Arčiau žmonių – ir atsakomybė didesnė

Seniūnija yra arčiausiai kaimo žmonių, į ją suplaukia spręstinos kaimo problemos, jos darbuotojai turi įgaliojimus paspartinti būtinų darbų eigą, tarpininkauti gyventojams aktualiais klausimais. Kartais pakanka ir telefono skambučio, kad perduotum prašymą, pasiskųstum ar pasitartum. Tačiau nuo seniūnijos centro nutolusių kaimų, vienkiemių gyventojai jaučiasi atskirti nuo viešojo gyvenimo, jų nepasiekia reikiama informacija, o ir seniūnas, paskendęs tarp dokumentų, nuolat dalyvaujantis susirinkimuose ir komisijų darbe, nedažnai užsuka į užkampius pasidomėti reikalais. Tokiais atvejais vietos žmonėms pirmieji suskumba į pagalbą arčiausiai esantys visuomenininkai – bendruomenių pirmininkai ir seniūnaičiai. Jie pastebi kasdienes, bando išjudinti įsisenėjusias problemas, kreipiasi dėl pagalbos į seniūniją, o kitąkart ir patys ant savo pečių užsikrauna įsipareigojimų ir pareigų naštą.

Praėjusią savaitę „Gyvenimo“ laikraščio redakcijos komanda lankėsi Veiverių seniūnijoje, domėdamasi, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais gyvena bendruomenių pirmininkai ir seniūnaičiai, kas juos motyvuoja dirbti be atlygio, ko jie tikisi iš valdžios ir atstovaujamų gyventojų, pasiūlydama savo pagalbą ten, kur reikalai nejuda, ketindama paviešinti darnios kaimynystės, sektinus bendruomeninės veiklos pavyzdžius. Pokalbyje taip pat dalyvavo ir bendruomenėje didelį autoritetą turintys kunigai – Veiverių parapijos klebonas Kęstutis Vosylius ir Pažėrų parapijos klebonas Kazimieras Skučas, Veiverių seniūnijos seniūno pavaduotoja Audronė Lazdauskienė.
Veiverių seniūnijoje – vienuolika seniūnaitijų, šešios bendruomenės. Veiverių seniūnaitis, seniūnaičių tarybos pirmininkas Vidas Tamulaitis pasidžiaugė aktyviais visuomenininkais, kurie negaili laiko, atstovaudami priskirtos teritorijos gyventojams, suskubdami į pagalbą seniūnui Vaclovui Ramanauskui.
Savi marškiniai arčiausia kūno, todėl nieko stebėtino, kad diskusijai paskatinti veiveriškiai pirmiausia išsakė tai, kas labiausiai skauda pilietiškiems ir versliems šio krašto žmonėms, stambių koncernų, modernių autostradų, geležinkelio linijų vystytojų spaudžiamiems į „bermudų“ trikampį. O jiems ne tas pats, į kokią mokyklą eina, kokį išsilavinimą gauna, kuo užimti laisvalaikiu jų vaikai ir vaikaičiai. Jie susirūpinę dėl to, kaip jų gyvenamąją aplinką pakeis, kokių nepatogumų ir apribojimų į kasdienę veiklą įneš Rail Baltica ir VIA Baltica. Miestelio gyventojai pasigenda Vaikų dienos centro, o kaimiškųjų gyvenviečių bendruomenėms aktualu surasti finansavimo šaltinių ir suremontuoti nuosavomis lėšomis įsigytus bendruomenės namus, išsaugoti rusenančius kultūros židinius, įrengti vaikų žaidimų aikštelių. Ir vieniems, ir kitiems norisi, kad jų iniciatyvas atsirastų kam palaikyti, kad bendruomenėse nepritrūktų entuziazmo, pilietiškumo, vienijančios dvasios, noro gyventi gražiau ir patiems prie to prisidėti, viskame gerumo trupinį įžvelgti. Juk, ko gero, ne tuomet, kai be atvangos keli ir keli negeroves į viešumą, esi tikresnis savo krašto patriotas, o tuomet, kai parodai asmeninį pavyzdį jas spręsdamas.
V.Tamulaitis įvardino vieną iš svarbiausių, jo nuomone, problemų miestelyje – apleistas vaikų ir jaunimo ugdymo sąlygas. Jo įsitikinimu, reikia ieškoti priežasčių, kodėl prasideda gimnazijos „griūtis“: jos autoritetas bendruomenėje menksta, ugdymo kokybė ir paruošimas brandos egzaminams prastėja, todėl moksleiviai iš įvairių klasių mieliau renkasi Kauno rajono mokyklas, ypač gabesnieji, svarstantys siekti aukštojo mokslo. Kolegai pritarė į diskusiją įsitraukę Belevičių seniūnaitis Gediminas Vilkelis, „Mauručios“ bendruomenės pirmininkė Egidija Cikanavičienė, Skriaudžių bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė Raminta Grėbliauskienė. Anot jų, jeigu nebus padaryta išvadų, mokykla, kurią daugelis vyresnės kartos žmonių baigė didžiuodamiesi, gali greitai netekti gimnazijos statuso. Seniūnaičių pastebėjimu, siekiant, kad šis kraštas taptų patrauklesnis jaunoms šeimoms, reikėtų sukurti ir daugiau vietų darželyje, pasirūpinti vaikų popamokiniu užimtumu. Dalį problemų turėjęs išspręsti Dienos centro projektas buvo sužlugdytas rajono politikų valia.
