Audronės gyvenimo prasmė – skleisti kultūrą

(Audronė – kompozitorė, dėstytoja, redaktorė, prodiuserė, naujoviškų koncepcijų kūrėja, informacijų technologė, aktyvi, pilietiška visuomenininkė… Ir ji – mūsų krašte.)

Audronė Žigaitytė – Nekrošienė, vilnietė, kompozitoriaus, buvusio Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio ir žemės ūkio ekonomikos dėstytojos Aldonos Lukoševičiūtės – Žigaitienės dukra. Nuo 1983 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, nuo 1996 m. – docentė. Sukūrė (libretas ir muzika) bei inicijavo keturių savo operų – muzikinių dramų pastatymus: „Mažvydas“ (1988 m., pagal to paties pavadinimo Just. Marcinkevičiaus dramą. Tai – Audronės diplominis darbas, jos premjera įvyko keletą mėnesių prieš Sąjūdžio gimimą), „Žilvinas ir Eglė“ (2002 m., pagal to paties pavadinimo Vinco Mykolaičio-Putino poemą), „Praregėjimas, arba puota maro metu“ (2005 m.) ir „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ (2010 m.). Ji taip pat ruošia metodinę literatūrą (vadovėlius-konspektus, audio ir video įrašų antologijas), parašė daugiau nei 700 straipsnių muzikos istorijos bei interpretacijos temomis.
Nuo 1976 m. – Lietuvos radijo bendradarbė nuo 1998 m. – muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ leidėja ir vyr. redaktorė (nuo 2000 m. žurnalas – su CD). Inicijavo leidybą ir sudarė per 100 pavadinimų Lietuvos atlikėjų CD, A. Žigaitytė-Nekrošienė aktyviai dalyvauja tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose. Lietuvos kompozitorių sąjungos narė (nuo 1983), Lietuvos muzikų sąjungos narė (nuo 1997 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos narė (nuo 2000 m.). Nuo 2010 m. – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė.

Aš su Audrone susipažinau prieš keletą metų ir, anot jos, kaip abi „daugokai audringos“, norinčios aktyvinti edukacinį procesą tarp įvairių žmonių grupių, mielai „sulipome“ nuoširdžiai bendrystei, nuolatinėms diskusijoms apie žmonių ryšių svarbą valstybei (!), susvetimėjimą, XXI a. kultūros, švietimo vaidmenį mūsų gyvenimo kokybei, pilietiškumą, kartų rytdieną ir t.t.
Šią savaitę vėl diskutavome Audronės ir Arvydo Nekrošių namuose – ramybės oazėje – Žvėryne (Vilnius), netoli Kompozitorių sąjungos. Prisiminėme Audronės žvilgsnio į mūsų kraštą pradžių pradžią, kai prieš keletą metų atvyko ji į Prienų globos namus. O intriga buvo paprasta: Globos namų gyventojas prof. K. R. Kašponis su Audrone susitiko Kompozitorių sąjungoje Vilniuje. Audronė jau „audė“ koncepciją apie muzikus senjorus, bendrystės svarbą vyresniame amžiaus tarpsnyje. Prof. Kašponis gyvena Prienų globos namuose, leidžia knygas, inicijavo Prienų tilto pavadinimą Greimų vardu, lėkė į pasaulinį semiotikų kongresą Kinijoje ir skaitė pranešimą… O ką daryti kitiems, dar pajėgiems, bet patrauktiems ar patiems pasitraukusiems gyvenimo šešėlin? Kaip jų žinias, patirtį panaudoti ir jų pačių, ir kitų kartų labui? O kaip nors dalį kašponių su panašiais interesais, pomėgiais, panašia profesine patirtimi senjorystėje „surišti“ draugėn, po vienu stogu? Po dvejų metų pati sau pasitvirtino, kad eina teisingu keliu, kai pamatė filmą apie senjorų muzikų namus Didžiojoje Britanijoje: senjorai patiria atskirtį, kai jie yra dar pajėgūs, bet neturi kur išeiti. Būtina jų buveinė…
