Žodžiuose „Sidabrinė gija“ telpa šilčiausi jausmai

Dar akimirka – ir publikos dėmesį pavergs „bočiukių“ trio: S.Genevičienė, O. Gratulevičienė, T.Ragienė.

Lietuvos pensininkų sąjungos Birštono „Bočių“ bendrijos mišrus choras „Sidabrinė gija“ spalio 1 -ąją, Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, 15 val., savo bičiulius kviečia į šventę Birštono kultūros centre, kurioje paminės kolektyvo veiklos 15 metų sukaktį. Joje nuskambės oficialūs sveikinimo žodžiai, bus pagerbti žmonės, prisidėję prie choro kūrimo, savo entuziazmu kurstę jo ilgametę veiklą.
Su choro istorija ir tradicijomis galima susipažinti pavarčius bendrijos „Bočiai“ veiklos metraštį, kurį atsakingai ir skrupulingai pildo bendrijos pirmininkės pavaduotoja Aldona Milda Valatkienė, fotografijomis iliustruoja svarbiausius veiklos momentus įamžinanti Genovaitė Valatkienė. Vis dėlto įdomiau išgirsti pačių žmonių vertinimus, su choro aktyvistais prisiminti gražiausias choro akimirkas, pakalbėti apie tai, ką jiems reiškia daina ir priklausymas kolektyvui.

Pirmoji choro vadovė Audronė Pračkauskaitė kolektyvui vadovavo dešimt metų (2000 – 2010 m.).

Kaip mena viena iš pensininkų bendrijos „Bočiai“ įkūrėjų ir ilgamečių valdybos narių Bronė Raudonikienė, pirmasis idėją kurorte suburti pagyvenusių žmonių chorą iškėlė tuometinis bendrijos pirmininkas Juozas Jaruševičius. B.Raudonikienė prikalbino muzikos mokytoją Audronę Pračkauskaitę imtis šio darbo, kvietė žmones, galinčius ir norinčius dainuoti.
– Choras buvo įkurtas 2000 metais, kuomet vadovavimą bendrijai buvo perėmusi Teresė Murauskaitė. Būtent ji kolektyvui parinko tinkamą pavadinimą „Sidabrinė gija“, – pasakojo B.Raudonikienė.
Chorui vadovauti pakviesta chorvedė, buvusi Birštono meno mokyklos muzikos mokytoja Audronė Pračkauskaitė vadovės pareigas iš visuomeniškų paskatų ėjo iki 2010 metų. Ji prisiminė choro veiklos pradžią:
-Birštone veikė šaulių choras, kuriam vadovavau net 18 metų. Atskirai gyvavo neįgaliųjų draugijos moterų ansamblis. Prieš penkiolika metų susirinkę nusprendėm susijungti. Visokių nuomonių buvo, bet kažkaip radom bendrą kalbą. Keletas senbuvių chorui ištikimi iki šiol… Senjorai noriai rinkosi į repeticijas, nemažai pavažinėjom. Malonu buvo girdėti gerus klausytojų atsiliepimus. Niekuomet nedainavom užstalės dainų, mus vertino už atliekamus melodingus, prasmingus lietuvių kompozitorių kūrinius (labiausiai mėgau Raudonikio, A. Bražinsko dainas), liaudies dainas.

2001 metai. Birštono „Bočių“ choras „Sidabrinė gija“ (vadovė A.Pračkauskaitė) koncertuoja Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga Birštono kultūros centre.

Audronės Pračkauskaitės suburtas choras per dešimtmetį pelnė pripažinimą ne tik Birštone, bet ir kituose šalies miestuose, reprezentavo kurortą didžiosiose Vilniaus scenose – Siemens arenoje, Kongresų rūmuose. Choristai koncertavo Pagyvenusių žmonių dienos minėjimuose, valstybinėse šventėse, tarptautiniuose festivaliuose.
Prie choro su pasisekimu kurį laiką gyvavo ir „Bočiukių“ ansamblis. Į jį susibūrė dainingiausios ir balsingiausios choro moterys, vadovaujamos profesionalios muzikės Silvijanos Genevičienės, klausytojų širdis ir jausmus pasiekdavusios lyriškomis, sudėtingesnio repertuaro dainomis.
