„Atsigeri iš gaivaus tėviškės šaltinio“…

„Kai sėdi į savo klasės suolą, išgirsti mokytojų balsą, vėl ir vėl sugrįžti į savo saulėtą vaikystę, atsigeri iš gaivaus tėviškės šaltinio“, – būtent šiuos žodžius kartą per 5 metus išeinančiame ir saugomame „Žiburio“ gimnazijos muziejuje laikraštyje yra įrašę Prienų vidurinės mokyklos 41 laidos abiturientai. Gražų rugsėjo šeštadienį  tradiciškai (ir vėl po penkerių metų) jie susitiko prisiminti, kad jau prabėgo penkiasdešimt metų nuo 1965- tųjų pavasario, kai tarsi paukščiai pakilo skrydžiui į tolimesnį savo gyvenimo kelią.

Po šv. Mišių Prienų bažnyčioje mokiniai, lydimi savo lietuvių kalbos mokytojos Anarsijos Adamonienės ir chemijos mokytojos Stasės Beliūnienės, ir vėl sugrįžo į savo mokyklą, klasę, savo suolą. Visi jie – rodės, tik vakar iš čia išėję… Pasitempę, tačiau lyg be „grimo“, be nugyventų metų rūpesčių. Jie tryško juoku, laidė sąmojus, rodės, kad berniukai tarsi norėtų patampyt mergaites už kasų… – kaip kadaise, prieš penkiasdešimt metų. „Žiburio“ muziejaus lentoje, kur gausu nuotraukų, jie ieškojo kiekvienas savęs ir klasės draugų. 1965 metais mokyklą baigė dvidešimt devyni 41 laidos abiturientai. Jų klasės auklėtoja buvo visų gerbiama Genovaitė Andrašiūnienė. „Šitokių žmonių daug nebūna. Ir globėja, ir mokytoja. Iš jos gavom viską, kas gražiausia ir geriausia. Tai žmogus mus gynęs, saugojęs. Doras, tikras žmogus – šviesi asmenybė“, – apie klasės auklėtoją sakė Janina Kuncevičienė. Pasak jos, tik ji viena iš klasės draugų gyvena kaime, Laukiškėse, Išlaužo seniūnijoje, didžioji dauguma – miestuose: Kaune, Vilniuje, Širvintuose, Alytuj… Tarp klasės draugų yra: pedagogų, medikų, inžinierių, tautodailininkas, mokslininkų. Tradiciškai kas penkerius metus susitinkantys draugai visada aplanko ir tuos, kurių jau nebėra: ir buvusius mokytojus, ir klasės draugus, padėdami gėlių, uždegdami atminimo žvakę Prienų ir Balbieriškio kapinėse atgulusiems. O į susitikimus visada kviečia ir „marčias“: Aušrą, Gražiną, Albiną. Taip pat aplanko ir buvusią istorijos mokytoją Janiną Zabulionytę, gyvenančią Prienų globos namuose.
„Tam žiede kadaise supomės abu“…- poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai taip pat „Žiburio“ muziejuje po šios klasės įrašu: „Mes mylėjome vienas kitą“ – tad nenuostabu, kad iš laidos susikūrė trys šeimos: Aldona ir Rymantas Žėbos, Virginija ir Giedrius Sarnickai, Danutė ir Romualdas Mikoliūnai.
41 laidos abiturientai pirmiausia užsuko į gimnazijos muziejų. „Klausykit mokytojos. Prašom sėst“, – ragino vienas kitą. Tačiau skubėjo visi versti savo klasės atminimų puslapius, versti kiekvienas savo gyvenimo žurnalo… O mokytoja A. Adamonienė į savo vaikus kreipėsi Maironio trilogijos „Vytautas Didysis“ žodžiais ir pakvietė kiekvieną jų parašyti atsiminimus, prisiminti savo tėvelių, senelių istoriją į Prienų krašto muziejaus įkūrėjos Antaninos Aleknavičienės sudaromos knygos „ŽMONĖS ir DARBAI, Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai“ trečiajam tomui. „Mes kiekvienas esam žymus“, – sakė gimnazijos muziejaus direktorė Ramutė Gudelevičiūtė – Vilkienė ir kvietė šios laidos abiturientus atsiųsti atsiminimus ir į „Žiburio“ muziejų.  Atėję į klasę visi skubėjo užimti savo suolus. Dairėsi aplink, kieno suolas klasėje tuščias. „…Mes jau seni, pavargę nuo naštos. Ir daugelio nėra. Tebus šviesus jų vardo atminimas, ir tų, kas nešvęs kito susitikimo“, – pagerbti tylos minute išėjusius į Amžinybę pakvietė „klasės valandėlę“ vedusi seniūnė Aldona Kuprinavičiūtė – Žėbienė. O klasėje nebuvo: Algirdo Bajerkevičiaus, Marytės Aukštakalnytės, Aldonos Ratkevičiūtės, Rymanto Žėbos, Algio Jarmalos, Rapolo Valatkevičiaus, Algio Jakovlevo. Klasės seniūnė apgailestavo, kad tarp jų jau nebėra ir mokytojos Danutės Dvilinskaitės. Na, o atvykusias mokytojas A. Adamonienę ir S. Beliūnienę paprašė pasidalinti mintimis. Chemijos mokytoja dėkojo, kad nepamiršta, pasidžiaugė geru šios klasės derliumi, ir kas žino kodėl vis citavo dainos žodžius: „Žiema žiema snaigės veidą bučiuoja, ir taip gera širdy“… Lietuvių kalbos mokytoja, žinoma, ir vokiškai, ir lietuviškai mokiniams priminė Rilkės žodžius: „Begalinė būtis/ Trykšta man iš širdies/ Mes esam amžinai“.., ir linkėjo palaimos būti, gyvenimo džiaugsmo. Atsiminimais pasidalijo ir klasės draugai. Kadangi jų laukė dar daug sumanytų darbų susitikimo dieną, pamažu paliko klasę, stabtelėjo tradicinei akimirkai ant „Žiburio“ gimnazijos laiptų, kad ir vėl sugrįžtų visi, tik visi, po penkerių metų, nes, kaip jie rašo po klasės nuotrauka: „Ak, kaip smagu puošti žemę – sodinti medelį, palaistyti gėlę, nušluostyti vaiko ašarą… Viso to mus mokė mokykla“.
Palma Pugačiauskaitė