„Dievas yra meilė“…

Į Šv. Roko atlaidus Jiezno parapijos bažnyčioje rugpjūčio 16 dieną rinkosi parapijiečiai, jų artimieji, šiame krašte gimę, augę kraštiečiai, dalyvavo ir kitų parapijų žmonių bei svečių kunigų.

Šv. Mišias (Votyvą) aukojęs parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas kvietė visus melsti Šv. Roko užtarimo ir kūno bei dvasios sveikatos. Pasak jo, neužtenka vien fizinio kūno atnešimo. Mūsų nuodėmės ne tik įskaudina Dievą, bet ir mūsų žvilgsnis į gyvenimą tampa iškreiptas, atsiranda priklausomybės, baimės, pasiduodame lėkimui. Visa tai ir sudaro prielaidas atsirasti žaizdoms, kurios pačios negyja. Vaistas yra priimti Viešpatį… Gyvybės duona mums suteikia jėgų skristi, laisvėti nuo baimių. Fizinė negalia yra mažiau baisesnė nei dvasinė. Klebonas ragino pažvelgti į bažnyčioje veikiančią fotografijų parodą „Socialiniai portretai“, kur negalią turintys žmonės – su šypsena veide ir džiaugsmu gyventi. Kaip ir Šv. Rokas tikėjo Dievą, nebijojo užsikrėsti ir gydė kitus, nes jis maitinosi gyvąja duona. Taigi sudievins mus pats Dievas, jei tik mes tikėsime ir leisime gydyti…
Kartais girdime sakant, kad kaip tikėjo tėvai, taip tikime mes. Nuo seno buvo tikima ir Šv. Roko pagalba. Jei šeimoje susirgdavo mažas vaikas, mama pažadėdavo Dievui (o toks pažadas anksčiau būdavo labai tikras, ne „dėl mados“, ne todėl, kad „visi taip daro“), kad kiek galės ir ji pati, ir tas augantis, vėliau užaugęs vaikas kasmet dalyvaus Šv. Roko atlaiduose Jiezne, pirmiausia prašydamas atleidimo, atsidėkodamas Aukščiausiajam ir melsdamas sveikatos. Dar ir dabar galima sutikti atlaiduose žmonių, kurie tyliai vykdo, nors ir labai seniai, galbūt jau mamoms išėjus ir Amžinojo poilsio, šį pažadą… Kaip kad ir yra moterų, kurios turi mirusių vaikų. Esą joms iki Žolinės negalima valgyti naujojo derliaus obuolių. Tikėta ir dar tikima iki šiol, kad dėl tokio poelgio jų mažyliams nebus ramybės pomirtiniame gyvenime. Sako, kad kartą viena mama labai norėjo valgyti ir, pavargusi nuo labai sunkių darbų, ėmė ir atsikando obuolio iš savo sodo. O kitą naktį ji susapnavo savo dukrelę, kad ir ji labai norėjo… Nuo to laiko moteris visada sulaukia Žolinės, ir tik po jos valgo obuolius… Ir tiki. O tikėjimas juk gydo.
Šventinėms Šv. Mišioms (Sumai) bažnyčios šventoriuje vadovavo vienuolis kapucinas Vincentas Tamošauskas. Eucharistijos metu buvo teikiamas Ligonio sakramentas. Liturgiją vainikavo procesija su Švč. Sakramentu.
Po Mišių miesto aikštėje susirinkę paklausyti Alekso Lemano koncerto ir jiezniškiai, ir svečiai apgailestavo, kad kasmet atlaiduose dalyvauja vis mažiau žmonių. Vieni svarstė, kad galbūt sutrukdė graži diena rugiapjūtei, kiti – kad dauguma vyksta į Žolinės atlaidus į Pivašiūnus. O gal tiesiog mažėja mūsų… Kasdien vis mažėja. Kaimynų, artimų žmonių, draugų… „Dievas yra meilė“, – sakė Mišias aukojęs svečias Vincentas. Jei mokėsime priimti ir vykdyti Meilės įsakymą, tikriausiai ir sveikesni būsime.
Palma Pugačiauskaitė