Nuo choro susikūrimo iki šiol jame dainuoja Bronė Raudonikienė, Ona Kurapkienė, Aldona Milda Valatkienė, Genovaitė Valatkienė, vis dar draugauja su daina kolektyvo senbuviai Antanina Stanienė, Magdutė Kulbušauskienė, Bronė Lukošienė, Judita Vyšniauskienė, daugelį metų chorui paskyrė Algis ir Vytas Vyšniauskai, Kęstutis Gavėnas, Albinas Arbačiauskas ir kiti.
Nuo 2010 metų iki šiol su choru dirba atsakinga ir reikli vadovė Toliama Ragienė. Ji tęsia pirmtakių Audronės ir Silvijanos pradėtą darbą, kuria šiuolaikiškas tradicijas, praturtindama repertuarą naujomis dainomis. Draugystės keliai chorą veda per visą Lietuvą – jis plojimais sutiktas Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Tauragėje. Bičiuliai ir bendraminčiai birštoniečių pasirodymus palankiai įvertino Telšiuose, Elektrėnuose, Kretingoje, Kaišiadoryse, Druskininkuose, Varėnoje, Alytuje, Simne, Marijampolėje, Šakiuose, Jiezne, Prienuose. Chorui teko viešėti ir Lenkijoje pas Punsko lietuvius.
Choro „Sidabrinė gija“ vadovė Toliama Ragienė šiltai atsiliepia apie senjorus, kurie savo buvimą kolektyve skaičiuoja ne repeticijose išbūtomis valandomis, o išmoktomis dainomis, nukeliautais kilometrais, atrastais draugais:
– Žemai lenkiuosi savo žilagalviams bočiams, nepaisant garbaus amžiaus, jie atsidavę dainai. Dainuojam apie tai, ką jie išgyvenę, kas aktualu dabarty. Mūsų repertuare – dainos apie Tėvynę, meilę, šeimą, išsiskyrimą, jaunystės prisiminimus, kurie atgaivina jausmus ir sušildo. Dainuojant tremtinių, partizanų dainas, regiu, kaip vienas kitas nubraukia ir ašarėlę. Mano bočiai šaunūs dėl to, kad norėtų visur suspėti, visus apkabinti, jų pilna daugelyje darbo barų. Kartu minime Pagyvenusių žmonių dieną, prieš lapkričio 1 -ąją jie tvarko kapelius, nuveiktus darbus apibendriname Kalėdinėje vakaronėje, į kurią pasikviečiame svečių ir rėmėjus. Be choristų nepraėjo nė viena Sausio 13 – oji, Vasario 16 – oji, Kovo 11 – oji, Valstybės diena – šias dienas minėjome su vėliavomis, gėlėmis ir daina prie paminklų, šv.Mišiose. Vyresnieji – sektinas pavyzdys jaunimui, su kuriuo gražiai bendraujam, gimnazijoje vykdom bendrus projektus, šiemet vykusios stovyklėlės metu mokėm savo jaunystės dainų ir šokių, rankdarbių.
O kiek mūsų koncertinių išvykų, aplankytų miestų, surastų bičiulių – ant dviejų rankų pirštų nesuskaičiuosi… Iš senjorų semiuosi gyvenimiškosios patirties, mokausi optimizmo, kaip prasmingai nugyventi likusius metus. Esu jiems dėkinga už geranoriškumą, bendravimą. Dėkoju buvusioms vadovėms Audronei Pračkauskaitei ir Silvijanai Genevičienei už suburtą choro branduolį, mano dueto partnerei Onutei Gratulevičienei už profesionalumą ir skatinimą ieškoti naujo, dėkoju visiems choristams kartu ir kiekvienam atskirai. Jūs esat mano gyvenimo mokykla, tėvai ir draugai, man didžiulis malonumas dirbti su jumis.
Už ištikimybę dainai, aktyvumą net 14 choro narių buvo apdovanoti Birštono savivaldybės, trys – LPS „Bočiai“ pirmininko P.Ruzgaus, 9 – Birštono „Bočių“ bendrijos valdybos padėkomis. Europos dienos metu asmeninio 80 -ties metų jubiliejaus proga ilgametė choro vadovė A.Pračkauskaitė šiemet buvo apdovanota tarp labiausiai nusipelniusių Birštonui žmonių. Šios socialinės – pilietinės akcijos „14 geriausių darbų“ metu buvo pagerbtas ir kitas bendrijos narys, ilgametis choristas Vytautas Lišauskas.
