Šaltupio didikų Geištarų giminės likimas sudėtingais istorijos lūžiais

Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Jakimavičiūtės teigimu, parodžius iniciatyvą į Kultūros paveldo registrą įtraukti Šaltupio dvaro buvusių savininkų Geištarų giminės kapavietę, esančią senosiose Prienų kapinėse, reikiami dokumentai jau surinkti ir pateikti Kultūros paveldo departamentui, dabar nuo ekspertų – menotyrininkų, istorikų ir kitų sričių mokslininkų – priklausys, kaip greitai archyvuose ir kituose šaltiniuose bus išnagrinėta su šia gimine susijusi medžiaga. Tikimasi, kad kapavietės įtraukimo į registrą procedūra užtruks ne ilgiau nei metus, nes, anot istoriko V.Kuzmicko, medžiagos apie šią garbingą didikų giminę yra pakankamai, jos nuopelnai kraštui ir jos istorijai akivaizdūs – Geištarų atstovai aktyviai dalyvavo to meto politiniame gyvenime, buvo teisėjais, seniūnais, aktyviai dalyvavo 1863 – 1864 m. sukilime ir caro valdžios buvo represuoti.
Apie sudėtingus šios bajorų giminės atstovų likimus ir sąsajas su Šaltupio dvaru, remdamasis archyvų ir kitų šaltinių medžiaga, jis pasakoja savo straipsnyje.

Garbingos giminės palikuonys – su Prienų rajono savivaldybės atstovais.

Turtinga daugiau nei trijų šimtmečių istorija
Karštą šių metų rugpjūčio 12 dienos popietę po bajorų Geištarų palikuonių priėmimo Prienų savivaldybėje kartu su Prienų kapinėse palaidoto 1863-1864 m. sukilėlio Emilio Geištaro ir jo brolio Bronislovo proprovaikaičiais archeologe Ewa Gieysztor ir buvusiais Lenkijos valstybinių įstaigų tarnautojais, dabar pensininkais Karpinskiais – broliu Stanislovu ir seserimi Zofija, nuvykome į buvusio Šaltupio dvaro vietą. Ši netoli Išlaužo buvusio dvaro ir kaimo istorija prisimena daugiau kaip trijų šimtmečių sudėtingą istorinį virsmą.
Šaltupio dvaras, priklausęs Butleriams, jau minimas 1677 m. Prienų seniūnijos inventoriuje. Tuomet kaime, priklausiusiame Bagrėno vaitijai, 14 valakų įdirbo vietiniai baudžiauninkai, dar 10 valakų (21,6 ha) buvo tušti, apžėlę ir nedirbami (LVIA, f. 525, ap.17, b. 1.53, l. 321). Kolekcininko Almanto Miliausko turimame 1775 m. Prienų parapijos surašyme minima, kad Šaltupio kaimas, kaip Prienų dvaro palivarkas, Prienų seniūnijoje priklauso seniūnui Kazimierui Nestorui Sapiegai. 1782 m. vyskupui Ignotui Masalskiui vizituojant Prienų parapiją, patvirtinama, kad Šaltupis, kaip vienas iš Prieno dvaro palivarkų, drauge su Klebiškiu, Rūdupiu, Žydaviškiu ir Mikališkiu, priklauso LDK artilerijos generolui, visų ordinų kavalieriui, Lietuvos Brastos, Lipsko, Geranainių, Prienų ir t. t. teismų seniūnui Kazimierui Nestorui Sapiegai. (Lietuvos istorijos šaltiniai,VI tomas. Vyskupo Jokūbo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. V., 3001, p. 499).
Įdomu ir tai, kad dvare ir aplink jį augo labai daug storų kenų, pušų, liepų, kurie yra naudojami prekyboje su Karaliaučiumi (Ten pat, p. 726). Šalia buvęs Išlaužas tuo metu priklausė Kauno pavieto didikams Varanavičiams, Dambrava – Iljiničiams, Ašminta – Prozorams (Ten pat, p.449).

Prie Šaltupio dvaro oficinos prieškariu susituokė Zofijos ir Stanislovo Karpinskių tėvai.

