Kaip gyveno mano seneliai ir proseneliai

Kartais kiekvienas iš mūsų pagalvoja – o kaip anksčiau gyveno mūsų protėviai, kokie jie buvo, ką veikė. Dažniausiai apie juos žinome nedaug. Gal kad patys nesidomime, o gal dėl to, kad nėra kam apie juos papasakoti, sunku rasti dokumentų ar nuotraukų. Man taip pat vis rūpėjo sužinoti apie savo giminės šaknis. Apie vieną ,,šaknelę“ man papasakojo mama. Tai išties labai įdomi istorija. Mamai apie tai vis pasakodavo jos mama ir močiutė, o dabar ji man gali papasakoti.
Kaimas, kuriame gyveno mano protėviai, vadinasi Mielaiškampis. Iš senų laikų atėjęs pasakojimas, kad anksčiau toje vietoje buvę didžiuliai miškai. Kai juos iškirto, ten atsikraustė žmonės, o tarp jų ir mano protėviai, ir ėmė dirbti žemę. Iš pradžių jie gyveno vienas prie kito tokioje lyg ir gyvenvietėje, kuri vadinosi sodžius. Senesnieji kaimo gyventojai dar prisimena, kur kieno namai ir žemė buvo, net ta vieta anksčiau vadinosi ,,sodybos“. Paskui žmonės išsikėlė į vienkiemius. Mano protėviai gavo daugiau nei aštuonis hektarus žemės pačiam kaimo gale. Žemė vienoje pusėje buvo smėlėta, kitoje pelkėta durpinė, bet ką jau darysi – kokia buvo, tokią ir dirbo.
Seniausi iš mano proproprosenelių, kurių dar žinoma ir pavardė, buvo Stravinskai. Mielaiškampio kaime jie gyvendavo ne visą laiką, nes vis išvažiuodavo į Ameriką. Jau su pirmąja emigrantų banga jie vyko į tą šalį užsidirbti. Visa šeima net kelis kartus keliavo į Ameriką, nors tais laikais kelionė būdavo labai sunki. Stravinskai Amerikoj užsidirbdavo pinigų, grįždavo į Lietuvą ir tol gyvendavo, kol jie pasibaigdavo. Tada vėl susiruošdavo į kelionę, kartais net su vaikais. Kai kurie net ir gimė Amerikoje, tarp jų ir mano proprosenelė Ona, ji gimė Vašingtone. Dalis Stravinskų vaikų liko ten, jų palikuonių tikriausiai tebėra iki šiol, bet mes nepalaikome su jais ryšio.
Mano proprosenelė Ona grįžo į Lietuvą ir ištekėjo už savo kaimyno Kižio Lauryno. Jo vardo žinomos trys formos: Laurynas, Raulynas ir Raulas. Kaime jį dar vadindavo Rauliuku. Jis buvo beraštis, todėl dokumentuose už jį pasirašinėdavo giminaičiai. Abu su Ona buvo neturtingi, gyveno nedidelėje trobelėje. Jie susilaukė šešių vaikų: penkių mergaičių ir vieno berniuko. Kaip minėjau, jie buvo nepasiturintys, nes turėjo daug vaikų, žemė buvo prasta. Laurynas buvo ,,muliorius“ – lyg ir statybininkas, kuris iš molio, plytų, akmenų mūrydavo žmonėm krosnis, rūsius ir visa kita. Jis iš to, žinoma, šiek tiek užsidirbdavo. Laurynas buvo smarkus, darbštus, ūmaus būdo, bet nepiktas. Ona prižiūrėjo vaikus, nediduką ūkelį. Ji buvo linksma, mėgdavo įvairius pasilinksminimus, gražiai dainavo, bet šiaip buvo rami, labai gera. Be to, ji turėjo vieną tokią keistą galią užkalbėti žmones ar gyvulius. Užkalbėdavo nuo visokių ligų: žmonėms gydydavo ligą, vadinamą ,,rože“, padėdavo karvėms, jei sutindavo tešmuo, užkalbėdavo nuo gyvatės įkandimo. Žmonės netgi iš tolimesnių kaimų Oną veždavosi pas save, kad jiems padėtų. Jos anūkė (mano močiutė) paprašė ją irgi išmokyti užkalbėti, bet Ona atsisakė, nes jeigu ką nors išmokys, tai ir savo galią turės atiduoti, pati gydyti jau nebegalės. Bet pažadėjo, kad kai visai jau nusens, tai tada išmokys. Ona sulaukė net 102 metų, bet mirė Kaliningrado srity, kur išsikraustė gyventi kartu su savo trimis dukromis, todėl savo anūkei tos galios taip ir neperdavė.
Taigi Kižiai susilaukė penkių dukterų, viena iš jų buvo mano prosenelė Elžbieta (beje, Elžbieta yra mano krikšto vardas). Ji, būdama labai jauna, maždaug trylikos metų, dėl sunkių gyvenimo sąlygų ėjo tarnauti pas kitus žmones. Tarnauti buvo sunku. Kai Elžbietai suėjo šešiolika, grįžo jos dėdė iš Amerikos. Jis parsivežė daug pinigų užsidirbęs anglies kasykloje, nusipirko didelį ūkį ir pasisamdė Elžbietą tarnaite. Kadangi dėdė nemokėjo ūkininkauti, jai reikėjo ne tik vadovauti ūkiui, bet ir dirbti visus moteriškus darbus. Būdavo daug sunkių situacijų. Pavyzdžiui, vieną sykį per rugiapjūtės talką buvo sukviesta daug darbininkų, kuriuos, aišku, reikėjo pavalgydinti, bet nebuvo iš ko pagaminti valgyt. Taigi Elžbietai teko papjauti avį. Ją nulupo, išvirė valgyt ir pavalgydino tuos darbininkus. Man sunku įsivaizduoti, kaip ji tai galėjo padaryti būdama tik šešiolikos metų. Jų ūkis klestėjo, nes abu – ir Elžbieta, ir dėdė – buvo labai darbštūs. Dėdė net jai pasiūlė susituokti! Ji nesutiko, nors tas dėdė buvo labai padorus ir turtingas žmogus, bet buvo per artimi giminystės ryšiai. Prosenelė dar ilgai ten tarnavo. Už tą darbą dėdė dosniai jai atsilygino: davė daug pinigų ir net nupirko auksinį žiedą (tais laikais tai buvo labai didelis atlygis).
Po kiek laiko Elžbieta susipažino su būsimu vyru Juozu Radzevičiumi, kilusiu iš Juodaraisčio. Susituokė, abu susidėjo turimas santaupas ir nusipirko keturis hektarus žemės iš Elžbietos tėvų. Reikėjo statytis naujus namus. Užėjo karas. Pavyko nelegaliai parsigabenti iš miško rąstų ir pasistatyti gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus. Vienas po kito gimė trys vaikai. Kad pragyventų, laikė kelias karves, kiaulių. Elžbieta pėsčiomis nešdavo į Prienų turgų parduoti sviestą, sūrius, kiaušinius, mėsą. Ganyklos buvo toli nuo namų, prie Pašlavančio piliakalnio, todėl reikėdavo pieną parsinešti su naščiais. Dar laikė porą arklių, kuriais dirbo žemę. Vienoje sklypo dalyje buvo labai akmenuotas kalnas, ir įdirbti jį būdavo labai sunku. Kaimynas, kuris padėdavo šį kalną suarti, eidamas čia dirbti sakydavo, kad „eina į Sibyrių“. Sunkūs laikai užsitęsė.
Pokariu Radzevičiai ilgai nenorėjo eit į kolūkį. Bet reikėjo mokėti labai didelius mokesčius, atiduoti ,,pyliavas“ – gyvulius, kiaušinius, grūdus. Yra išlikę 1947-1949 metų dokumentų, bet ne Radzevičių, o senųjų Kižių. Tai kvitai, rodantys, kiek valstybei priduota produktų, gyvulių. Kaimo vyrai nutarė kurti kolūkį. Prosenelių namuose įrengė kontorą. Juozas dirbo sąskaitininku, o paskui brigadininku. Namuose apgyvendino dvi merginas, partijos atstoves. Gyventi buvo sunku, bet kartu ir smagu: bendros talkos, daug jaunimo, bendri darbai. Vėliau kolūkis sustambėjo, ir kontora išsikėlė. Radzevičių namuose buvo įkurdinta mokykla: seklyčioje buvo klasė, o kitame kambarėlyje apgyvendintas mokytojas Vyšniauskas, garsaus dainininko Ovidijaus Vyšniausko tėvas. Jis buvo labai geras ir linksmas mokytojas. Buvę mokiniai atsimena, kad labai smagu būdavo žiemą slidinėti nuo to sunkiai įdirbamo kalno. Vėliau vaikus mokė mokytoja Abraitienė. Po kelerių metų mokykla išsikėlė kitur. Tada Radzevičių namuose liko gyventi tik jų šeima, deja, viena mergaitė mirė nuo meningito. Vėliau sūnus Kazys išvyko į Rusiją ir dingo be žinios. Kita dukra Elena, mano močiutė, užtekėjo už Felikso Bieliūno. Radzevičiai jaunai šeimai atidavė pusę savo namo. Susilaukė dviejų vaikų: Virginijos ir Audriaus.
Dabar šioje senovę menančioje sodyboje gyvena Audrius Bieliūnas, mano dėdė. Joje praleista išties labai smagi mano vaikystės dalis. Todėl man smalsu buvo sužinoti įvairių įdomybių apie ją. Iš čia kilusios giminės atžalos gyvena įvairiose Lietuvos ir pasaulio vietose. Ir jeigu visi jie surinktų, aš jau galėčiau daug visko papasakoti apie senus laikus ir savo prosenelių bei senelių gyvenimą.
Šilavoto pagrindinės mokyklos
8 kl. mokinė Karolina Maščinskaitė
Parengė lietuvių k. mokytoja
Danutė Dainienė