Bendrijos „Bočiai“ pirmininkės Julijos Barutienės teigimu, choras tapo antraisiais namais, o vyresnio amžiaus choristai – dėdėmis, tetomis, tėčiais, mamomis, draugais – ir trisdešimtmečiam Jovitui, žmonių apsupty jis jaučiasi ne vienišas, reikalingas, turi pareigų – dainuoja, dalyvauja bendrijos veikloje. Bendrijos pirmininkei kiekvienas kolektyvo narys yra svarbus, jos rūpesčiu pasveikinami jubiliatai, švenčiantys asmenines sukaktis, rengiami jų kūrybos vakarai, prasmingai nugyventais jų metais pasidžiaugiama rajono spaudoje.
Pastebėti, įvertinti, pakylėti žmogų svarbu. Choristai džiaugiasi galėdami būti visaverte kūrybiško, draugiško kolektyvo dalimi, tarp jaunatviškų, gerai nusiteikusių žmonių. Jiems repeticijos – tai galimybė atsiriboti nuo asmeninių problemų, išgyvenimų ir bičiuliautis su muzika, daina, panašaus amžiaus senjorais. Kiekviena kelionė su choru – nauji įspūdžiai, kiekvienas koncertas – šventė, praskaidrinanti kasdienybę, o kai kam – ir vienatvę.
Apie tai kalba patys choristai…
Viena iš ilgamečių chorisčių Ona Kurapkienė:
– Dainuoju nuo mažumės, mane daina augino, ramino, padeda išgyventi skausmą ir džiaugsmą, ji man – visas gyvenimas. Senjorų chore esu nuo 2000 metų – dainavimo mokslų nesu baigusi, bet džiaugiuosi, kad pritampu. Esame viena ir didelė šeima, kurioje tave priima tokį, koks esi. Jeigu ilgiau nesimatome, pasiilgstam vieni kitų. Man scena – ypatinga vieta, choro dainos apie Lietuvą, meilę, gėles – pačios gražiausios… Mums pasisekė, kad turime puikią vadovę Toliamą Ragienę, kuri tokia pat jautri, tolerantiška ir supratinga, kaip pirmoji vadovė Audronė.
Choro senbuvė Genovaitė Valatkienė:
-Į choro veiklą įsiliejau jau išėjusi į užtarnautą poilsį. Esu dėkinga pirmajai choro vadovei A.Pračkauskaitei, kuri prikalbino mane „išeiti į žmones“, neužsidaryti tarp keturių sienų sunkiu gyvenimo momentu, man likus našle. Didelio visuomeninio darbo nenuveikiau, kartais padedu silpnesnės sveikatos žmonėms, bet labiausiai padėjau sau gyventi – nenusiminti, eiti su tokiais pat, tokio paties amžiaus žmonėmis. Kartu su choro aktyvistais dalyvaudavau talkose, išvykose, fiksuodavau svarbiausius įvykius nuotraukose. Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena, atėjus gyvenimo rudeniui. To linkiu ir kitiems kolektyvo nariams.
Profesionali operos dainininkė Onutė Gratulevičienė, per savo karjerą didžiosiose scenose suvaidinusi daugybę įsimintinų vaidmenų, ir išėjusi į užtarnautą poilsį, draugauja su daina. Ji džiaugiasi, kad, sesers pakalbinta, tapo ansamblio „Bočiukės“, vėliau – choro „Sidabrinė gija“ nare:
– Chore „Sidabrinė gija“ prasidėjo naujas ir ne mažiau įdomus gyvenimo tarpsnis, suradau atgaivą ir įdomios veiklos. Buvimas tarp žmonių, kurie serga ta pačia nepagydoma „liga“ – meile muzikai ir dainai – praskaidrina kasdienį gyvenimą, pripildo jį jaukumo, meilės, gėrio. Kai perleidžiam muziką per savo jausmus, tampam geresni, veidai prašviesėja, esam gyvi… Muzika yra mano jausmų paletė. Ja užpildau visas kūno ląsteles, ji prikelia džiaugsmui ir kasdienį gyvenimą paverčia švente. Esu laiminga galėdama išjausti, popieriuje eilėmis išguldyti tas subtilybes, kurias dovanoja muzika…
Monika Babonienė, choro seniūnė, kuriai choristai dėkingi už parūpintus naujus koncertinius rūbus, į kolektyvą atėjo pakalbinta Bronelės Lukošienės. Lenkdama pirštus Monika vardina buvimo chore privalumus:
