Baigiamasis vakaras – su Aldona Ruseckaite ir jos bičiuliais

Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, padėkojusi rašytojai Aldonai Ruseckaitei, aktoriams Vilijai Grigaitytei ir Henrikui Savickui, patikino, kad ir kitamet vėl bursimės „Po žvaigždėtu vasaros dangum“.

Praėjusią savaitę jaukiu susitikimu su rašytoja, Maironio literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite bei jos bičiuliais aktoriais Vilija Grigaityte ir Henriku Savicku baigėsi Birštono viešosios bibliotekos organizuotas literatūrinių vakarų ciklas „Po žvaigždėtu vasaros dangum – 2015”. Tai – gražias tradicijas turintis bibliotekos renginys, kurį remia Kultūros taryba ir Birštono savivaldybė. Šiemet literatūros vakarai jau peržengė Birštono erdves ir projekte dalyvavusieji poetai, rašytojai, aktoriai, muzikantai bei dainininkai buvo šiltai sutikti ir Birštono vienkiemyje, Siponyse ir Nemajūnų amatų centro kiemelyje.

Birštono viešosios bibliotekos direktorės Alinos Jaskūnienės ir jos bendraminčių dideliam džiaugsmui visuose susitikimuose buvo gausu žiūrovų. Būta ir kurorto poilsiautojų, kurie, pabuvę viename vakare, vėliau ir po atostogų atvažiuodavo į žvaigždėtus vakarus. Ne vienas iš svečių surado ir Siponis ar Birštono vienkiemį. Ypač daug klausytojų sukvietė vakaras, skirtas Justino Marcinkevičiaus 85 -osioms gimimo metinėms. Birštoniškės bibliotekininkės Genovaitės Mačiūtės teigimu, šis vakaras ją gražinęs į studijų metus, į pirmąjį susitikimą su poetu. Ir tuomet ji klausėsi poeto stovėdama, prisispaudusi prie kolonos universiteto salėje, ir dabar jau Birštono kurhauzo salėje taip pat trūko sėdimų vietų, nors ir nebuvo paties Justino Marcinkevičiaus, nors jo kūrybą skaitė kiti. Prasmingomis dvasios šventėmis tapo ir kiti literatūros vakarai.

A. Ruseckaitė pasirašo autografą bibliotekininkei G. Mačiūtei.

Aldona Ruseckaitė birštoniškius ir kurorto svečius pakvietė net į trijų knygų sankirtą – pernai išėjusio romano „Kaip žaibas“, šiemet pasirodžiusios poezijos knygos „Verčiau ne(užmiršti)“ ir netrukus skaitytojus pasieksiančio biografinio romano „Pasaulis pagal Žemaitę“ sutiktuves. Pati rašytoja sakė net nemaniusi, kad taip greitai išeis viena knyga paskui kitą, juo labiau, kad jos labai skirtingos. Pirmoji iš pristatytųjų – romanas „Kaip žaibas“ – skausminga, savyje talpinanti didelius išgyvenimus, kančią ir sielvartą knyga. Tai galėjome justi ir iš aktorių skaitomų ištraukų, ir iš pačios autorės pasisakymų. Pasak rašytojos, sunkiausia parašyti apie tai, kas vyksta šiandien, nes visi viską žino. Ir ne tik žino, bet dažnas ir jaučia asmeniškai. Emigracija, graužatis dėl nusikaltimą padariusio vaiko, kaltės ieškojimas, gėda, baimė, lemtis būti pasmerktam – tai ne vieno žmogaus nepaleidžiantys išgyvenimai. Nors ir labai nelengva buvo, bet autorė sugebėjo atsistoti į nusikaltėlio pusę ir pabandė pasvarstyti, ką jaučia padaręs nusikaltimą žmogus ir jo artimieji. Gal dėlto, kad padarė didelį ir svarbų darbą, taip greitai ir gimė nepaprasto grožio lyrikos knyga. Gal tiesiog reikėjo naujų, daug šviesesnių patirčių? Apie jas labai išsamiai savo recenzijoje rašo mokytoja Anarsija Adamonienė.
Na, o pakeliui į skaitytojus žingsniuojantis romanas apie Žemaitę mums atvers naujus, nežinomus literatūros klasikės ir didžios asmenybės gyvenimo puslapius, atskleis daug paslapčių ir pateiks naujos patirties. Anot Aldonos Ruseckaitės, gydytojai po Žemaitės mirties stebėjosi garbaus amžiaus rašytojos kūno ir odos grožiu, o mes dabar žavimės jaunatviška jos gyvenimo jėga ir tiesiog gaivališka proza, kuria ji atvėrė duris į privatų kaimo žmonių, moters pasaulį. Pasaulį, kurį mums padės pažinti ir naujasis mūsų mielos kraštietės Aldonos romanas.

Pamaldus šeimos fotografijų albumas?

„Jau leidausi Kryžiaus keliu/ už visus -/ mirusius ir gyvuosius -/ buvau pasimeldusi…“

Skaudžių meditacijų, išraiškingų artimųjų portretų albumas yra mūsų kraštietės Aldonos Ruseckaitės dvyliktoji poezijos knyga „Verčiau (ne)užmiršti“ (2015 m.).
Visoms rašytojos knygoms būdingas „tikrumas“, jausmo, išgyvenimo tiesa, kažkoks labai savitas – atviras gyvenimo tikrovės priėmimas, „nesigėdinimas“ būti išskirtinai – „nuogai“ moteriška, pažeidžiama. Bet kartu ir deklaruojama: „neišsiduok <…> visą gyvenimą aprišti, apmūturiuoti/vilnomis ir šilkais, paslėpti, neparodyti / liūdesio…“ (p. 79).
Įdomu, kad jos poezijos lyrinis „aš“ savo liūdesio, ilgesio, nerimo, turtingiausių jausmų atsivėrimais toks nepanašus į autorę – linksmą, komunikabilią, šaunią įvairių literatūrinių, meninių renginių vedėją, muziejaus direktorę, įvairių literatūrinių straipsnių rašytoją, visuomenininkę, apdovanotą už nuopelnus tėvynei Gedimino II l. ordino medaliu, „Riterio kryžiumi“, Kauno miesto garbės piliečio titulu ir „Santakos“ garbės ženklu (?)…
O ir kaip rašytoja, A. Ruseckaitė yra labai produktyvi. Be nuolat rašomų literatūrologinių straipsnių, kas antrus metus išeina jos nauja, visada netikėtai originali poezijos ar prozos knyga, dažnai apdovanojama literatūrinėmis premijomis. Prisiminkime jas ir pasidžiaukime su laimingąja autore.
I – eilėraščiai „Liūdesys kaip sekmadienis“ (1995 m.),
II – apysaka „Akmeninis obuolys“ (1997 m.),
III – verlibru parašytos novelės „Vienišųjų vyninė“ (1998 m.),
IV – eilėraščiai „Angelų prieglauda“ (2000 m.),
V – eilėraščiai „Laikinai amžinai“ (2002 m.),
VI – lyrinių fragmentų apysaka „Sidabro sodai“ (2004 m.), apdovanota „Vieno lito“ premija,
VII – eilėraščiai „Bėk, kiele, bėk“ (2006 m.), apdovanota J. Aisčio premija,
VIII – eilėraščiai „Tik labas sudie“ (2008 m.)
IX – romanas „Marios vandens“ (2010 m.), apdovanota G. Petkevičaitės – Bitės premija,
X – romanas „Šešėlis J. M. M.“ (Maironio gyvenimo meniniai, biografiniai etiudai), apdovanota prestižine B. Brazdžionio premija (2012, 2013 m.),
XI – romanas „Kaip žaibas“ (2014 m.),
Ir štai mūsų rankose – dvyliktoji „Verčiau (ne)užmiršti“ įdomaus dizaino (kaip, beje, ir visos A. Ruseckaitės knygos – vis originaliau, įdomiau, netikėčiau apiformintos). Rudam, „prabangiam“ fone – išraiškinga, plastiška moters figūra ir jos slėpiningas atspindys. Tai dailininkės Viktorijos Paliokienės grafikos darbas „Belaukianti“ (iš ciklo „Moterys“). Dizainerės Ingos Paliokaitės – Zamulskienės pilki su balkšvomis bangelėmis ir kažkokiais užtrintais parašymais lakštai, kai kur atkartojantys kaip miniatiūras „Belaukiančios“ piešinį, dalija knygą į keletą neįvardytų skyrių. Vis dėlto tuos skyrius skaitytojas gali sau įsivardinti. Štai pirmasis – 14 eilėraščių – lyrinio „aš“ autoportretas – bandymai susivokti prieštaringiausiuose savo išgyvenimuose; kaip teigiama anotacijoje, „susidvejinimai, bandymai savyje kurti kitą moterį“.