Štai būtent šiuose pamąstymuose yra ir Birštono vasaros menų akademijos, kurios iniciatorė, siela Audronė Žigaitytė – Nekrošienė, pradžia:
– 2013 m. Lietuvos muzikų sąjunga, Birštono savivaldybė ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetas pradėjo ilgalaikį bendradarbiavimą Birštone. Trijų institucijų veiklos rezultatas, noriu tikėti, šiandien džiugina kurorto gyventojus ir svečius, ir jaunimą, ir vyresnius. 2015 metų pagrindinė projekto tema buvo teatrališkumas muzikoje. Vyko atviros pamokos publikai, paskaitos, koncertai, susitikimai. Renginiuose dalyvavo studijas baigę atlikėjai, meno mokyklų, gimnazijų moksleiviai, aukštųjų mokyklų studentai. Šiemet meistriškumo kursus vedė tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai – pedagogai pianistai Gintaras Januševičius ir Eseno Aalto operos solistas Almas Švilpa iš Vokietijos, Nikita Fitenko ir Edvinas Minkštimas iš JAV, dainininkai Vladimiras Prudnikovas, Eglė Juozapaitienė bei koncertmeisterio praktikos pratyboms vadovavusi Nijolė Ralytė, scenos menine patirtimi dalinosi dainininkai Vytautas Juozapaitis ir Ieva Prudnikovaitė, dirigentas Modestas Pitrėnas ir viešnia iš Belgijos Micheline Heyse bei kiti. Kompozitoriai Giedrius Kuprevičius, aš ir viešųjų ryšių specialistė Nika Puteikienė vedėme atviras paskaitas – diskusijas aktualiais Lietuvos profesionaliosios operos, muzikos ir technologijų sintezės bei viešųjų ryšių klausimais. Simona Marija Šimulynaitė ir pakistanietis Ahsanas Nadeemas Sheikhas vadovavo scenos judesio bei jogos pratyboms. Studentai ir pedagogai rengė vakarinius koncertus, antrus metus vyko „Vakaro serenados“ „Eglės“ sanatorijoje, pamokėlės 5 – 10 metų vaikams Birštono viešojoje bibliotekoje.
– Visus intrigavote, kviesdama į Birštono kultūros centrą, į „Traviatą“, kaip pati sakėte, be „gyvų“ solistų. Kodėl „Traviata“?
– Šio sumanymo idėja – sugretinti archyviniai ryškiausių praeities lietuvių operos solistų lietuvių kalba įdainuoti Giuseppe Verdi operos „Traviata“ įrašai bei naujausiomis technologijomis kuriamas vaizdas. Kodėl man svarbi „Traviata“? Nuo jos dar vaikystėje aš „susirgau“ opera, kai pamačiau ir išgirdau pirmajame spektaklyje dainavusius Eleną Čiudakovą ir Virgilijų Noreiką. Labai norėjau juos atkelti šiandienon. Šiemet sukanka 95 metai nuo to laiko, kai „Traviata“ Kaune davė pradžią Lietuvos profesiniam operos teatrui. Tad po penkerių metų laukia šaunus šimtmečio jubiliejus. Kita mintis – garsui suteikti vaizdą, bet ne tradiciška vaidyba, o pasitelkus šiuolaikines technologijas. Šį sumanymą per dešimt dienų trukusią Birštono menų akademijos sesiją įgyvendino keletas kūrybingų žmonių: režisierė Marija Simona Šimulynaitė, garso režisierius Giedrius Litvinas, vaizdo režisierius Rimas Sakalauskas, scenografė Vita Eidimtaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Tai – 45 minučių operos santrauka scenoje, lydima iš kelių projektorių sklindančių vaizdų, šviesų žaismo, sukuriančių 3D efektą. „Laiko mašina – dabarties nėra, tik praeitis ir ateitis“, – taip apibūdinome šią instaliaciją. O pirmiausia buvo išleista archyvinių „Traviatos“ įrašų antologija lietuvių kalba. Kompaktinę plokštelę galima įsigyti Lietuvos muzikų sąjungoje – būstinėje Vilniuje arba per LMS internetinę parduotuvę.