– Vienas į kitą lygiuojamės, galime pasikalbėti, atverti širdį. Džiaugiuosi, kad per tiek metų jau išmokau į sceną eiti be jaudulio. Žinoma, išliko reiklumas sau ir kitiems, norisi, kad atėjusieji į chorą būtų visaverčiai, o ne statistiniai nariai, kad choro skambėjimą sustiprintų daugiau vyriškų balsų…
Vyriškai kompanijai atstovaujantis Vytautas Lišauskas daugelį metų dainavo šaulių chore ir ansamblyje. Į chorą „Sidabrinė gija“ jis įsitraukė likęs be artimo žmogaus. Gerbiamas Vytautas nestokoja optimizmo:
– Su vyrais dainuoti buvo geriau, o su moterimis – linksmiau. Šaulių kolektyvų jau nebėr, o mūsų „Sidabrinė gija“ – ačiū dievui, dar sidabru žiba ir žengia žingsnį ne siauresnį, nei žengėme pačioj pradžioj. Mes nepasenom, gal tik kiek „apsinešiojom“, užtat prisidėjo naujų žmonių, apdovanotų išskirtine klausa ir gražiu balsu. Todėl būkim optimistai, burkimės į chorą, nes užimtumas padeda nepasenti…
Aldona Milda Valatkienė pabrėžia dainavusi nuo jaunumės – ir šeimoje, ir mokykloje, ir studijuodama, ir dirbdama pedagoginį darbą. Į „Bočių“ bendrijos chorą atėjo išgyvenusi virtinę šeimos narių netekčių, būtent pakeitusi aplinką, įsitraukusi į visuomeninę veiklą ji pradėjo lipti iš juodos gyvenimo „duobės“.
– Už tai dėkinga buvusiai „Bočių“ bendrijos pirmininkei Stasei Skripskytei. Įsitraukus į chorą, prasiveržė mano kūrybiniai gebėjimai – dainavau, kūriau eiles, tekstus, pasveikinimus, dainų pristatymus, tapau choro konferansjė… Audronė Pračkauskaitė ir Regina Kikilienė visuomet puikiai surežisuodavo mūsų pasirodymus, leisdavo ir man pasireikšti su savo kūryba. Šaunios, kolektyvą jungiančios tradicijos užfiksuotos vaizdo juostose, fotografijose, aprašytos metraštyje. Bočių paprašyta sukūriau choro himną (muziką jam sukūrė profesionali muzikė S.Genevičienė), jo žodžiai labai prasmingi, kviečiantys susiburti, dalintis gerumu ir meile. Taip išliksim jauni, kol degsim širdimis – niekada nepasensim…
Pašnekovai pripažįsta, kad bendrijos veikla be choro, o choras be aktyvių žmonių šiandien būtų daug skurdesni.
Todėl bendrijos pirmininkei J.Barutienei kartu ir paprasta, ir sunku. Tuos, kurie paburba, ji kviečia – ateikit, prisijunkit, kartu turiningai praleisim laiką įvairiomis progomis. Kasmet rengiami spalvingi karnavalai su inscenizacijomis, pastatyti spektakliai pagal Žemaitės, K.Donelaičio kūrybą, rengiami poetiniai skaitymai, Vėlinių dienos paminėjimai, dalyvaujama įvairiose akcijose, bendraujama su nevyriausybinėmis organizacijomis, jaunimu.
Choristai dėkingi savo rėmėjams: LR Seimo nariui A.Palioniui, Juozo Palionio paramos ir labdaros fondui, Birštono savivaldybei ir kitiems, kurie prisideda prie choro veiklos tęstinumo, suteikia galimybę išvykti ir pabendrauti su savo amžiaus žmonėmis kituose miestuose, remia ekskursijas, koncertus ir vakarus.
– Dešimt metų vadovauju bendrijai ir galiu pasakyti, kad su bočiais niekuomet nebuvo nuobodu, patyriau džiaugsmingų akimirkų, turėjau į ką remtis, o mūsų bendras darbas nutiesė gražius tiltus tarp žmonių. Gyvenimas nestovi vietoje, patyrėm netekčių… Visi kartu buvusius savo narius palydim Amžinojo poilsio, uždegam žvakelę, paminim geru žodžiu… Tačiau kitiems gyvenimas tęsiasi… Su daina… Taip pavadinome ir savo jubiliejinį vakarą „Per gyvenimą – su daina“, – sako Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė J.Barutienė, kviesdama visus gausiai į šventę susirinkti, išgyventi pasitenkinimą, kurį suteikia priklausymas bendruomenei.
Dalė Lazauskienė