19 a. pradžioje dvaras atiteko Žemaitijos didikams Šiukštoms (lenkiškai Szuksztowie, -V.K.), kurie iki 1863-1864 m. sukilimo valdė 600 ha žemės. 1864 m. caro Aleksandro II potvarkiu jis buvo atimtas iš didikų, rėmusių sukilimą, ir perduotas rusų generolui, sukilimo malšintojui Stachovičiui (http://www.linia-polnocna.internetdsl.pl/SGKP/litera_S.html).
Sukilimo dalyvis Emilis Geištaras su žmona Jadvyga Šiukštaite buvo ištremti į Sibirą, Kungaro gyvenvietę. Ten jiems gimė du sūnūs – Leonas ir Jozefas. Apie 1867 m. (šią datą pateikia giminaičiai, ją dar reikėtų patikslinti, – V.K.) carui suteikus amnestiją, Geištarai grįžo iš Sibiro ir neturėjo kur apsistoti, nes gimtinė ir ilgametė jų rezidencija – Zabieliškės Kėdainių apylinkėse – iš jų buvo atimta, caro įstatymai draudė kilusiems iš Lietuvos ir Lenkijos įsigyti žemes. Todėl E. Geištaras, iš tetų ir pažįstamo Kauno žydų bankininko pasiskolinęs pinigų, per vokietį tarpininką iš carinio generolo giminės nupirko žemes Šaltupyje.
Tarp keturių Šaltupyje gimusių Emilio ir Jadvygos vaikų buvo ir svečių iš Lenkijos senelis Steponas Konstantinas (1868-1953). 1908 m. jis vedė kilmingąją Mariją Svidaitę (1881-1937), kuri vėliau buvo palaidota mums jau žinomame Geištarų giminės kape. 1910 m. jiems gimė sūnus Emilis (1910-1985), 1912 m. – dukra Felicija (1912-1993), 1917 m. – sūnus Tadeušas (1917-1967), 1919 m. – dukra Zofija (1919-2015), 1924 m. – sūnus Jonas (1924-2012).
2014 m. su savo vaikais Birštono muziejuje viešėjo Emilio sūnus Jurgis, gimęs 1935 m. Praėjusiais metais Birštono muziejuje ir šių metų rugpjūtį Prienuose viešėjo Tadeušo dukra, žinoma Lenkijos archeologė Ewa Marija Gieysztor, gimusi 1935 metais. Kartu su ja buvo atvykę jos pusbroliai Karpinskiai: Stanislovas, gimęs 1935 m., ir jo sesuo Zofija, gimusi 1937 metais. Jų motina – Felicija Geištaraitė buvo ištekėjusi už Bronislavo Karpinskio. Visi mūsų krašte pabuvoję Geištarai yra brolių ir seserų vaikai. Jie gimė ir užaugo Lenkijoje, apie Šaltupio dvarą yra girdėję iš savo tėvų atsiminimų.
1935 m. Kaune įvyko jungtuvės, kurios sujungė Geištarų giminę su neseniai kadenciją baigusio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio gimine. Vyriausiasis Stepono Konstantino sūnus Emilis vedė Bronislovo Komarovskio senelę, grafaitę Feliciją Komorovską (1908-1993).
Su svečiais nuvykome į Išlaužo bažnyčią, kur 1936 m. susituokė Zofijos ir Stanislovo Karpinskių tėvai. Klebonas buvo išvykęs tarnybos reikalais, bet brolis ir sesuo nusifotografavo ant tų pačių bažnyčios laiptų, ant kurių per savo vestuves įsiamžino jų tėvai.
Šiek tiek vėliau Geištarų giminės atstovai čia pat, Išlaužo kapinėse, parodė nuo persekiojimo ir badmiriavimo 1943 metais mirusio lenko Stanislovo Sovos kapą, kuris ir dabar kažkieno yra prižiūrimas. Svečiams papasakojau apie remonto būtiną Išlaužo bažnyčią, apie sudėtingas mokslines paieškas, kuriomis įtemptai užsiimame, ieškodami istorinių faktų. Kol kas Lietuvoje nepavyko aptikti duomenų apie Išlaužą 18 a. valdžiusių didikų Varanavičių, vėliau Godlevskių atliktą dvaro rūmų statybą. Svečiai pažadėjo pagalbą ir priėmimą Varšuvoje.

