Valstybė – prie manęs ir manyje: pažintis su Vincu Mašalaičiu

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta profesoriaus Alfonso Eidinto knyga „Gyvenimas Lietuvai. Vincas Mašalaitis ir jo darbai“. Knygos pristatyme dalyvavo knygos autorius, profesorius, istorikas, diplomatas, Lietuvos ambasadorius Graikijoje Alfonsas Eidintas, Vinco Mašalaičio sūnus Putinas Mašalaitis su žmona Aniliora, redaktorė Judita Mačiokienė, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, knygos dailininkas Albertas Broga, Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius bei Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis.

Aniliora ir Putinas Mašalaičiai, Alfonsas Eidintas, Judita Mačiokienė ir Irena Stankevičienė pristatė knygą „Gyvenimas Lietuvai. Vincas Mašalaitis ir jo darbai“.

– Šiandien turime galimybę atversti naują, reikšmingą mūsų krašto ir visos Lietuvos istorijos puslapį, – sakė bibliotekininkė Rasa Zdanevičienė, pristatydama į knygos sutiktuves atvykusius svečius ir trumpai papasakodama apie knygos herojų.
Dabartinei kartai mažai žinomas teisininkas, valstybininkas Vincas Mašalaitis (1892-1975) ilgus metus gyveno emigracijoje Vokietijoje, vėliau JAV, visą savo gyvenimo laiką skyrė kovai už Lietuvos laisvę, projektavo ją kaip atsikūrusią demokratinę valstybę, tikėdamas tautos gyvastimi ir tuo, kad ji tikrai iškovos Nepriklausomybę. Vincas Mašalaitis nuo 1919 m. iki 1940 m. buvo svarbus asmuo visose tuometinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse, dirbo su ministrais pirmininkais, kūrė nepriklausomos Lietuvos valdymo mechanizmą, dirbo „Valstybės žinių“ redaktoriumi.

Putinas Mašalaitis dėkoja knygos dailininkui Albertui Brogai.

Vincas Mašalaitis – mūsų kraštietis, kilęs iš Pilotiškių. Jo gimtieji namai – rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino kaimynystėje. Su būsimu rašytoju Vincas Mašalaitis, būsimasis teisininkas, buvo artimi draugai, kartu mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Visi jo darbai pateikiami knygoje, parašytoje remiantis iki šiol mokslininkams nežinoma Vinco Mašalaičio archyvo medžiaga, kurią iki mūsų dienų išsaugojo jo sūnus Putinas Mašalaitis.
Kaip kilo idėja parašyti knygą, kokie lobiai buvo sukaupti dviejuose lagaminėliuose, kuriuos Vincas Mašalaitis paliko sūnui, papasakojo Putinas Mašalaitis. Jis sakė, kad knygoje įamžinti tėčio palikimą norėjo seniai. 2012 m. P.Mašalaičiui paskambino iš istorinės Kauno prezidentūros ir paprašė rengiamai parodai atsiųsti eksponatų iš V.Mašalaičio paliktų archyvų. Tuomet jis sužinojo, kad neseniai prezidentūroje buvo pristatyta nauja knyga apie prezidentą Antaną Smetoną. O ją perskaitęs suprato, kad knygos autorius profesorius Alfonsas Eidintas yra tas žmogus, kuris galėtų suprasti bei tinkamai įvertinti ir jo tėvelio nuopelnus.
– Lygiai prieš dvejus metus profesoriui A.Eidintui aš perdaviau tėvelio sukauptą archyvą, – sakė P.Mašalaitis. – O štai dabar jau turime knygą.

Profesorius Alfredas Eidintas kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir apie Graikiją, kur jis trejus metus dirba ambasadoriumi.

Pasak prof. A.Eidinto, pasiūlymas buvo įdomus – Vincas Mašalaitis su savo darbais nebuvo žinomas Lietuvos visuomenei. Peržiūrėjęs perduotus laiškus, bloknotus, dokumentus, profesorius A.Eidintas ryžosi informaciją sudėti į knygą. Pasak knygos autoriaus, V.Mašalaitis paliko labai tvarkingą archyvą, išsaugojo net savo rašytų laiškų kopijas, iš ko buvo galima atkurti dialogą, o ne turėti tik vienpusį vaizdą.
– Radau ir gana sensacingos informacijos. Paaiškėjo, kad V.Mašalaitis prisidėjo ir rašant 1962 m. VLIK’o deklaraciją, ir įžymųjį lietuvių protestą dėl nacių vykdomos lietuvių kolonizacijos, kurią pasirašė Mykolas Krupavičius, Jonas Aleksa ir Kazys Grinius, ir Mažosios Lietuvos (dar vadinamą „Fuldos“) deklaraciją, ir naują demokratinės Lietuvos Konstituciją (1948 m.), kurią buvo galima pritaikyti po išsivadavimo, ir daug kitų dokumentų. Šie visi dokumentai turi ateiti į „apyvartą“ ir būti studijuojami Lietuvos istorikų, teisininkų, politikų, psichologų. Knyga – ne romanas. Tai labai rimta rimto žmogaus geriausių darbų, kurie iki šiol buvo beveik nežinomi, rinktinė, – sakė A.Eidintas. – Šių dienų supratimu, V.Mašalaitis nuo 1919 iki 1940 m. buvo Lietuvos vyriausybės kancleris.
Šią medžiagą sudėliojęs pagal tematiką, jis konsultavosi su sūnumi, redaktore ir kitais, prisidėjusiais prie knygos leidimo, papildė faktais iš asmeninio V.Mašalaičio gyvenimo.
– Skaičiau rengiamą knygą kaip istorijos vadovėlį, nes man irgi daug kas buvo nauja, – sakė antrąja redaktore vadinama A. Mašalaitienė.
– Aš kankinau ir autorių, ir Mašalaičius, nes man kilo labai daug klausimų, – juokavo knygos redaktorė J.Mačiokienė. – Tačiau tokiu būdu man teko laimė susipažinti ir susidraugauti su nuostabiais žmonėmis, o dabar gaila išsiskirti.
Jos teigimu, apie Vincą Mašalaitį, kaip asmenybę, ji susidarė nuomonę, kad jis pirmiausia tarnavo idėjai – Lietuvai. Jo visiškas atsidavimas Lietuvos išlaisvinimo bylai ir buvo jo asmeninis gyvenimas. O visa kita, ką jis darė, buvo vidinis neviešas gyvenimas, kurį žinojo tik jo artimieji, o mums nėra reikalo į jį lįsti.