II skyrelis – 9 eilėraščiai ciklas „Poetas“, skirtas meditacijoms apie Maironį. Įdomu, kad autorės – nei kaip poetės, nei kaip prozaikės – nedomina Maironio, kaip tautos šauklio, idėjinio vado, asmenybė, o žavi jo gilioji, individualioji, tragiškoji lemtis.
Trečiasis skyrius – 21 eilėraštis – tai turtingi lyrinio „aš“ išgyvenimai pasaulio ir žmonių įvairovėje, o kartu vis intymesni atsigręžimai į savo intymiuosius, graudžiuosius išgyvenimus – tokios jaudinančios, dainingos „progiesmės“… Įspūdingi portretiniai eilėraščiai.
Ketvirtasis skyrius – trijų eilėraščių ciklas „Mišios Palendrių vienuolyne“ – lyg centrinė sakralaus šeimos albumo dalis. Su kokiu grauduliu ir meile čia „portretuojami“ giminės artimieji!
V skyrius – 17 eilėraščių – vis raiškesni, sodresni tėviškės, namų artimųjų portretai, savos vaikystės ir jaunystės reljefiniai paveikslėliai ir ypatingas „tarmiškas“ „Kapsiškas“, skirtas „močiutei Agotai“ – tikras šedevras – apie „fenomenalų“ išlikimą!..
VI – vėl atsikvėpimui – tik 4 eilėraščiai, bet jie tiesiog atsako į pavadinimo klausimą, ko „verčiau (ne)užmiršti“. Tai tėvo, motinos, savo namų ir savęs tėviškėje… Bene sakraliausi eilėraščiai…
VII – paskutinis skyrius – 7 eilėraščiai – tarsi visos simfonijos finalas: dar kartą suskamba visi motyvai: artimųjų, jau išėjusių, graudūs paveikslai, praeinamumo, nykimo, jaunystės ir meilės netekčių „progiesmės“, liūdnas, bet didingas „smaragdinės jūros“ – nebūties ar amžinybės – jutimas.
Dar reikėtų pasigėrėti ir pasidžiaugti šito „giminės fotografijų albumo“ meninės detalės taiklumu, poetiškumu. Tai tarsi gyvą regime devyniolikametę senolę Agotą Ruseckaitę, „prieš šimtą metų su viršum“ dainuojančią „in navatną vaško voliuką“ „Lakštingalėle, liūdna paukštele, kodė negiedi kiaurą dienelę“ („Kapsiškas“, p. 80)…
Stebimės, kaip jaunas miręs tėvas klampoja per sniegą su sauja trupinių prie obels, kurioje įtaisė lesyklėlę žiemojantiems paukščiams. O kitame eilėraštyje jis jau „naminukę ragauja, keikia rusišką valdžią / „rebekės“, tikri rebekės atėmė viską, nedirbsiu <…> išjosiu per Ingavangio kaimą“… (p. 88).
O motina, „po namus rūpintojėlė, / su veršeliais ir vištom, su karve, šunim <…> per Onines dainuodama / iš rugiapjūtės – / juk kažkam reikia duonelę surinkti/ kad ir prie tarybų valdžios -/ ką vaikams paduosi, giminėms / į miestą įdėsi…“ (p. 89). O kitame eilėraštyje ji – tarp runkelių vagų: „išpažįsta žemę, žoles ir tuos runkelius, / gyvulius, kurie niekieno <…>, o jūs dukros pabėkit į miestą, pabėkit – <…> nematau baigias ilgoji vaga… “ („Toliai“, p. 82).
Ir autoportretai: mažytės mergaitės, braukiančios ašaras, kai močiutė seka pasaką apie nelaimingą strazdą, mėtantį klastūnei lapei savo vaikelius, kad ji eglės nekirstų… Paauglės, barstančios „bijūnų žiedlapius“ per atlaidą po kunigo kojomis – tokios šventiškai kvepiančios motinos kvepalais, kuriuos tėvas „parvežė iš Karaliaučiaus.“ Kitame eilėraštyje jau stebime ją, besimeldžiančią Palendrių bažnyčioje su „pagoniška“ „šermukšnių <…>, ąžuolo šakelių <…> rugių puokšte“ (p. 98). Arba žiūrinčią į skliautus, „kur sutūpė vėlės“. Prisimena savo pusbrolius iš tėvo pusės – „triukšmingus, rėksnius, greitakalbius“, nelaimingus, tragiško likimo. Iš motinos pusės – laimingesni… O „vienuolių choralai pakyla ir glosto jų veidus…“ (p. 81).
Ak, yra ir „begėdiškų“ – „nuogai atvirų“ prisipažinimų: „Mylėti trokštu – renkuosi ir lipdau: / lengvą prisiglaudimą prie veido <…> ir mėlynas akis <…> pasilieku alsavimą, kai miega, ir kuždesį, kai myli / <…> juoko srovelės <…> renkuosi ir lipdau / – pašėlus laisvė…“ (p. 69).
Bet pačių jautriausių, poetiškiausių „Progiesmių“ gal nelieskime. Juos skaitydama, girdžiu muziką, sakralinę raudą:
„raudas raudojau, audras audrojau
smėlėjau smiltis, – jeigu mylėčiau,
tavim tikėčiau, pereičiau ilgus, tamsius miškus,
bet neieškočiau to slapto laivo,
kuriuo plaukiu <…>
stoviu ant kranto – tuščia o tuščia –
nesusitinkam“ (p. 43 – 44).
Taigi – atverta ir užversta ta sielos knyga. Ir viską sužinom, pamatom, ir nieko nežinom, tik jaučiam pulsuojantį turtingiausių emocijų pasaulį, kur liūdesys toks šventas ir gražus kaip sekmadienis, kur moteriškumas toks trapus, atviras, viliojantis ir toks slaptingas, uždaras, nepagaunamas, neperprantamas. Pasaulio lyriniams „aš“ toks neaprėpiamas, raizgus ir tolimas, ir artimas kaip europietei, besifotografuojančiai susiglaudus su musulmone (eilėr. „esi manoji paslaptis“, p. 51).
Bet svarbiausia – tas laikinumo amžinumo pojūtis („Žinau, bet netikiu, kad esam laikini“ / Just. Marcinkevičius)… Esi čia amžinai su savo artimaisiais, su savo vaikyste, jaunyste, su savo gimtosios žemės būtimi. Kaip R. M. Rilkės jausenoje: „Žiūrėk! Aš esu! Iš kur? Nei vaikystės, nei ateities nemažėja. Begalinė Būtis trykšta man iš širdies“…
Anarsija Adamonienė