Veiveriškiai džiaugiasi apčiuopiamais bendruomenės veiklos rezultatais – įrengta treniruoklių ir žaidimų aikštele, kurioje, padedant Socialinių paslaugų centro, policijos darbuotojams, jaunimo savanoriams, vyksta vaikams skirti renginiai. Anot Veiverių bendruomenės centro pirmininkės D.Venclovienės, nors pradžioje buvo įvairiausių abejonių dėl šios aikštelės tikslingumo, vakarais joje pilna vaikų.
G. Vilkeliui gal šiek tiek apmaudu, kad Veiverių miestelis likęs be kultūros. Anot jo, šimtai tūkstančių litų investuota į Šaulių namų pastatą, tačiau jis užrakintas, visas kultūrinis gyvenimas persikėlęs į Skriaudžius. Bendruomenė nepajėgi užsidirbti tiek lėšų, kad galėtų išlaikyti tokį didelį pastatą. Juodbūdžio bendruomenės pirmininkė Albina Pranaitienė mano, kad reikėtų vienąkart susėsti už vieno stalo rajono vadovams, bendruomenės ir kultūros atstovams ir rasti sutarimą, kas ir kokiomis sąlygomis skirs lėšų pastato šildymui, kad dar tebesantiems šokio entuziastams žiemą netektų trypčioti nešildomoje salėje. Klebonas Kazimieras Skučas labai pasigenda Šaulių namuose kažkada sklandžiusios tautinės, patriotinės dvasios, jis susirūpinęs šaulių organizacijos atkūrimu, kurios nariai galėtų palaikyti miestelyje drausmę ir tvarką. Buvęs šaulių organizacijos aktyvistas G.Vilkelis mano, kad šiandien jaunimą sudominti, „užvesti“ sunku. Jo supratimu, iš dalies jaunų žmonių aktyvumas, pilietiškumas ir įsitraukimas priklauso nuo tėvų požiūrio, jei vaikams suteikta per daug laisvės, trūksta pagarbos vyresniesiems, jokie autoritetai nepadės. Jam pritaria ir V. Tamulaitis, sakydamas, kad valdžia kalta, nes išmokė žmones gyventi iš pašalpų, vienas po kito gimstantys vaikai tėvams tarsi tampa pragyvenimu šaltiniu. Bet juk reikia į vaikus ir investuoti, kad jie užaugtų garbingais žmonėmis, neišeitų į svieto lygintojus, kurie griežia dantį ant visuomenės dėl to, ko negavo vaikystėje, – tikina jis.
Anot Daivos Venclovienės, būtent Skriaudžiuose esančiuose kultūros namuose ir veikia pats tikriausias „dienos“ centras, kuriame po pamokų kolektyvų vadovai buria vaikus į įvairius užsiėmimus, kur jie mokosi lietuviškų dainų ir šokių, kur pakankamai erdvės išsiskleisti jų pačių iniciatyvoms. O kas liečia pačių veiveriškių nerealizuotus kultūrinius poreikius, deja, daugelis juos patenkina Kaune, į Veiverius sugrįždami tik permiegoti.
Gal dėl to, kad dauguma darbingo amžiaus žmonių sukasi tarsi voverės uždarame rate, jiems nelieka laiko nei bendruomeninei veiklai, nei bažnyčiai. Veiverių parapijos klebonas Kęstutis Vosylius džiaugiasi šiek tiek pasistūmėjęs bažnyčios gražinimo darbuose: sudėtos grindys, sutvarkyta aplinka. Šiuo metu jis užsibrėžęs suremontuoti parapijai priklausančius apleistus pastatus, sutvarkyti šildymą, bet… prisipažįsta sulaukiantis tik vieno kito talkininko iš vietos tikinčiųjų. Pats lipa ant stogo, pats kala – užtat ir darbai einasi ne taip spėriai. K.Vosylius labai džiaugtųsi, jei parapijiečiai, taip aktyviai keliaujantys po visą Lietuvą, žingeidžiai lankantys jos pažintines vietas, kokiai dienai autobusu užgriūtų ir Šv. Liudviko bažnyčią. Juk bendruomenės namai bus visiems, žada jis, – ir arbatai išgerti, ir mokymams, ir karitietiškai veiklai, ir susibūrimams.
Parapijiečių veiklą siekiantis suaktyvinti klebonas nusivylęs – bažnyčia pustuštė: mažai krikštynų, vestuvių, net ir mokykla jį prisimena ir pasikviečia retomis progomis… Vis dėlto klebonas rankų nenuleidžia, eina į viešumą, prisideda prie šį savaitgalį Veiveriuose rengiamos miestelio šventės programos, kviesdamas į Šv. Onos atlaidus.