Putinas ir Aniliora Mašalaičiai Vinco Mašalaičio gimtinėje Pilotiškėse.

– Jam nereikėjo nei apdovanojimų, nei garbės, nei pripažinimo, nei išaukštinimo. Didžiausias apdovanojimas jam buvo Lietuva. Jis buvo labai puikus diplomatas, nes nuo 1919 iki 1940 metų dirbdamas Vyriausybėje, būdamas aukštos klasės specialistas ir puikus diplomatas, sėkmingai dirbo kartu su ne vienu Vyriausybės vadovu. Jis visada nepaprastai jausdavo situaciją – niekada nepadarė netaktiškų žingsnių, niekada nesmerkė žmonių, kad ir ką jie padarydavo, nors savo nuomonę visada išsakydavo, buvo labai tvirto charakterio žmogus ir visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva, – įspūdžiais apie V.Mašalaičio charakterio bruožus, kuriuos ji pajuto skaitydama, dalijosi knygos redaktorė.
Buvo prisimintas ir Kersteno komitetas, kuriame V.Mašalaitis liudijo priešingai nei Vincas Krėvė, ir V.Mašalaičio draugystė su Stasiu Lozoraičiu, jo kova su pasauliniu komunizmu bei jo tendencijomis, emigrantų darbai ir kiti Lietuvai svarbūs istoriniai faktai.
Aniliora Mašalaitienė papasakojo ne tik apie savo indėlį knygos leidyboje, bet ir apie save. Ji lietuvaitė, gimusi Kaune, toje pačioje ligoninėje kaip būsimas vyras Putinas, tik penkiomis dienomis vėliau. Jos tėtis – vokiečių kilmės, 1941 m. pabėgęs į Vokietiją ir, bijodamas būti grąžintas į Lietuvą, pasirašęs, kad yra vokietis. Po to jį, kaip vokietį, išsiuntė į Rytų frontą, kur jis 1944 m. žuvo. Tuomet mama, viena likusi su dviem dukromis, prisiprašė į lietuvių pabėgėlių stovyklą. Deja, ten į repatriantus žiūrėjo kreivai ir atsirado žmonių, kurie ją įskundė ir „išskriningavo“. Po dvejų metų mamai su dukromis pavyko išvykti į JAV.
Putinas, gyvendamas JAV, 1954 m. baigė gimnaziją, nes jo tėvams buvo labai svarbu, kad sūnus būtų išsilavinęs, vėliau universitete įgijo statybos inžinieriaus specialybę. Ilgus metus dirbęs statybos firmoje inžinieriumi, vėliau pakeitė į pensiją išėjusį jos vadovą. Šiuo metu (po daugiau nei 30 metų) vadovavimą perleido kitiems, o pats dar po 30 valandų per savaitę dirba inžinieriumi.
Aniliora ir Putinas susipažino, susidraugavo ir apsivedė JAV. Mašalaičiai užaugino sūnus Kęstutį ir Vytautą, turi keturis anūkus. Anūkė Darija šią vasarą atvyks į Lietuvą ir Vilniaus universitete pradės studijuoti lietuvių kalbą ir kultūrą.
Aniliora ir Putinas Mašalaičiai į Lietuvą atvyksta kasmet. Visada apsilanko Pilotiškėse, kur gyveno keturios Mašalaičių kartos, kur pusbrolio Algimanto prižiūrima stovi Vincą Mašalaitį dar menanti sodyba. Jie džiaugiasi, kad kaskart atvykę mato vis gražėjančią Lietuvą.
Profesorius Alfonsas Eidintas kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir apie Graikiją, kur jis dabar dirba ambasadoriumi. Jis juokavo, kad Graikija gyvena turtingai, nesugrius dar taip greitai, kaip pranašaujama, nes graikai per dieną iš bankų pasiima po milijoną ar kelis. Trejus metus Graikijoje gyvenantis ambasadorius papasakojo apie graikų gyvenimo būdą, papročius, šalies aktualijas ir savo, kaip ambasadoriaus, darbo kasdienybę, lietuvaičių, gyvenančių užsienyje, daromas klaidas.
Laima Duoblienė