Ar Kinijoje pagaminta šliurė yra europietiška?

Atsargos generolas Valdas Tutkus šią savaitę sprogdino žadėtąją informacijos bombą pranešęs, kad atsistatydina iš Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos direktoriaus pareigų, protestuodamas prieš, jo požiūriu, neskaidriai vykdomą pėstininkų kovinių mašinų pirkimo konkursą. Ponas Tutkus nurodė žinojęs jau prieš metus, kokių tiekėjų technika bus įsigyta ir kad įsigijimo konkursas vyksta ne komerciniais, o politiniais motyvais.
Nesiimu spręsti, ar p. Tutkaus demaršas kažką reikšmingai sujaudins. Specialistai (aš toks nesu) lai diskutuoja apie stipriąsias bei kovinių pėstininkų mašinų savybes, taip pat apie tai, ką labiausiai įsigyti reikia Lietuvos kariuomenei. Man pasirodė įdomus vienas atsargos generolo argumentų, kuris turi pamatinę ar net pasaulėžiūros potekstę, todėl gali būti svarbus.
Taigi p. Tutkus pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė, kad „Lietuvos pramonei gali būti pasiūlytos tik antraeilės (įsigytos technikos – R.S.) aptarnavimo paslaugos (pvz., dažymas, ratų keitimas ir pan.)“. O esą pagal nerašytas prekybos ginklais tradicijas perkančiosios šalies pramonės įmonėms galėtų būti užtikrinta apie 30-35 proc. vėlesnio kariuomenės įsigytos technikos aptarnavimo.
Iš tikrųjų, techninio įsigytos technikos aptarnavimo kompetencija yra sudėtingas derybų klausimas, nes gamintojams arba vietos taisytojams ir aptarnautojams užtikrina nemažas pajamas iš karinio biudžeto. Todėl paprastai dėl to ilgai ir sunkiai deramasi. Šiuo požiūriu, Lietuva ne pirma ir ne paskutinė. Tačiau, nagrinėjant problemą giliau, anksčiau ar vėliau teks atsakyti į dar sudėtingesnius, nei konkrečios technikos įsigijimas, klausimus. Viena vertus, ar taip vadinama p. Tutkaus užuominose jaučiama nerašyta taisyklė imperatyviai reiškia, kad dalis lėšų Lietuvos kariuomenei įsigyjant techniką turi būti nuplukdyta vietos pramonei. Net jeigu ji negali prilygti Vakarų gynybos pramonei nei savo gaminiais, nei kompetencija? Kitaip tariant, ar kariuomenė, be pagrindinės savo funkcijos, privalo vykdyti vietos pramonės įmonių palaikymo misiją?
Galbūt. Nors aš tokia nuostata abejočiau. Nes sunku įsivaizduoti jos pasekmes.
Kita vertus, kaip turi veikti šalies pramonė globalioje ekonomikoje: ar ne tik šia, bet ir kitomis palankiomis progomis, spausdama lobistų pastangomis, o ne konkurenciniais pranašumais melžti dalį nuo valstybinių užsakymų? Įtariu, kad rastųsi nemažai žmonių, kurie čia pat pasakytų, kad „taip vyksta visur, visame pasaulyje“. Tačiau tai argumentas iš tos politinės srities, kada kalbama apie „generuojančią ekonomiką“ – ten neskaidru, neefektyvu ir visada dvokia.
Nes neteko girdėti, kad pasaulyje lyderių pozicijas užimantys Lietuvos lazerininkai per savo lobistus kaulytų, tarkime, kariuomenės užsakymų sukurti lazerinius taikiklius ginklams. Tai ne jų specializacija. Lietuvos lazerininkai jau seniai yra tarptautiniėje darbo pasidalijimo grandinėje, žino savo vietą, gamina tai, kas yra reikalinga specifinei rinkai. O Lietuvos kariuomenė lazerinius taikiklius įsigytų iš tų gamintojų, kurie specializuojasi gamindami šią konkrečią produkciją. Neatmetant tokios tikimybės, kad sudėtingose Vakarų gynybos pramonės pagamintose sistemose, kurias naudoja Lietuvos kariuomenė, yra įdiegtos ir Lietuvos lazerininkų technologijos.
Abejonės dėl šių problemų kilo apsilankius viename Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos renginyje Seime, kur buvo supažindinama su jų galimybėmis ir vėlesnis bendravimas su kariškiais, klausiant jų požiūrio apie lietuviškos karinės arba dvigubos paskirties produkcijos protencialą. Viena vertus, pati ekspozicija nebuvo labai įspūdinga. Kita vertus, kai kurie kariniuose veiksmuose dalyvavę kariškiai neoficialiai pasakojo, kad kai kurie gaminiai yra moksleivių techninės kūrybos namų lygio. Jas gaminančių įmonių laukia ilgas ir gal net nesėkmingas konkurencinėje kovoje tobulėjimo, mokymosi kelias.
O, tarkime, bepiločių orlaivių kariuomenei reikia nemažai ir jau dabar. Ką įsigyti: negrabiai izoliacine juosta vietoje sulipdytą egzempliorių, du tris – nes daugiau pagaminti niekas negali, ar karo veiksmuose patikrintą, Vakarų šalių gynybos pramonės pagamintą techniką? Kita vertus, ar tie izoliacinės juostos vyniotojai būtų tinkami bent prižiūrėti iš Vakarų kompanijų įsigytus bepiločius orlaivius? Žinoma, kad ne, jeigu pultų į šį frontą be supratimo, kompetencijos sertifikatų.
Kadangi visa tai, kas čia surašyta, yra painu, pateiksiu kitą pavyzdį iš Švedijos, kurioje vyksta tokio pat formato diskusijos apie vietos pramonę, jos vietą globalioje darbo pasidalijimo grandinėje, rinkoje. Taigi ten avalynės pramonės lobistai ėmė kelti klausimą, kad dėl pigios kiniškos avalynės, kuri vis gausesnėmis partijomis pasiekia Švedijos rinką, krenta vietos gamintojų konkurencingumas. Skirtingai nuo „generuojančią pramonę“ kuriančių Lietuvos politikų, švedai pateikė šią problemą visapusiškai išanalizuoti ekspertams.
Švedijos prekybos rūmai (angl. Chamber Trade Sweden) priėjo prie pribloškiančios išvados: „Mes nustatėme, kad netgi vertinant pigią avalynę iš Pietryčių Azijos šalių, ES pridėtinė vertė joje siekia apie 50 proc. Viduriniajai klasei skirtoje kinų gamybos avalynėje ES pridėtinė vertė išauga iki 70 proc, o prabangios avalynės – net 80 proc. Todėl yra aišku, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad Kinijoje pagaminta šliurė nėra „europietiška avalynė“, dėl rinkodaros, dizaino, logistikos sąnaudų, kurias investavo ES kompanijos.
Klausimas užsikasimui: ar reikia riboti kiniškos avalynės invaziją į Europą, jeigu 50-80 proc pridėtinės vertės toje produkcijoje priklauso ES kompanijoms. Ar nepaisant nieko proteguoti vietos avalynės gamintoją, kurio sukuriama pridėtinė vertė pakankamai simbolinė, palyginti su atvežama iš Kinijos. Nors vietos gamintojo sėkmė arba nesėkmė Švedijai turi platesnę socialinę galvasopę. O kuriomis iš jų – galvasopės ar aukštenėmis technologijomis, uždirbama pridėtinė vertė.
Tikiuosi, kad tai dar tik rimtos diskusijos Lietuvoje pradžia.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas