas užimdamas jaučiatės daugiausia padėjęs žmonėms?
– Labai šiltai prisimenu eiguliavimo metus. Tai buvo pirma rimta mano darbinė mokykla. Esu dėkingas tuomet man daug padėjusiam šviesios atminties buvusiam Stakliškių girininkijos girininkui Ramūnui Ašmantui. Iš jo mokiausi bendravimo su žmonėmis. Šiandien, ko gero, galiu tik padėkoti pats sau, kad dirbdamas eiguliu raginau miškuose ir pamiškėse gyvenančius žmones remontuoti trobas, statytis ūkinius ir kitus pastatus. Gyvenimas parodė, kad buvau teisus, vėliau priimti įstatymai ir įvairiausi nutarimai įvedė daug suvaržymų, nes tie, kurių rankose galia, pirmiausia tvarkėsi savo reikalus.
Geri buvo ir tie septyneri metai, kai dirbau Jiezno seniūnijos seniūnu. Seniūnaujant atsirado mašinų stovėjimo aikštelė prie bažnyčios, šaligatvis, buvo išspręsta daug pravažiavimo problemų kaime ir kitų žmonėms aktualių kasdienio gyvenimo klausimų. Tai, kad šiandien dažnas Jiezne sutiktas žmogus klausia, kada grįši, manau, yra geriausias to laiko įvertinimas. Žinoma, paprasta ir lengva nebuvo, reikėjo kovoti, bet nebuvo sunku, nes pastangos pasiteisino.
Labiausiai žeidžia tai, kai matai, kad tavo pastangos ir darbo rezultatai nereikalingi. Su tuo susidūriau dirbdamas VšĮ Prienų sporto arena direktoriumi. Niekam nerūpėjo, kaip per trumpą laiką pasisekė įsukti darbus, kad arena pradėtų gauti pajamų. Svarbesnės pasirodė asmeninės ambicijos ir nešvarūs politiniai žaidimai. Tada ir pradedi galvoti, ar verta plėšytis, aukoti laiką ir sveikatą, skriausti šeimą, gal tiesiog patogiau tūpčioti vietoj ir būti geram nieko nedarant? Tokių, kurie ateina į Tarybą pabūti tik dėl garbės ir tik dėl to, kad, kada reikia, pakeltų ranką, buvo ir yra visų kadencijų tarybose.
Bet, kita vertus, kai matai nuošalėje paliktus paprastus žmones, patiriančius daug neteisybės, kad ir, pavyzdžiui, dėl žemės ar kitų problemų, su kuriomis jie kreipiasi į Seimo narį, vėl pajunti kovotojo azartą. Ir tada sakai namiškiams – jūs dar pakentėkit…
– Ir jie kenčia ar maištauja?
– Nei kenčia, nei maištauja – tiesiog palaiko. Argi be jų pritarimo galėčiau remti įvairius renginius, padėti žmonėms? Džiaugiuosi, kad abu mano vyresnieji sūnūs ruošiasi gyventi Lietuvoje. Tiesa, dabar abu su žmonomis laikinai dirba Norvegijoje, bet tik dėl to, kad greičiau atsistotų ant kojų, mat vienas pradėjo statytis namą Jiezne, o antrasis nusipirko butą, taip pat Jiezne. Mažasis mokosi Birštono gimnazijoje. Taigi viskas čia gerai, o tai, matyt, ir svarbiausia.
– Tegul būna ir visur gerai. Su jubiliejiniu gimtadieniu!