Kampiškėnai Lietuvos kariuomenėje

Tikriausiai daugelis vyresnių Kampiškių kaimo vyrų tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Deja, visi jie, ir nemažai jų vaikų jau iškeliavę Anapilin. Dėkoju jų palikuonims, kurie geranoriškai atvėrė prisiminimų skryneles, ypač Danutei Beleškaitei – Valentienei, kuri gana išsamiai aprašė savo šeimos istoriją.

Povilas Beleška ulonų batalione Vilkaviškyje.

Ji rašo, kad jos seneliai Povilas Beleška ir Marija Levanauskaitė – Beleškienė, kilusi iš Prienų rajono Klebiškio kaimo, gyveno ūkiškai, turėjo 5 ha žemės Kampiškiuose. Jie užaugino keturias dukras ir tris sūnus. Visos dukros išmoko amato, ištekėjo ir gyveno įvairiose Lietuvos vietose. Sūnus Juozas ir Antanas emigravo į Ameriką ir ten gyveno iki mirties. Antanas Beleška tuo metu buvo vienintelis išsilavinęs žmogus visame Kampiškių kaime (apie jį išsamiai rašyta 2012-09-15 „Gyvenimo“ laikraštyje, straipsnyje „Miškininkas Antanas Beleška“, – aut. past.)
Danutės tėtė, gimęs 1906 m. gruodžio 15 d., liko tėviškėje, gyveno tėvų sodyboje, išlikusioje iki šių dienų. Ji prisimena: „Tėtė nuo vaikystės ir paauglystės padėdavo prie žemės darbų ir mokėsi staliaus amato. Kadangi buvo labai gabus, staliaus darbą įsisavino gerai, todėl pragyvenimui pinigų daugiausia užsidirbdavo iš šios profesijos. Suėjus pilnametystei, buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Vilkaviškyje ulonų batalione“.
Danutė prisiminimuose rašo, kad tėtė Povilas 1934 m. vasario 15 d. susituokė su birštoniške Petronele Žiukaite ir gyveno kartu su tėvais iki jų mirties. Povilas ir Petronelė užaugino sūnus Antaną ir Joną bei dukras Marytę, Danutę ir Genutę. Visi vaikai baigė Alksniakiemio pradžios mokyklą, iki kurios buvo apie 3,5 km. Vėliau atžalos mokėsi Prienų ir Birštono vidurinėse mokyklose, Antanas baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, Danutė ir Genutė – maisto pramonės technikumą, Jonas tapo staliumi, o Marytė – gera siuvėja (Daugiau apie Beleškų šeimą – kitame straipsnyje, – aut. pastaba).
Augant vaikams P.Beleška suremontavo senus sodybos pastatus: pastatė tvartą ir kluoną, rekonstravo gyvenamąjį namą. Sunkesniems darbams kvietėsi talkon kaimyną Jurgį Bakšį.
„Iš 5 hektarų smėlėtos žemės šeimai išgyventi buvo sunku. Abu tėvai papildomai vertėsi kitais darbais. Mama buvo puiki namų šeimininkė, skaniai ruošdavo maistą, ausdavo lininius ir vilnonius audinius, iš kurių šeima siūdavo drabužius. Išaustą milą suveldavo, kad būtų minkštesnis. Vėlimui turėjo specialų įrengimą, todėl veldavo ir kaimynams, ir iš toliau atvykusiems žmonėms. Pas mus ne kartą buvo atvažiavęs poeto Justino Marcinkevičiaus tėvas, kuris prašydavo suvelti milą ir išlieti vaškinių žvakių, nes tėtė laikė bites ir liedavo žvakes.

Beleškų šeima: (iš kairės) sėdi tėvas Povilas, dukra Genutė, mama Petronelė, dukra Danutė, stovi dukra Marytė, sūnūs Jonas ir Antanas.

