Ne vien ginkluose jėga

Rugpjūčio 23 – ioji – viena iš juodžiausių praėjusio šimtmečio datų Lietuvos istorijoje, šiandien minima kaip Juodojo kaspino diena. Istorijos šaltiniai patvirtina, kad dar 1939 m., Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, mūsų valstybės ateitį pusei amžiaus okupacijos ir prievartos nulėmė nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Tarybų sąjungos grobuoniški tikslai ir interesai. 1939 m. rugpjūtį hitlerinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir, nepaisant atkaklaus lenkų gynimosi, per dvi savaites užėmė vakarinę valstybės dalį ir sostinę Varšuvą. Tolimesni įvykiai sukrėtė visą pasaulį: didžiausias Vokietijos priešas Tarybų sąjunga rugsėjo vidury užėmė rytinę Lenkijos dalį. Tik tada paaiškėjo, kad minėtos abi priešiškos valstybės rugpjūčio 23 d. jau buvo sudariusios slaptą sutartį ir pasidalijusios įtakos sferas rytinėje Europoje. Pagal šią sutartį, kurią pasirašė Vokietijos ir Tarybų sąjungos užsieno reikalų ministrai J. Ribentropas ir V. Molotovas, Hitleris su Stalinu pasidalijo ir Lietuvą. Be jau anksčiau užgrobto Klaipėdos krašto, Vokietijai dar turėjo atitekti Suvalkija, o Tarybų sąjungai – iš pradžių dalis, paskui ir visa Lietuva.
Tačiau Stalino ir Hitlerio draugystė tęsėsi neilgai – vokiečiai staiga nukreipė savo armiją prieš Tarybų sąjungą ir 1941 m. birželio 22 d. peržengė jos sieną. O Lietuva, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietų jau buvo okupuota.
Masiniai trėmimai, visuotinė žmonių turto nacionalizacija, bolševikų neapykanta, nukreipta prieš Bažnyčią ir tikėjimą, prievartinis jaunimo varymas į komunistines organizacijas, tautos sąmonės ir mentaliteto naikinimas pasitelkiant KGB struktūras – tokia buvo Baltijos ir visų kitų Tarybų sąjungos šalių, neišskiriant ir Rusijos, realybė, kurią sovietinė propaganda liaupsino kaip atneštą laisvę ir gerovę visoms pavergtoms tautoms.
Bet jei po fašizmo nugalėjimo senosios Europos valstybės ėmė sparčiai žengti demokratijos keliu, o žmogaus laisvės ir teisės tapo pačiomis svarbiausiomis Europos Sąjungos vertybėmis, Rusijos žmonės ir subyrėjus sovietinei imperijai savo demokratėjančia valstybe džiaugėsi neilgai. Dabar Putino režimo valdoma Rusijos federacija sparčiai žengia atgal, nesitraukdama iš agresorės pozicijų. Metodai nuo sovietmečio nepasikeitė: iš visų tribūnų ir valdžios kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių nesiliauja plūsti propagandinis melas, objektyvių šaltinių informacija eiliniams žmonėms nepasiekiama, imta fiziškai susidoroti su inteligentais (žurnalistais, visuomeninio judėjimo atstovais), kurie išdrįsta pasipriešinti ne tik autokratiniam režimui, bet ir bando atskleisti tiesą apie karą Ukrainoje. Deja, dauguma tokiomis įtemptomis vadžiomis laikomų Rusijos žmonių iki šiol šventai tiki nacionalšovinistinėmis Putino idėjomis – kad Ukrainos užpuolimas yra teisėtas ir teisingas siekiant apginti savus piliečius, kad Krymo aneksija tebuvo jo sugrąžinimas į „tėvynę Rusiją“ jiems patiems prašant, arba kad patys ukrainiečiai žudo savus, net jei visiems akivaizdu, jog tie žudikai apginkluoti galinga rusiška kovine technika.
Bet ką kalbėti apie eilinius Rusijos žmones, nuo seno maitintus melu, įpratintus garbinti carus, paklusti jiems ar į jų vietą stojusiems bolševikų vadams, jeigu ir didžiosios Europos Sąjungos valstybės ilgokai netikėjo, jog nuo pat įsiveržimo į Ukrainos teritoriją pradžios Rusija jau kelia didžiulį pavojų ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Europai.
Vis dėlto sunkiausia suvokti, kad ir Lietuvoje, mūsų tautai turint tiek daug skaudžios patirties – ištvėrusiai represijas, gulagus, KGB kankinimus, pusę amžiaus išgyvenusiai už geležinės uždangos be gurkšnio laisvės oro, vis dar yra žmonių, aklai tikinčių Kremliaus propaganda, kurstančių tautines mažumas, siekiančių sukelti vidinę nesantaiką. Todėl dar ir dar kartą verta atsigręžti į Sąjūdžio ir „Baltijos kelio“ fenomeną, į trijų Baltijos šalių pademonstruotą vienybę. Juk tame ilgame rugpjūčio 23 – iosios kelyje, kaip ir Sausio 13 – osios barikadose prie Lietuvos Parlamento rūmų, neatsirado nė vienos silpnos grandies, kurią būtų buvę įmanoma nutraukti ir sunaikinti, nes ta grandinė buvo ir vienybės išraiška, ir kelias į laisvę.
Tad ir šiandien nederėtų pamiršti istorinių pamokų. Kaip ir to, kad netgi patys didžiausi agresoriai labiausiai bijo žmonių sąmoningumo, susitelkimo ir vienybės, nes tai tautą daro galingesne jėga ir už ginkluotos armijos galią.
Nijolė Ulozaitė