Kūrybinės rašymo terapinės dirbtuvės Birštone

Tęsiant projektą „Inovatyvių terapijų taikymas ir sklaida“. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinės rašymo terapinės dirbtuvės rašymo terapijos pamokoms vadovavo psichoterapeutas Julius Kvedarauskas.
Į kūrybinio rašymo terapines dirbtuves susirinko tikrai daug žmonių, nors penktadienio popietė dar alsavo vasaros karščiu.
– Rašymo terapija padeda išreikšti tai, ko nepasakysime. Tai – tiesesnis kelias į žmogaus „dūšią“, nes, kai rašai, prieini prie tiesos, prie to, kas svarbu, – kalbėjo J. Kvedarauskas. – Prie to, kas skauda, lengviau prisiliesti kūrybinio rašymo metu. Vieniems pakanka rašymo tik sau, kitiems norisi ir dialogo – pasidalinti savo tekstu su kitais, gauti grįžtamąjį ryšį. Juk žmogaus sielos rentgeno spinduliais neperšviesi. Metafora jo parašytame eilėraštyje, laiške ar tiesiog rašant, padeda prisiliesti prie žmogaus skausmo. O nuo žinojimo, kas aš esu, viskas ir prasideda…
Visi dalyviai gavo po užduočių lapą. Ir susidomėję jau greitai ėmė rašyti. Prisiminė ir surašė savo vardus, pavardes, kreipinius, „etiketes“. Vėliau visi tai, ką surašė, perskaitė. Kiekvienas turėjo įvairių kreipinių: ir malonių, ir ne. Kartais vardas gali sukelti stiprių jausmų, galbūt tai vardas iš praeities, kuris kažkada buvo labai svarbus, gal dabar juo niekas nesikreipia. Kaip norėčiau „aš“, kad į mane kreiptųsi kiti… Pasak psichoterapeuto, ši užduotis daug pasako apie asmenybę. „Žmogaus gyvenimą galimaprilyginti gerai parašytam romanui, kuriame surasim įvairių veikėjų: sutiksim, pvz., Joną, bet jis bus ir: „Jonelis kvailelis“, ir labai griežtas, ir labai geras, piktas, įniršęs, bus ir „sūnelis“, „tėtukas“. Pagalvokite, o kokio vardo trūksta jūsų gyvenime“, – kvietė Julius.
Taip pat psichoterapeutas ragino sugrįžti prie autentikos ir, apėmus liūdesiui ar džiaugsmui, rašyti laiškus, eilėraščius, pasakas, dienoraštį, skundus ar papeikimus, kurti rekonstrukciją, kurioje užrašyti gyvenimo epizodą taip, kaip jums norėtųsi, kad vienas ar kitas įvykis būtų įvykęs. Anot Juliaus, galima rašyti laišką ir mirusiam žmogui, kuris buvo labai brangus, taip pat svarbiam asmeniui, savo ligai, savo simptomams ir laiške pasakyti tai, ko galbūt nepasakei. Gal turi už ką padėkoti žmogui ar Dievui. Galima laišką išsiųsti, įteikti adresatui, galima palikti, o surašius tai, kas kenkė, kartais galbūt tarp kenkėjų esi pats sau, galima jį įmesti į degantį laužą“… Rašant pasaką patartina susitapatinti su herojumi, su jo kelione ir kurti savo situaciją. „Eilėraštis – stiprus, per jį galima prieiti prie sielos gelmių. Mažai žodžių, esmės daug, – sakė Julius. – Tiesiai sunku kalbėti apie vienatvę, bet apie mėnulį, vos išlendantį iš už debesies tamsią rudens naktį galima rašyti eiles. Ir taip bus saugiau“.
Birštono bibliotekos tyloje visi grupės dalyviai, paraginti Juliaus Kvedarausko, rašė laiškus… O, pasak jo, dienoraščio rašymui kasdien galima skirti bent penkias minutes. Pavyzdžiui, gražų rytmetį užsukti į vieną iš jaukių Birštono kavinių atsigerti kavos, pasiimti rašiklį ir į dienoraštį užrašyti praėjusios dienos svarbiausius įvykius, išgyvenimus, mintis ar nakties sapnus…
Renginio organizatoriai: Birštono viešoji biblioteka, partneriai: hepi – humanistinės ir egsistencinės psichologijos institutas, „Tulpės“ sanatorija“, finansuoja: Lietuvos Kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Birštono savivaldybė.
Palma Pugačiauskaitė