„Lietuvos jūrų laivininkystę“ pražudė 2008-2011 metų krizė

Vyriausybė, vadovaujama iš atostogų anksčiau sugrįžusio Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus, rado 3 mln. Eur AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) užsienyje areštuotiems laivams ir nepriteklių patiriantiems jūrininkams išgelbėti. Žada, kad į Klaipėdą sugrįš visi Senegale, Italijoje, Portugalijoje ir JAV areštuoti laivai. Tris milijonus ministrai rado „Lietuvos geležinkeliuose“, dabar ieško būdo, kaip teisėtai finansinė pagalba galėtų nukeliauti žlungančiai bendrovei. Taip, kad neprisikabintų konkurenciją prižiūrinčios Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijos.
Kad tokiai LJL, kokia ji yra šiandien, „amen“, buvo aišku jau senai. 2014 m. patirti nuostoliai, 2013 m. – nuostoliai, 2012 m. – nuostoliai, 2011 m. – nuostoliai, 2010 m. – nuostoliai, 2009 m. – nuostoliai, 2008 m. – nepatikėsite – taip pat nuostoliai. Paskutinį kartą įmonė iš savo veiklos užsidirbo pelno 2007 metais.
Tokia ilga seka reikalinga dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, šiandien randasi gudrių politikų, kurie dabartinę Vyriausybę ir susisiekimo ministrą Rimantą Sinkevičių kaltina nekompetencija ir nemokšiškumu. Populiarusis liberalams atstovaujantis Europos Parlamento narys Antanas Guoga socialiniuose tinkluose išvis mojuoja kardu, keldamas „visu gražumu atsakomybės klausimą premjerui, susisiekimo ministrui ir LJL vadovams“ (citata iš jo interneto dienoraščio). Vildamasis, kad Lietuvos atmintis iš esmės yra trumpa, matyt, pamiršta, kad LJL Susisiekimo ministerijos reguliavimo sferoje buvo ir tada, kada ministru buvo jo partijos narys Eligijus Masiulis.
Kad institucinė atmintis yra ilgesnė, nei atrodo p. Guogai, dera priminti, kad 2008 metais, tapęs ministru, p. Masiulis iškilmingai žadėjo išmėžti negeroves iš neskaidriai valdomų ministerijos reguliuojamų įmonių. Tačiau jo entuziazmas nuslopo kadencijai einant į pabaigą. Tada, kai Dainiaus Kreivio, o vėliau Rimanto Žyliaus vadovaujamoje Ūkio ministerijoje buvo sutelktos pastangos pertvarkyti valstybinių įmonių valdymą, p. Masiulio ir jo komandos žmonių aktyvaus dalyvavimo tame procese nebuvo nė kvapo. Ir tada jau jis ta, ypač „Lietuvos geležinkelių“ pertvarkos, tema kalbėti nemėgo. Dargi gerokai suirzdavo priminus, kad jau 2009 m. keletas valstybinių ir privačių susisiekimo ir transporto sektoriaus įmonių Liberalų sąjūdį parėmė veik puse milijono litų. Tarp jų – ir LJL, nors buvo nuostolinga.
Kita vertus, užvertus priekaištų vežimą ant liberalų, sąžinė neleidžia sakyti, kad dabartinis susisiekimo ministras socialdemokratas ir darbietis viceministras Saulius Girdauskas (posėdžiavęs LJL Stebėtojų taryboje) yra balti, pūkuoti, nieku blogu neprikišę nagų prie dabartinės įmonės padėties. Jeigu tai buvo tik neveiklumas bei idėjų, kaip pertvarkyti įmonę (privatizuoti, parduoti, prisitraukti užsienio investuotoją, uždaryti) badas – pusė velnio. Kitos tokį požiūrį paaiškinančios alternatyvos neišvengiamai gresia politine ar net kriminaline atsakomybe.
Taigi – tai toks įvairių politinių spalvų politikų veidmainystės recidyvas.
Kita sekos priežastis yra ta, kad net ne specialistui be didinamojo stiklo matyti aiški problema: LJL yra bendrovė, kuri po krizės nesugebėjo susiorientuoti, atrasti naują verslo koordinačių sistemą. Pasekmė – net nurimus globaliai finansų krizei, LJL taip ir nesugebėjo prisitaikyti prie naujų verslo sąlygų, nesugebėjo rasti nišų, kurias galėtų užimti globalioje laivyboje. Todėl laidotuvių maršą („žmūrą“ – atitinkamus kūrinius grojančių muzikantų žargonu) LJL turėjo išgirsti daug anksčiau ligi tol, kol visi jos bent kiek po užsienius plaukiojantys laivai nebuvo prirakinti prie užsienio krantinių. Nes, kaip minėjau, idėjų, kaip LJL prisitaikyti naujos, pokrizinės tikrovės, neturėjo net aukštoji politinė valdžia, priimanti sprendimus pagrindinio, kontrolinį akcijų paketą valdančio akcininko teisėmis.
Užsienyje įstrigusiuose laivuose įkalintus žmones, patiriančius gėlo vandens ir maisto trūkumą, reikia gelbėti, o ne LJL. Tačiau net tų žmonių tikslaus skaičiaus man neteko matyti. Teiginys su išlyga: galbūt neakylai skaičiau visa, kas susiję su šia tema.
Bendri LJL įsipareigojimai jau siekia 20 mln. Eur ir gerokai viršija turimo turto vertę. Mėginant išgirsti artikuliuotą ir racionalų požiūrį, ką derėtų daryti dabar, ausis pasiekia nelabai tarp skirtingų valstybės institucijų koordinuota kakofonija. Valstybės kontroliuojama AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) toliau skęsta skolose, susisiekimo ministras viešai teigia nebematantis jokių perspektyvų, išskyrus bankrotą. O LJL vadovas vis dar tiki, kad galima rasti šios sudėtingos situacijos sprendimą. „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) yra didelė ir svarbi įmonė, tačiau ji buvo pamiršta bene 15 metų“, – ketvirtadienį sakė „Lietuvos geležinkelių“ (LG) generalinis direktorius Stasys Dailydka. Jei reikės, LG jai padės, pridūrė jis. Premjeras Algirdas Butkevičius viešai pažadėjo išlaisvinti areštuotus laivus ir kažką sakė apie po Susisiekimo ministerija kuriamą kontroliuojančią įmonę (holdingą), po kurios sparnu bus sutelktos transporto bei susisiekimo įmonės.
Holdingas – galėtų būti vienas sprendimo būdų. Tačiau daug geriau, jeigu ten prilipintos įmonės veikia efektyviai ir pelningai. Kitu atveju, jeigu valstybės vadovaujamas holdingas iš viršaus ima nurodyti pelningoms įmonėms, kokiomis pinigų sumomis jos privalo paremti iš nuostolių neišbrendančias, „užsilenkti“ netrukus gali ir pats holdingas. Kitaip tariant, nesugebančiai prie padėties plukdymo rinkoje prisitaikyti ir savo nišą atrasti LJL – negali padėti joks antstatas. Įmonę reikia sutvarkyti, optimizuoti, paversti ją sveikesne ir tik tada mąstyti apie holdingus.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas