Šilavoto šuliniai

Gyvenu Šilavote, nedideliame bažnytkaimy Prienų rajone. Mūsų šeima visą laiką džiaugiasi vandeniu iš čiaupo. Bet pažįstu žmonių, kurie dar semia vandenį iš šulinių. Tiesa, tokių žmonių dabar jau labai maža. Susimąsčiau – o kaip būdavo seniau? Iš kur žmonės gaudavo vandens? Apie tai paklausinėjau dviejų šilavotiškių: Lionės Baužienės ir Danguolės Lincevičienės. Jos papasakojo, kad Šilavoto centre buvo tik trys labai gilūs šuliniai, iš kurių vietiniai gyventojai semdavo vandenį. Sunku žmonėms buvo: kiek reikėjo prinešti to vandens!

Ambulatorijos šulinys.

Vienas iš šių trijų šulinių yra prie dabartinės ambulatorijos. Šis šulinys yra apie trisdešimties bonių (žiedų) gylio, bonios cementinės, apie metro aukščio. Jis iškastas tada, kai buvo pastatytas dabartinis ambulatorijos pastatas, vadinamasis mūriukas (prieš II Pasaulinį karą). Šilavote gimusi ir augusi L. Baužienė papasakojo prisiminimus iš savo vaikystės, kai ji turėdavo prisemti ir prinešti vandens visam namų ūkiui. Iš ambulatorijos šulinio vandenį imdavo visi aplinkui gyvenantys žmonės. Šulinys atrodė panašiai kaip dabar – su stogeliu, velenu. Prie lyno buvo pritvirtintas paprastas kibiras, šalia – suoliukas kibirui pasidėt. Keista, bet šulinys nebuvo uždengtas, uždengė tik vėliau. Seniau vaikams svarbiausias darbas ir būdavo prinešti vandens: žiemą tempdavo su rogutėm, vasarą nešdavo naščiais. Vandens reikėdavo viskam: valgiui gaminti, praustis, skalbimui, gyvuliams. Žmonės labai taupydavo vandenį, net lietaus naudodavo. Skalbinius tik išskalbdavo, išvirindavo, o perskalauti nešdavosi į Jonelio šaltinuką ar kur kitur. Vandens nešimas – ne tik darbas, jis susijęs ir su įvairiais nutikimais. Vaikai šūkaudavo į šulinį, nes garsiai atsiliepdavo aidas. Taip pat jie supdavosi ant rankenos, kartais paleisdavo pilnus kibirus atgal į šulinį, būdavo, kad kibirai nutrūkdavo. Mane sudomino Lionės Baužienės pasakojimas: kai ji sirgdavo gripu, sapnuodavo, kad krenta į tą šulinį. Manau, kad žmonės buvo labai susiję su tais šuliniais, iš kurių semdavo vandenį, todėl juos net sapnuodavo. Žmonės sakydavo, kad ambulatorijos šulinyje vanduo prabėgantis, nes būdavo labai švarus, skaidrus, be jokių nuosėdų.

Buvęs mokyklos šulinys.