Tėvai turėjo visus reikalingus padargus: arpą, akselinę, kūlimo mašiną ir girnas, kurias pritvirtindavo prie maniežo, traukiamo arklių, vėliau įsigijo variklį. Staliaus darbams taip pat turėjo visus reikalingus įrankius. Jis neskaičiavo, bet padarė labai daug langų, durų, stalų, spintelių ir kėdžių. Žiemos vakarais skaptuodavo klumpes, kurių viršų aptraukdavo oda. Darydavo ir lagaminėlius knygoms, kuriuos nešdavomės į mokyklą. Iš medžio šaknų pindavo įvairias pintines bulvėms, o mėsai laikyti pintinės būdavo su dangčiais.
Vasaromis kaimynai rinkdavosi į rugiapjūtes, o rudenį – į bulviakasio talkas. Rudens ir žiemos vakarais būdavo linamynio ir plunksnų plėšymo talkos. Į talkas susirinkdavo kaimo jaunimas, o padirbėjus – šokiai ir dainos.
Tėvai labai išgyveno, kai buvo atimta žemė. Dar 1951 m. rudenį tėtė pasėjo rugius, o 1952 metų vasarą rugių derlių jau nupjovė kolūkio darbininkai ir viską išvežė. Niekas neatsižvelgė, kad šeimoje augo penki mažamečiai vaikai. Tais pačiais metais tėtė patyrė stiprų insultą ir vos išliko gyvas. Kelerius metus jis buvo nedarbingas. Mamai su ligoniu ir mažais vaikais buvo ypač sunku. Po ilgo ir sunkaus gydymo tėtės sveikata taisėsi, ir po truputį jis atgavo darbingumą.
Įsikūrus Turistinei bazei (1959 m.), tėtė ten dirbo pagal darbo sutartis: įrengdavo aikšteles šokiams, kinui, statydavo vasarinius namelius – palapines turistams gyventi. Statant Kauno HES, ties Birštonu buvo įrengtas apsauginis pylimas. Nemažai gyventojų buvo nukelta iš panemunės. Jie statėsi namus kitose vietose. Tėtė padėdavo jiems įsirengti trobesius.
Abu tėvai buvo balsingi. Namuose per šventes skambėdavo dainos, tad ir vaikai jų daug išmoko. Didžiausia šventė būdavo „Škapliernos“ atlaidai Birštone, po kurių giminės rinkdavosi pas mus. Tuomet dainos skambėdavo iki vėlaus vakaro. Tėvai giedodavo ir šventas apeigines giesmes, todėl ne tik kampiškėnai, bet ir aplinkinių kaimų žmonės juos nuolat kviesdavo giedoti per laidotuves“, – prisiminimuose rašo Danutė Valentienė.
Onutė Bendinskaitė savo prisiminimuose apie Kampiškių kaimą rašo: „Ant didelių medžių buvo pritvirtinta nemažai kryželių ir koplytėlių. Gegužės mėnesį būrys moterų eidavo pamiške, sustodavo prie kiekvieno kryžiaus – „stoties“, melsdavosi ir giedodavo. Tų maldų ir giesmių organizatorė buvo Petronelė Beleškienė. Ji ir „vesdavo“ visas maldas ir giesmes“.
Janina Padriezaitė – Jančiauskienė prisimena, kad Kampiškiuose kryžiai būdavo lankomi ir prie jų meldžiamasi ne tik gegužės mėnesį, bet ir dažną sekmadienį po pamaldų Birštono bažnyčioje. Šeimos, būtinai kartu su vaikais, eidavo melstis prie kryžių ir koplytėlių, papuoštų gražiomis gėlėmis.
Povilas ir Petronelė Beleškos jau seniai iškeliavo Anapilin ir ilsisi Prienų kapinėse. Povilas su šio pasaulio vargais ir džiaugsmais atsisveikino 1976 m., o Petronelė – 1991 metais.
Teresė Murauskaitė