Steponas Konstantinas Geištoras

1935 m. Kaune. Vyriausiasis Stepono Konstantino sūnus Emilis veda Bronislovo Komarovskio senelę, grafaitę Feliciją Komorovską (1908-1993). Taip Geištarų giminė susijungė su neseniai kadenciją baigusio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio gimine. Nuotraukoje iš kairės matome tuometinius Šaltupio dvaro savininkus, jaunojo tėvus – Steponą Konstantiną ir Mariją Geištarus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą per 260 ha turintis Šaltupio dvaras garsėjo pienininkyste, čia karvių bandą sudarė daugiau nei 40 karvių. Išauginti miežiai buvo pristatomi Šakovo „Goldberg“ alaus daryklai Prienuose.
1918 m. Vasario 16 – osios Lietuvos nepriklausomybės aktą Geištarai sutiko nepalankiai, mat buvo kalbama apie žemės išdalijimą Lietuvos savanoriams. Steponas Konstantinas Geištaras prisidėjo prie lenkų karinės organizacijos (POW), siekusios 1919 m. rugpjūčio 29 dieną nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Sąmokslininkai buvo susekti. Steponas Geištaras (toliau vartosime vien jo vardą -V.K.), kaip nepagrindinis sąmokslo dalyvis 1920 m. Lietuvos teismo sprendimu buvo nuteistas 5 metams kalėti, bet amnestavus buvo paleistas po 3 metų. Šaltupio dvarui pagal 1922 m. Žemės reformos įstatymą buvo palikta 81 ha žemės iš buvusių 260 ha („Lituanistika“, 2011, t. 57, nr. 4 (86), p. 414). Tai buvo gera pamoka Steponui Geištarui, daugiau prieš Lietuvos valstybę veiksmų jis nesiėmė.
Su Lietuvoje viešėjusiais svečiais, Stepono Geištaro anūkais, šios temos nelietėme, ko gero, kiekvienas turime savo požiūrį. Svečiai pripažino, kad generolo Lucijano Želigovskio įvykdytas Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimas Lietuvos ir Lenkijos santykiams nieko gero neatnešė. Ewa Marija Gieysztor bei Stanislovas ir Zofija Karpinskiai mums pateikė papildomos medžiagos apie tai, kad tarpukariu 1924-1930 m. Steponas Geištaras Lenkų organizacijos vardu buvo du kartus išvykęs į Varšuvą, kur susitiko su pačiu Lenkijos diktatoriumi Juzefu Pilsudskiu. Šis jį apdovanojo Lenkijos atkūrimo ir POW kryžiumi, taip pat Lenkijos nepriklausomybės Kryžiumi. Juos ir dabar saugo anūkas Jurgis (Jerzy) Geištaras.
Anūkų teigimu, Steponas Geištaras yra pasakęs Juzefui Pilsudskiui, kad nereikėtų prieš Lietuvą naudoti bauginimo ir gąsdinimo politikos. Sovietų įsiveržimas į Lietuvą Geištarų giminei atnešė persekiojimus. Steponas Geištaras apie sovietus yra išsireiškęs, kaip „atjojusius ant asilų“. Su Šaltupio žmonėmis jis sugyveno gerai, todėl nebuvo įskųstas. 1941 m. birželio 14 – osios rytą, iš kaimynų sužinojęs apie prasidėjusį Lietuvos žmonių trėmimą, Steponas apsirengė savo daržininku ir taip išvengė tremties. Bet į Sibirą buvo ištremtas ponios Ewos tėvelis Tadeušas, jos teta Zofija Mališevska, dėdė Janas (Jonas). Juos bolševikai išvežė iš Kauno. Tadeušas gyvuliniame vagone iš lietuvio kauniečio sužinojo, kad drauge vežama ir jo sesuo Zofija. Janui iš Sibiro pavyko patekti į generolo Anderso lenkų kariuomenę, veikusią Vakaruose. Zofijai ir Tadeušui sunkius karo metus teko išgyventi prosovietinėje T. Kostiuškos divizijoje.
Jau 1942 m. Steponui Geištarui iš Šaltupio teko pasitraukti ir slapstytis pas gimines Kaune. 1942 m. vasarą naciai Šaltupio oficinoje įkūrė „darbo“ stovyklą lenkų dvasininkams. Stovyklai vadovavo žiaurus nacių kolaborantas Algirdas Petronis. Stovykloje buvo apgyvendinta maždaug 30 lenkų dvasininkų iš Vilniaus ir Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto. Kelis mėnesius, iki patekdamas į marijonų vienuolyną Marijampolėje, ten yra kalėjęs ir žinomas Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (1876-1955), po lietuvio Jurgio Matulaičio vykdęs aktyvią lenkinimo politiką 1926-1939 m.
Apie tai plačiai yra rašiusi istorikė Regina Laukaitytė savo monografijoje (Regina Laukaitytė.Lietuvos bažnyčios vokiečių okupacijos metais 1941-1944. Lietuvos istorijos institutas, V.2010). Lenkų šaltiniai netgi pateikia marintų badu ir sunkiu darbu dvasininkų pavardes: Mykolas Klepač-Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanas, jėzuitai Jozefas Piotrovskis, Antonis Žombekas, Stanislovas Sova ir kiti ( www.stankiewicze.com /index.php/index.php?kat= 31&sub=504 ).
„Diedukas su ūsais“ (taip S.K.Geištarą vadino šaltupiečiai, – V.K.) paskutinį kartą Šaltupyje pasirodė 1944 m. vieną liepos naktį. Atvyko su žibintu ir kastuvu. Tik jam žinomoje vietoje išsikasė paslėptą auksą ir daugiau niekada Šaltupyje nepasirodė. Jis su šeima išsikėlė į buvusias vokiečių žemes Silezijos – Dombrovskio vaivadijoje, kur vėl pradėjo atkakliai ūkininkauti. Vienok, jau 1948 metais vietinių stalinistų jis buvo apšauktas „klasiniu priešu“ ir išvadintas buože. Steponas Geištaras mirė 1953 metais, palaidotas Pačkove.
Geištarų šeima ir giminė Lenkijoje iki pat komunistinio režimo 1989 m. pabaigos patyrė vienokius ar kitokius suvaržymus, panieką jų giminės istorijai. Ewos, Stanislovo ir Zofijos tėvai ne kartą svajojo apie atvykimą į Šaltupį, bet baiminosi atsidurti Sibire.

Dvarininkų vaikaičiai domisi savo šaknimis

„Prienų kapinės mūsų giminei labai brangios, čia palaidoti mūsų protėviai – jie šio krašto istorijos dalis, todėl ir mes jaučiamės esantys vietiniai, tuteišiai (lenk. tutejszy),“ – praėjusią savaitę senosiose kapinėse lankydami giminės kapus kalbėjo garsių bajorų Geištorų ir Šiukštų palikuonys – Ewa Marija Gieysztor bei brolis Stanislovas ir sesuo Zofija Karpinskiai iš Lenkijos.

Pagrindine liepų alėja įvažiavus į buvusio Šaltupio dvaro teritoriją, prie tvenkinių matyti užrašas „Privati valda“. Čia vyksta žirgyno statyba, rausiama žemė. Dvaro sodybos pastatus sugriovė buvęs kolchozas, iš jų nieko nebeliko. Nepavykus susisiekti su dabartiniais žemės savininkais, buvusią sodybvietę su Geištarų giminės atstovais apžiūrėjome be jų leidimo. Švietė karšta, žėrinti saulė, nušviesdama aukštų liepų viršūnes ir paryškindama vaisiais pasidabinusias obelis. O obelų buvusiame dvare yra daug. Ir jas čia 1938 – 1940 m. sodino pats Steponas Geištaras su savo sodininku. Neabejoju, kad čia dar galima rasti antaninių, serbentinių, pepinų, „serinkų“ ir kitų to meto obelų veislių. Svečių iš Lenkijos pasiteiravau, kodėl jie nepasinaudojo nuosavybės atstatymo teise. Pasak Stanislovo Karpinskio, paveldėtojai jau garbingo amžiaus, kas gi čia važiuos žemę dirbti ir investuos nuosavas lėšas. Juk viskas sugriauta, apleista! Net ir konpensacijų nereikia. Geištarų palikuonims labiau norisi ramybės, retkarčiais atvykti parymoti prie liepų, prisiminti prosenelius.
Norisi tikėti, kad sovietmečiu sugriautas Šaltupio dvaras neliks be garsios istorinės atminties. Reikėtų, kad buvusio dvaro atmintis nors mažiausiu ženklu būtų įamžinta… Guodžia viltis, kad senosiose Prienų kapinėse išlikusį didikų Geištarų kapą įrašius į Kultūros paveldo registrą, neliks pamiršti ir istorijai bus išsaugoti Prienų bažnyčios fundatorių Šiukštų ir kitų garsių krašto žmonių kapai. Gal tada šiaudadūšiams mąstytojams nekils minčių likviduoti šias kapines.
Su svečiais iš Lenkijos išsiskyrėme po nuoširdaus pokalbio prie kavos puodelio Išlauže. Svečiai išvyko į Alytų susitikti su visiškai lietuviška Geištarų giminės šaka – Vytauto ir Tomo Koreivų šeimų lizdu. Geištarai gyvena išsimėtę po platųjį pasaulį, bet paveldėta kultūra, intelektas, mokėjimas bendrauti, nepaisant kalbinių skirtumų, yra akivaizdūs. Tik pasimokę iš istorijos, tik gerbdami vieni kitus, galime būti ir europiečiais, ir išsaugoti tautinį identitetą.
Vytautas Kuzmickas
Istorikas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos narys