Veiverių bendruomenės centro pirmininkė Daiva Venclovienė pastebi, kad miestelio gyventojai reprezentuoja šį kraštą gražiai sutvarkytais namais ir tvarkinga aplinka, tačiau santykiai tarp kaimynų susvetimėję, bendruomeniškumo mažėja.
Kampinių krašto seniūnaitė Aldona Grėbliauskienė pasidalina patirtimi, kaip ji sprendžia šią problemą: jei reikalinga talka ar kitas susibūrimas, tai ji eina pati, pasivadina savo šeimą, pakviečia giminaičius, artimiausius kaimynus. Svarbiausia, jos teigimu, mokėti prieiti prie žmonių. Tryliktus metus veikiančios Juodbūdžio bendruomenės pirmininkė Albina Pranaitienė yra subūrusi 104 žmones, kurie jos paraginti mielai šeimomis važiuoja į ekskursijas. Gyvenvietė neturi nei seniūnaičio, nei mokyklos, nei darželio ar medicinos punkto, bet kultūrinis gyvenimas „verda“ bendruomenės namuose, kur veikia biblioteka, yra interneto prieiga, kur dažnai lankosi ir vaikai. Juodbūdiškių pastatytą spektaklį „Trys mylimos“ dar prisimena ne vienas Veiverių krašto žmogus, prireikus, šiek tiek parepetavę aktoriai su mielu noru jį rodytų ir toliau. Visgi pirmininkė susirūpinusi, kad, išėjus iš darbo vadovei Dovilei, apmirė septynerius metus veikusio vokalinio ansamblio „Vizija“ veikla. Nerimo dėl kitų kolektyvų veiklos tęstinumo kilo ir Skriaudžiuose, gerai, kad į diskusiją užsukusi Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Virginija Mitrikevičienė situaciją paaiškino ir pažadėjo, jog nuo rugsėjo su kolektyvais dirbs kitas vadovas.
Poreikiai auga, norisi dar geriau – miestietiškos gyvenimo kokybės kaime. Veiveriškiams trūksta automobilių stovėjimo aikštelės prie bažnyčios, Mauručiuose gyvenantys norėtų dainuoti, bet nėra kam juos į ansamblį suburti. Naujojo Klebiškio seniūnaitis Juozas Vilkas atkreipia dėmesį į seniūnijos kelių saugumą, jis siūlo bent jau vieškelių statesniais šlaitais kelkraščius nuženklinti šviesą atspindinčiais stulpeliais. Padrečių seniūnaitei Romualdai Logvinenko, visuomeniniais pagrindais dirbančiai „taksi“ – beveik kasdien iš seniūnaitijos vienkiemių pavėžėjančiai vyresnio amžiaus žmones, su reikalais susiruošusius į seniūnijos centrą, taip pat rūpi kelių būklė. Anot jos, vietomis keliai prastu oru sunkiai pravažiuojami, nes, lopant duobes, žvyro pagailėta.
Kuprių seniūnaitis Giedrius Masikonis sako, kad praeitos kadencijos Prienų rajono savivaldybės tarybai apkarpius autobusų maršrutus, nuosavo transporto neturintys kaimų gyventojai liko atkirsti nuo miestelio centro. V.Tamulaitis konstatuoja, jei kas ir buvo susiradęs darbą mieste, teko jį mesti, nes nėra kuo nuvykti. Veiveriškiai sako, kad anksčiau šiais keliais kursavo V.Lopatos įmonės autobusiukai, ir keleiviai buvo patenkinti, tačiau maršrutus perėmus monopolininkams, viskas pasikeitė į blogąją pusę. Girdi, nejuokais Veiverių krašto gyventojai drąsinasi surinkti parašus ir prašytis, kad jų gyvenamoji teritorija būtų prijungta prie Kauno rajono.
Į diskusiją užsukęs savivaldybės Tarybos narys Cezaras Pacevičius prisipažįsta: jam gėda, kad būdamas šio krašto žmonių atstovu niekuo jiems negali padėti, nes opozicijos, kuriai jis priklauso, balsą valdančioji koalicija ignoruoja, pasiūlymus atmeta.
Seniūnaičių ir bendruomenių pirmininkų „partija“ – juos rinkę ir įgaliojimus suteikę kaimo žmonės. Todėl jie politinių žaidimų esmės nesupranta – savo atstovą prie sienos mygia ir ragina tesėti prieš rinkimus duotus pažadus.
Visuomenininkai vadovaujasi kitais – moraliniais – kodeksais, atlieka savo pareigas taip, kaip diktuoja sąžinė ir širdis. Jie žino, kad nepateisinę vietos žmonių, kaimynų lūkesčių, praras autoritetą bendruomenėje, o atgauti jį bus sunku.
Dar seniūnaičiai prasitaria, kad būtų žingeidu į didelį būrį susirinkti, su kitų seniūnijų seniūnaičiais pabendrauti, pasidalinti savo patirtimi, vieniems iš kitų pasimokyti.
Dalė Lazauskienė