Paslaptingiausias šulinys yra klebonijos kieme. Jis iškastas prieš pradedant statyti Šilavoto bažnyčią (apie 1900 m., o gal ir dar seniau). Šis šulinys tokio gylio, kokio aukščio bažnyčios bokštai – apie 40 metrų. Anksčiau šulinys buvo iš ąžuolinių rąstų, paskui įleido cementines bonias. Klebonijos šulinys skiriasi nuo kitų tuo, kad jis yra mediniame namelyje. Dabar pastatytas naujesnis lentinis namelis, bet ir anksčiau šis šulinys buvo pašiūrėje. L. Baužienė pasakojo, kad tuo metu, kai ji buvo maža (apie 1952-1956 m.), iš klebonijos šulinio neimdavo vandens, nes neleido kunigas Kubilius. Todėl ji turėdavo nešti vandenį iš ambulatorijos šulinio, nors jis ir buvo toliau. Vėliau kunigas Vincas Petruševičius jau leido semti vandenį. Apie šį šulinį visokios legendos sklido. Pasakojama, kad šulinyje buvo rasta monetų. Danguolė Lincevičienė pasakojo, kad vaikams būdavo labai smalsu, bet ir baugu įeiti į tą namelį, kuriame yra šulinys. Jie eidavo ne vieni, nors jis būdavo neužrakintas. Danguolė papasakojo įdomių dalykų apie šį šulinį. Kai ji buvo dar maža, dar nesimokė Šilavote, namie žaisdavo su tokiais žetonais. Jie buvo labai įdomūs, metaliniai. Danguolė labai juos įsiminė. O neseniai ji išsiaiškino, iš kur tie žetonai. Pasirodo, kai valė klebonijos šulinį, jame rado tų žetonų. Jie buvo vokiečių kareivių. II Pasaulinio karo metu vokiečių kareiviai su savimi turėdavo žetonus, kuriuose būdavo surašyta informacija apie asmenį. Kai karo metu kareivis žūdavo, viena pusė žetono būdavo paliekama prie kareivio, kita perduodama tam tikram apskaitos skyriui. Tokių žetonų rado ir klebonijos šulinyje. Kai tuos žetonus iškėlė iš šulinio, šalia esančiame mokinių bendrabutyje gyvenę vaikai apžiūrėjo ir prisinešė jų namo. Ir Danguolės broliai tų žetonų parsinešė į namus, net pasidarė iš jų šarvus ir žaisdavo. Pasirodo, kai po karo rusai traukėsi, jie norėjo sunaikinti tuos vokiečių kareivių žetonus. Žetonai buvo sumesti į giliausius šulinius, kad jų niekas nerastų.
Dar vienas iš trijų šulinių – tai mokyklos šulinys. Jis buvo labai panašus į ambulatorijos šulinį – su stogeliu, velenu, kibiru, pririštu prie lyno, ir suoliuku šalia, visąlaik uždengtas. Mokiniai per pertraukas bėgdavo prie jo, lakstydavo, bet niekas jų saugumu per daug nesirūpindavo, nes vaikai būdavo pripratę prie tų šulinių. Iš šio šulinio žmonės taip pat semdavo vandenį, ypač tada, kai kituose šuliniuose nutrūkdavo kibiras. Mokyklos mokiniams reikėdavo ne tik mokytis, bet ir dirbti tam tikrus visuomenei naudingus darbus, panašiai kaip ir mums dabar privaloma socialinė veikla. Tada vienas iš darbų būdavo prinešti vandens. Reikėdavo jo prinešt į pirtį, kuri buvo vieša, galėjo maudytis visi, kas norėjo. Tai buvo sunkus darbas, bet vaikai dirbti tuomet būdavo pripratę. Na, o dabar šį šulinį puošia gražus rentinys ir tautodailininko Jono Raisko sukurta skulptūra.

Namelyje pasislėpęs klebonijos šulinys.

Šilavote, ant kalno, esantys šuliniai labai gilūs, o pakalnėje, netoli Davatkyno, vanduo veržėsi tiesiog iš žemės. Pro Davatkyną ėjo kelias ir buvo Pranckaus šulinukas, kur galima būdavo atsigerti. Ten buvo lentų rentinukas, o vėliau ,,bačkutė“ įleista. Į ją iš žemės versdavosi šaltiniai, ne vienas, o keli. Vanduo bėgdavo per viršų žemyn. Kai būdama maža Danguolė nueidavo į Davatkyną, jai visąlaik davatkėlės liepdavo prinešt vandens iš to šulinio. Jai labai įdomu būdavo, kad tame šuliny buvo varlių – pilna ant šonų. Na, o skalbinius kai kurie Šilavoto žmonės eidavo perskalauti į netoliese esantį Jonelio šaltinį. Ten keliose vietose buvo šaltinukai. Dabar šaltinių vandenį surinko melioracija.
Mokyklos ir ambulatorijos šuliniai veikė visada. Visi trys šuliniai išsidėstę vienoje linijoje. Žmonės sako, kad jie yra ant vienos gyslos. Ir vandens skonis visuose trijuose šuliniuose būdavo vienodas. Vanduo švarus, be jokių rūdžių, labai geras, bet kietas, galvas plaudavo lietaus vandeniu. Šulinius valydavo nedažnai, daugiausia dėl to, kad reikėjo nutrūkusius kibirus sugaudyt. O jie nutrūkdavo, nes vaikai kartais juos paleisdavo ir kibirai atsikabindavo arba trūkdavo juos laikanti grandinė. L. Baužienė pasakojo girdėjusi, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo didelė sausra, tai žmonės atvažiuodavo net nuo Veiverių geriamo vandens. Nes visur buvo išdžiūvę šuliniai, o čia vandens būdavo visuomet.
Taigi didelis vargas seniau su vandeniu buvo. Vandentiekį Šilavote įvedė maždag 1969 – 1970 metais, o iki to laiko Šilavoto centras ir laikėsi ant šių trijų šulinių. Kai vandentiekis sugesdavo (o jis gesdavo labai dažnai), tai vėl reikėdavo vandenį semtis iš šulinių. Visiems norėjosi šulinio prie namų, nes reikėdavo labai taupyti vandenį, tačiau požeminis vanduo Šilavote labai giliai ir gyventojams šulinių išsikasti nepavyko. Dabar šie šuliniai jau palikti ramybėje. Sako, kad ir vanduo juose nebeskanus, užslinko ar išseko buvusi gysla, galbūt dėl to, kad niekas šuliniais nesinaudoja.

Šilavoto pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė Liveta Seniūnaitė
Parengė mokytoja Virginija Maščinskienė