-Esate ir puiki informacinių technologijų valdytoja, sukūrusi Muzikų sąjungos interaktyvią svetainę, netgi e-parduotuvę. Taip atvėrėte dideles galimybes Muzikų sąjungai, mums visiems, jei norime, gauti informaciją, pasirinkti kultūros prekę…
– Lietuvos muzikų sąjungoje šiandien turime 300 narių. Visiems pranešti kokią svarbią žinią anksčiau kainuodavo išties nemažai laiko: pasodini žmogų, kuris visiems mėgina prisiskambinti. O juk ne iš karto ir pavyksta pasiekti adresatą! Būtent analizuodama socialinių tinklų galimybes, suformulavau galimos mūsų svetainės modelį. Svarbiausia – interaktyvumas ir galimybė pasiekti kiekvieną narį. Šiandien jau džiaugiuosi naujomis administravimo galimybėmis.
Asmeniškai valdomus profilius, kuriuose gali tvarkyti ne tik savo veiklos aprašymus, bet ir įkelti garso bei vaizdo įrašus ir nuotraukas, mūsų svetainėje turi ne tik mūsų nariai, bet ir jaunieji muzikai, kurie dar tik ketina rinktis profesionalo muziko karjerą, ir pedagogai bei mūsų bičiuliai, visi, kuriems muzika rūpi.
Mūsų svetainėje lygiai taip pat interaktyvius profilius gali susikurti kultūros įstaigos, organizuojančios koncertus, ir muzikos bei meno mokyklos. Šios informacijos – kiek yra tokių įstaigų, kas jų vadovai, su kuo susisiekti norint pabendrauti mums aktualiomis temomis – ypač trūksta.
Visi asmeninių puslapių valdytojai gali patys įkelti renginius į renginių suvestinę. Įsivaizduojate, kokia tai unikali galimybė! Važiuoju aš į Palangą ir sužinau, kad mane dominantis renginys vyks Kretingoje – žinoma, aš ten būsiu!
Pranešti žinią ar tiesiog informuoti apie muzikos pasaulio aktualijas galime per akimirką – mūsų naujienlaiškio adresyne suformuotos atskiros grupės: asociacijos narių, muzikų ir muzikos įstaigų ir tų, kurie domisi mūsų veikla, patys užsiregistravo norėdami gauti mūsų naujienlaiškį. Sutikite, turint administracijoje 1,5 darbuotojo, tai neįkainojama prabanga!
Dar viena labai mums svarbi sritis – koncertų organizavimas ir leidyba. Kaip pasiekti tuos, kuriems įdomi mūsų veikla šiandieniniame informacijos pertekliuje?
Iš pradžių sukūrę interneto parduotuvę pabandymui, netrukome pamatyti jos teikiamus privalumus ir iš karto pamatėme, kad būtina sukurti tikrą parduotuvę su galimybe iš karto atsiskaityti už norimą įsigyti kompaktinę plokštelę ar žurnalą. Išskirtinis mūsų parduotuvės bruožas – galimybė „nusipirkti“ renginį: koncertą ar muzikinį spektaklį. To man dar neteko matyti jokioje parduotuvėje! O tai išties labai patogu. Jau kalbėdama su pašnekovu telefonu nukreipiu jį į parduotuvės puslapius, kuriuose jis gali susipažinti ne tik su siūloma programa, jos nuotraukų galerija ir įrašu, bet ir pasiskaityti apie atlikėjus (lietuvių ir anglų kalbomis).
Dvejus metus džiaugiuosi mūsų svetainėje www.muzikusajunga.lt atsivėrusiomis administravimo ir bendravimo galimybėmis. 2016 metais minėsime Lietuvos muzikų sąjungos 60-metį. Džiaugiuosi, kad tai sukakčiai sukursime dar vieną kitur nematytą svetainės dalį – mirusių mūsų asociacijos pradininkų ir narių profilius rubrikoje „Jie išėjo“. Juk kaip dažnai mes net nežinome, kur mums svarbūs žmonės palaidoti… Tad visas profilio informacijos galimybes papildys dar viena detalė – kapavietės nuotrauka ir žemėlapis, kaip ją rasti…
– Grįžkime į mūsų kraštą. Kaip matote tolesnį bendradarbiavimą Birštone?
