Ar skamba po kaimus Birutės daina?

Pranas Puskunigis (1913 m.)

Kostas Algirdas Aleksynas
„Neskamba, – taip paklausti, veikiausiai atsakytų jauni mūsų krašto piliečiai, šiuolaikinių pramoginių koncertų lankytojai. – Yra daina, skirta Daliai, Jurgai… Dar romansas apie Eugeniją…“ Kiek vyresniems žmonėms toks klausimas primins iš seno populiarią, neretai ir iškilmingomis progomis suskambančią tautiškos dvasios dainą, kurios pirmajame posme minimas šis vardas. Dar kitiems Birutės daina asocijuosis su liaudies ar apskritai pamėgtomis lietuvių dainomis.
Nuklydę į Žemaitiją ir apie Birutės dainą pasiteiravę, iš daug ko jau galėsime išgirsti konkretesnį atsakymą. Mat ji atsiradusi šiame regione. Pasitaikys ir ją mokančių moterų. Ar bent menančių, kad dar neseniai ji buvusi dažnai girdima. Čia prisimena ją ir masinių koncertų rengėjai. Antai prieš keliolika metų Palangos Birutės parke gražiausių žemaičių dainų paskutinis renginys buvo pavadintas pirmąja šios dainos eilute „Ant krašto marės, Palangos miestelie“.
Aptariama daina priklauso jau vėlyvajam dainuojamosios tautosakos sluoksniui. Daina virtusį eilėraštį „Birutė“ sukūrė XIX amžiaus pradžios poetas nuo Raseinių Silvestras Valiūnas. Jo gyvenimą yra apžvelgę ir kūrybą įvertinę literatūros tyrinėtojai, Regina Mikšytė parengė jo poezijos rinktinę. Muzikologė Jūratė Petrikaitė susidomėjo ir šių kūrinių tautosakėjimu. Dainą apie Birutę yra harmonizavęs ne vienas kompozitorius (paskiausiai – Jonas Švedas apie 1969 m.).
Eilėraštis „Birutė“ pradėtas dainuoti dar poetui gyvam esant. Daina greitai išpopuliarėjo ne tik Žemaitijoje. Jos gyvybingumą devynioliktojo ir dvidešimtojo šimtmečių sandūroje parodo kad ir tai, jog tuo metu kūręs irgi nuo Raseinių kilęs poetas Maironis apie jį užsimena ne tik savo eilėraštyje-dainoje „Kur bėga Šešupė“, bet ir kitame ne ką mažiau populiariame kūrinyje „Už Raseinių ant Dubysos“: esą sesutėms, „dainuojant joms Birūtą, ašaros nedžiūsta“. Maža to, jau pirmajame „Pavasario balsų“ leidime (1895) įdėtame eilėraštyje „Lietuvos dainos“, nukreipus žvilgsnį į praeitus laikus, minima: „Tada dainuota žalią rūtą, Kęstučio žirgą ir Birūtą“. O galiausiai poemoje „Raseinių Magdė“ prisimenama „nepaprastą šalį“, „kur dainuoja lietuvė – sesutė apie Vytautą, gražią Birutę“.
Pasiekė ši daina ir Prienų kraštą. Ir labai seniai. Deja, duomenų apie jos gyvavimą čionai beveik nėra užfiksuota. Guodžia tai, kad daugiau kaip prieš pusšimtį metų esu ją užrašęs iš savo mamos Marijos, gyvenusios Ingavangyje, Šilavoto apylinkėje. O ji šią dainą perėmė iš savo motinos Magdalenos Siaurusevičiūtės – Krušnauskienės, ją išmokusios dar XIX amžiaus pabaigoje ir laikiusios mėgstamiausia savo daina. Ji, 24 dvieilių posmų, prasideda:
Ant marių kranto, Palangos miestely,
Kur gyven mūsų broliai žemaitėliai,
Tenai aukštas kalnas, Birūta vadytas,
Žaliom pušelėm viršuj apsodytas.
Ten, kur laiminga žemė buvo mūsų,
Kol buvom ponais mes gudų ir prūsų,
Viežlyva, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Birūta.
Toliau nusakoma, kad Birūta (toks Birutės vadinimas būdingas ne tik mūsų tarmei) iš pradžių buvusi „Palangos vargdienė mergaitė“, pasižadėjusi tarnauti dievui Perkūnui. Kartą, nešdama žuvaujantiems broliams pietus, ji sutiko kunigaikštį Keistutį, kuris „jojo kryžiuočius vaikyti“.
Išvydęs tikrą grožybę pamarėj,
Jaunai Birūtai tokiais žodžiais tarė:
– Ak, kas tu esi, angels ar mergelė,
Priimk tu mano ranką ant šio kelio.
Gavęs jos sutikimą, Keistutis toje vietoje, kur ją pirmąsyk pamatęs, liepė rūmus pastatyti, o Birūta, jo pati, „pagimdė sūnų Vytautą ant svieto“.
Kita žinia mus nuveda į Skriaudžius. Čia veiklus Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjas ir ilgametis vadovas Pranas Puskunigis dar prieš šimtą metų sukūrė dainą – žodinį tekstą ir melodiją – „Paklausykit jūs, lietuviai“. Ją taip pat kankliavo ir dainavo kanklininko sūnus Leonas. Tekstą jis jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę paskelbė knygelėje apie savo tėvą ir ansamblį „Senovinių kanklių sutarai“ (išleistoje Prienų kultūros skyriaus užsakymu Atgimimo pradžioje; ji, pavadinta „Daina apie senovę“, įdėta ir į Vytauto Alensko parengtą Prienų kultūros skyriaus 1996 metų leidinį „Ant devinto kalnelio užkopus: Skriaudžių kanklininkų ansambliui „Kanklės“ 90 [metų]: Dainynas“). Į seniausius laikus šios dainos kūrėjas nukelia S. Valiūno sukurtais vaizdais:
Pas Palangos miestužėlį yra kalnas aukštas,
Ten Birūtos buvo namas, medeliais apsiaustas.
Ten Keistutis vaideliotę pirmąsyk pamatė
Ir širdingai ją pamėgęs rūmus jai pastatė.
Paėmė sau už moterį Birūtą laimingą,
Ji Vytautą užaugino, karžygį garsingą.
Iš Leono Puskunigio knygelėje pateikto aprašo galima spręsti, kad daina „Ant marių kranto…“ Skriaudžių kankliuotojų dar sykį buvo prisiminta praėjus maždaug dviem dešimtmečiams (tiksliau laiko autorius nenurodo). Tada Prano Puskunigio suburta grupelė dainininkų ją nusivežė – ar tik ne specialiai išmokusi – į renginį Palangoje prie Birutės kalno. Tenai, ansambliui kanklėmis pritariant, suvalkiečiai padainavo „broliams žemaitėliams“ jų krašte atsiradusią dainą apie palangiškę mergelę, tapusią kunigaikštiene ir didžiojo kunigaikščio motina.