Čia sudėtas Prienų krašto gyvenimas…

Šventės dieną muziejininkai sulaukė šiltų savo bičiulių ir kolegų sveikinimų. Tarp sveikintojų buvo ir Punsko viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis bei Punsko etnografinio ansamblio vadovai.

Kai prieš dvidešimt metų saulėtą rugsėjį buvome susirinkę į Prienų krašto muziejaus atidarymą, Justinas Marcinkevičius tada pasidžiaugė tuo, kad „…turim vietą, pastogę, kad galime ištarti – štai čia sudėtas šito krašto gyvenimas“. Manau, kad tuomet į savo pasisakymą jis sudėjo ir daugelio iš susirinkusiųjų viltis bei lūkesčius, tai, ką ne vienas jautėme širdyje, tik gal nemokėjome pasakyti.
Nors šiandien, vykstant muziejaus pastato renovacijai, daugelis gyvenimą liudijančių eksponatų paslėpta dėžėse, bet šventės proga muziejininkai pakvietė į atnaujintas tautodailei, etnografijai bei laisvės kovotojams skirtas ekspozicijas ir Šilavoto davatkyno dailės plenero darbų parodą.

Dabartinė muziejaus direktorė Lolita Batutienė (pirmoji iš dešinės) su buvusiais direktoriais Antanina Aleknavičiene ir Algiu Marcinkevičiumi prie jubiliejaus proga pasodinto medelio. Šventės dieną bene daugiausia gražių padėkos žodžių sulaukė muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičienė. Jai įteikta ir Lietuvos kultūros ministro Šarūno Biručio padėka.

Be ekspozicijų ir parodos salėje, svečių dėmesį traukė ir stendas su Gyvybės medžiu, Marijos Šniokienės audžiama juosta, kurią muziejininkai planuoja nutiesti per visą Greimų vardo Prienų tiltą ir taip sujungti Suvalkiją ir Dzūkiją, ir muziejaus kūrimosi bei jo veiklos kelią primenančios nuotraukos. Beje, pradžių pradžią priminė ne tik nuotraukos, bet ir pirmosios direktorės Antaninos Aleknavičienės, žiburietės Gražinos Starkauskaitės – Kavaliauskienės, rašytojo Vytauto Bubnio, Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės ir kitų kalbėjusiųjų prisiminimai.
Pasak Antaninos Aleknavičienės, muziejaus steigimo kelias buvo duobėtas, kur tik ji nesiglaudė su pirmaisiais eksponatais – kultūros namuose, Revuonos malūne, Popierinėje ir kitose vietose, – kol buvo leista apsigyventi garbaus prieniškio Cezaro Pšemeneckio name. Bet, kaip prisiminė Gražina Starkauskaitė – Kavaliauskienė, rūpesčio dėl muziejaus kiemo statinių, sklypo buvo ir vėliau. Ir kažin, jeigu ne rašytojų Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bubnio, buvusio Algirdo Brazausko patarėjo, filosofo Arvydo Juozaičio ir kitų kraštiečių bei istorinei atminčiai neabejingų žmonių pagalba, ar šiandien turėtume tai, ką turime ir galėtume kalbėti apie perspektyvą bei naujus projektus.

Muziejaus dvidešimtmečio minėjimo dalyvius dainomis sveikino ir Mykolo Romerio universiteto etnografinis ansamblis „Ritingo“, kuriame dainuoja ir prieniškis Stasys Zeleniakas.

Muziejaus direktorės Lolitos Batutienės teigimu, šiandien muziejaus fonduose yra sukaupta per 30 000 eksponatų, muziejuje vykdomos įvairios edukacinės programos bei kitos veiklos. Taigi muziejus gyvas, išsišakojęs, nes turi jau keturis padalinius. Tai – Vinco Mykolaičio Putino tėviškėje Pilotiškėse, Skriaudžiuose, Veiveriuose ir Šilavoto davatkyne. Nors, kaip pripažino direktorė, per du dešimtmečius muziejaus veikloje buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, bet muziejininkai niekada nepamiršo savo svarbiausių tikslų – kaupti, saugoti, rodyti ir tirti eksponatus, nes bet kuris daiktas gali tapti istorine vertybe. Tačiau, kita vertus, į muziejus taip pat veržiasi naujos technologijos, tad ir Prienų muziejininkai taip pat „neria“ į modernizacijos veiklas. Tai – natūralu, tik svarbu, kad tame modernizacijos laike, kaip sakė mūsų kraštietis, rašytojas Vytautas Bubnys, išlaikyti tai, ką turime brangiausio, kuo galime didžiuotis, ko reikės ir ateities kartoms.

Ramutė Šimukauskaitė

Onutės Valkauskienės nuotraukos