– Aš jau prieš keletą metų, prisimenate, buvau priraizgiusi minčių, kad reikia ieškoti galimybių statyti muzikų globos namus (tuomet taip vadinau). Jūs iškart užkirtote pavadinimą ir siūlėte galbūt vadinti muzikų rezidencija ar pan. Abi daug diskutavome šia tema. Man atrodė, kad pavyktų surasti finansų iš projektų, turėtų prisidėti valstybė, nes rūpinsimės senjorais, pritrauktume privačių lėšų. Ir pastatas atsirastų. Prisimenat, kaip „kietai“ man oponavot? Na, ir kas tas pastatas? Vienas puikus jau pastatytas Birštone. Tuomet susitikau su Birštono mere, jai buvo priimtinos mano idėjos, nes jos įsipina į kurorto strategiją. Pastatyti, turint lėšų, nėra sudėtinga. O kas toliau? Bet vis analizavau Jūsų oponuojančias mintis bei išvadas, kad namas turi veikti, būti „gyvas“. Nebūtina aukšto lygio prabanga, bet būtina aktyvi, „prabangi“ sisteminga veikla, bendravimas su vietos bendruomene ir tarp kartų. Laiku man buvo užduota daug klausimų, kas gali nutikti. Aš turėjau tik nuojautas, ir jūra buvo iki kelių – pastatysiu. Supratau, kad turiu pirmiausia galvot ne apie statybas. Supratau, kad lemia ne gražūs pastatai, o ką juose veiki, kokia tų veiklų prasmė. Tik ji kuria gyvenimo kokybę. Taigi po šių diskusijų ir gimė Birštono menų akademija… Panaši „gyvybė“ turėtų būti tuose galbūt kartų namuose su edukacine misija, galbūt meno inovacijų centre, galėtų atsirasti ir naujo tipo muzikinis teatras… Daug idėjų. Birštone yra geros sąlygos: tinkamos erdvės. Kultūros centras su nebloga įranga, kurhauzas, sanatorijos, SPA, pozityvus valdžios požiūris į kultūrą. Tik aptarnavimo sferą reikia tobulinti. Nemaloniai pasijunti, kai vakare grupė žmonių neturi pasirinkimo, kur pavalgyti. Arba užėjęs užkąsti jautiesi, kad trukdai personalui…
– Ko gero, trejų metų patirtis jau suteikia pagrindo teigti, kad naujas objektas būtų įdomus mūsų krašte. Nepaneigsime, kad jis spręstų ir socialines problemas. Pagal sumanymą senjorai muzikai turėtų galimybes ir gyventi Birštone, jei to norėtų.
-Apie tai ir svajojame. Tik man šiandien keistas valstybininkų požiūris ir priekaištas, kodėl muzikai turėtų būti privilegijuoti. Kai vienos profesinės grupės senjorai gali burtis vienoje vietoje – puiku. Čia nekalbu apie slaugomus, o apie dar norinčius ir galinčius save realizuoti žmones, tuos, kurių patirtis ir profesionalumas būtų naudingas mums visiems. Ir rūpintis šia problema privalo mano karta, per 50 metų peržengęs labai brandus, sakau drąsiai, jaunimas. Mes juk esame tarp jaunimo savo vaikų amžiaus kartos ir 7 – 8 dešimtmečio žmonių, todėl mes galime ir privalome užtikrinti šių kartų susikalbėjimą. Todėl man keistas požiūris apie privilegijas. Žinau, kad Prienų globos namuose yra geras toks pavyzdys – korpusas sportininkams veteranams. Visiems tik į naudą, jei vyresnieji bus užimti, perduos savo patirtį.
– Ačiū, kad mūsų pradėta aštri diskusija prieš keletą metų duoda vaisius ir idėja gražiai juda į priekį. Belieka tikėtis ir laukti, kad mūsų krašte kuo greičiau būtų įgyvendintas jau, galima sakyti, subrandintas realus projektas.
Kalbėjosi Angelė Bajorienė