Ilgesio pieva

Gedulo ir vilties dienos minėjimui skirtas renginys „Ilgesio pieva“ prasidėjo Veiverių šv. Liudviko parapijos klebono Kęstučio Vosyliaus aukotomis Šv. Mišiomis už tremtinius. Vėliau visi susibūrėme Mauručių geležinkelio stotyje, iš kurios ir riedėjo vagonai į nežinią. Susitikimą pradėjusi LPKTS Prienų filialo pirmininkė Dalytė Raslavičienė priminė, kaip svarbu puoselėti istorinius faktus, skatinti patriotiškumą. Ji džiaugėsi gražiu bendradarbiavimu su Veiverių gimnazijos direktore Audrone Raibužiene, technologijų mokytoju Sauliumi Starkumi, skautų vadove Janina Joneliūniene, pradinių klasių mokytoja Regina Budžiuliene, Veiverių laisvalaikio salės direktore Virginija Mitrikevičiene, įgarsintoju Valium Januševičium ir visais, kurie atvyko pabūti kartu.

Renginyje dalyvavo ir minėjimo dalyvius sveikino Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas, savivaldybės Tarybos narės Rasa Ivanauskienė ir Marija Kleizienė. Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas perskaitė LRS nario Sergejaus Jovaišos sveikinimą ir kvietė būti tolerantiškiems, nes tik nuo to priklauso mūsų ateitis, sėkmė, viltis ir tikėjimas.

…Kai žvelgiau į ilgesio gėlėmis nusėtą pievą, esančią prie Mauručių geležinkelio stoties, man vienas po kito iš giliausių atminties klodų kilo vaizdiniai. Nebūna ryto be nakties, nebūna gimimo be mirties, nebūna istorijos be atminties.

Atmintis. Jonavos rajone prie beržo glaudžiasi mergaitė. Ji ką tik parėjo iš gimnazijos. Kovo 23-ioji, kojos, apautos vilnonėmis kojinėmis ir kaliošais, šlaput šlaputėlės, subraižytos nuo aštrių ledo gabalų. Ji stebi savo gimtuosius namus ir mato prie namo stovintį sunkvežimį, į kurį kraunami šeimos daiktai. Genutė supranta, ką tai reiškia, o jos mintyse du pasirinkimai: pasitraukti ar pasiduoti. Jeigu ji pasitrauks, neras vietos kur prisiglausti, nes visi jos vengs, ją persekios ir galbūt net nušaus (tai mano mamos žodžiai). Jai atrodo, kad geriau viską iškentėti kartu su tėvais, 4 sesutėm ir 1 broliu. Jinai ryžtasi ir eina prie rusų kareivių sakydama: šios sodybos gaspadorius yra mano tėvelis. Čia mano mamytė.

Iš Mauručių geležinkelio stoties buvo išvežtos ir Onos Spūdytės – Juodsnukienės, ir Aldonos Žemaitytės – Mieldažienės šeimos.

…Jaunas penkiolikmetis berniukas eina Širvintų miesto pagrindine gatve pro bažnyčią pro buvusius savo namus. Rūsio langelyje pro grotas jis mato savo tėvelio veidą, o šis moja ranka, varydamas jį tolyn. Dar ne taip seniai šis berniukas matė, kaip kažkur tai Rytprūsiuose rusų tankas pervažiavo per padvadą, kurioje sėdėjo jo mama. Jų bėgimas nuo karo baigėsi tragedija, po kurios šeimos neliko: mano senelis ir tėvelio sesuo lageriuose, tėvelis tremtyje. Tas berniukas – mano tėvelis.

…Abu šie vyrai – ir ūkininkas Petras Strelčiūnas, ir pulkininkas Juozas Plenta buvo savanoriai, abu kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir abu tapo tremtiniais.

…Mažytė mergytė geltona suknyte nueina į senelio kalvę, įlenda į kažkokią dėžę ir jaučiasi laiminga, nes jos niekas neras ir niekur neišveš. Kartu su ja ir vyresnysis brolis Algirdas. Mūsų nerado beveik parą. Taip mes slėpėmės net gimę tremtyje.

Tai tik keli atminties epizodai, bet panašių jų gali papasakoti, ko gero, tūkstančiai tremtinių.
Mauručių geležinkelio stotis girdėjo ir Onutės Spūdytės – Juodsnukienės šeimos verksmą. Išvežė tėvus ir dvi jų dukras, nors brolis tuo metu kovojo sovietinėje armijoje. Reabilitavo po 7 metų brolio pastangomis. Aldonos Žemaitytės – Mieldažienės šeima atsidūrė Irkutsko srityje.

Ir taip toliau. Panašiais prisiminimais galėjo dalintis beveik kiekvienas minėjimo dalyvis. Ir kiek užsimiršti gal padėjo tik gražiai dainuojantys mažieji R. Budžiulienės dainorėliai, Veiverių laisvalaikio salės ir Šaulių sąjungos Vilkaviškio Petro Karužos šaulių ansamblių dainininkai.

Alfonsas Mekionis savo eilėraštyje „Tremtiniai“ rašė: „Kur verkia akmenys prieš rytą ir kai kada girdėt varpai – nes daug kas čia krauju rašyta ir medžiais ženklinti kapai. O stotys ženklintos peronais artėja tolsta traukiniai- ir stingsta šaltyje net norai, ir dunksi širdys – trem-ti-niai, trem-ti-niai, trem-ti…“.

Ilgesio pieva – tai ypač gražus Gedulo ir vilties dienos simbolis. Lai ji tampa išskirtiniu tremtinių ženklu. Juk ilgesys apima kiekvieną žmogų, atsidūrusį ten toli, už Uralo ir kiekvieno mylima gėlė yra skirtinga. Dėkoju šios idėjos sumanytojams, tikiu, kad birželio 14-ąją visa Lietuva žydėjo ilgesio pievos žiedais.

Danutė Plentaitė – Skaudickienė
LPKTS Prienų filialo
pirmininkės pavaduotoja

Kęstučio Bako nuotraukos