Vaikų globos namų laukia permainos

Vykdoma šalies vaikų globos namų reorganizacija neaplenks ir Jiezno vaikų globos namų.

Artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai, Jiezno globos namuose gyvenančius vaikus pradžiugino parasparnių sporto komanda „Mad Pilots“, iš dangaus pabėrusi saldainių. Vėliau pilotai bendravo su vaikais, pasakojo apie savo pomėgį, domėjosi jų gyvenimu ir laisvalaikiu.

Artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai, Jiezno globos namuose gyvenančius vaikus pradžiugino parasparnių sporto komanda „Mad Pilots“, iš dangaus pabėrusi saldainių. Vėliau pilotai bendravo su vaikais, pasakojo apie savo pomėgį, domėjosi jų gyvenimu ir laisvalaikiu.

Atsidėkodami už globotiniams palankius sprendimus vaikai Jiezno globos namuose apsilankiusiam Prienų rajono savivaldybės merui A. Vaicekauskui parengė dovaną – pačių pieštą paveikslą, o Tarybos narius pavaišino pirmosiomis braškėmis bei mergaičių keptu pyragu.

Atsidėkodami už globotiniams palankius sprendimus vaikai Jiezno globos namuose apsilankiusiam Prienų rajono savivaldybės merui A. Vaicekauskui parengė dovaną – pačių pieštą paveikslą, o Tarybos narius pavaišino pirmosiomis braškėmis bei mergaičių keptu pyragu.

Atsižvelgiant į Vaikų globos įstaigų optimizavimo plano reikalavimus, pernai juose gyvenančių vaikų skaičius buvo sumažintas iki 60 – ties, maždaug pusė jų – iš Prienų rajono, kiti nukreipiami iš Kauno, Jonavos, Kaišiadorių. Šiuo metu vaikai gyvena šeimynose po 12 asmenų, o 2016 metais, laikantis socialinės globos normų, kiekvienoje jų liks ne daugiau kaip po 8 vaikus (neįgaliųjų grupėse – ne daugiau kaip po 6). Kiekvienai šeimynai privalu įrengti atskirą įėjimą, virtuvę, miegamąjį, poilsio ir kitas patalpas. Taip siekiama jų gyvenimą priartinti prie šeiminės aplinkos. Tačiau dėl to didės vaikų išlaikymo kaina. Apie tai Prienų rajono savivaldybės vadovus ir Tarybos narius, apsilankiusius Globos namuose, informavo įstaigos direktorė Jūratė Žukauskienė.
Šiuo metu įstaigoje veikia septynios šeimynos, penkiose iš jų gyvena įvairaus amžiaus vaikai, broliukai ir sesutės, viena grupė skirta patiems mažiausiems, kitoje – pusiau savarankiškai tvarkosi patys vyriausieji.
Globos namų direktorės Jūratės Žukauskienės teigimu, kasmet mažinant globotinių skaičių, dar po penkerių metų Globos namuose liks ne daugiau nei 30 vaikų, todėl su savivaldybės administracija ir Tarybos nariais teks nuspręsti, ar į juos priimti tik Prienų rajono vaikus, ar įsigyti atskirus namelius, tuomet bendras vaikų skaičius galėtų būti ir didesnis.
Neseniai Globos namuose europinių fondų lėšomis įgyvendintas energijos taupymo projektas, kurio metu renovuotas pastatas, jo šildymo sistema. J.Žukauskienė perspėjo, kad pagal prisiimtus įsipareigojimus dar ketverius metus nebus galima keisti įstaigos veiklos pobūdžio. Todėl, perpus sumažėjus vaikų skaičiui, pastato išlaikymas šiuo laikotarpiu savivaldybei taps didele finansine našta – tai atsieis apie 1 mln. eurų. Reikėtų pasvarstyti, kaip efektyviau panaudoti laisvas patalpas, galbūt jose kurti vaikų dienos centrą ar teikti socialines paslaugas.
Į Jiezno globos namus patenka vaikai, likę be tėvų globos. Kai kurie apgyvendinami laikinai, kol jiems bus paskirti globėjai arba bus pripažinta, kad tėvai pakeitė gyvenimo būdą ir gali patys pasirūpinti vaikais. J.Žukauskienės teigimu, jeigu vaikai per metus nebūna grąžinami į šeimą, jų laikinoji globa įstaigoje virsta nuolatine. Tokių vaikų, ilgesniam laikui „užstrigusių“ Globos namuose – 39. Kai kurie valdiškuose namuose sulaukia ir pilnametystės. Pagal įstatymą globotiniai čia gali gyventi iki sukanka 18 metų, tačiau nebaigusieji ugdymo įstaigų neturi galimybių išsinuomoti atskirą būstą. Globos namų direktorė dėkojo savivaldybės Tarybos nariams už supratimą ir geranoriškumą šių jaunuolių atžvilgiu – ne vienam Tarybos sprendimais buvo pratęstas išlaikymas globos įstaigoje.
Globos namų gyventojų kasdienybė tokia pati, kaip ir gyvenančių šeimose. Dieną vaikai lanko ugdymo įstaigas, muzikos mokyklą, sporto ir kitus užsiėmimus, su auklėtojomis ruošia pamokas, tvarkosi kambariuose, užsiima kokia nors veikla.
Keletas globotinių mokosi profesinėse mokyklose, ir į globos įstaigą grįžta savaitgaliais.
„Kaip ir tėvai, kurie išleidžia savo vaikus į bendrabutį, taip ir mes sprendžiam įvairias situacijas. Lankom vaikus, domimės jų elgesiu, ar nekyla mokymosi sunkumų, vykstam parsivežti, kai suserga, – neslepia J.Žukauskienė. Daugiau nei pusė vaikų turi įvairių elgesio ir sveikatos sutrikimų. Jie pareikalauja išskirtinio dėmesio ir priežiūros. Su vaikais dirba 50 patyrusių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų, aštuoni iš jų įgiję ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. Išlaidos jų darbo užmokesčiui (440 eurų) sudaro didžiąją dalį vieno vaiko išlaikymui skiriamos išmokos (653,05 euro) per mėnesį. Direktorė neretai sulaukia nusistebėjimo, kad įstaigoje vienam vaikui tenka beveik po vieną prižiūrėtoją, tačiau tai nėra daug, nes dirbama septynias dienas per savaitę, kiaurą parą, keturiomis pamainomis. Jos teigimu, užsienyje panašiose įstaigose vienu vaiku rūpinasi trys darbuotojai.
O čia – 60 vaikų, ir visi jie ypatingi, iš aplinkos, kurioje gyveno, atsinešę skaudžias patirtis. Vieni namuose girdėjo tik girtų tėvų barnius, buvo apleisti ir nevalgę. Kiti dėl tėvų žiaurumo buvo pasiimti tiesiai iš teismo salės. Dar kitų atsisakė tėvai ar globėjai, nesusitvarkę su linkusiais nusikalsti paaugliais. Kai kurie globos namuose atsidūrė nebe pirmą kartą, yra linkusių įsivelti į muštynes ar žaloti save…
„Mūsų socialiniai darbuotojai dirba mamomis ir tėčiais. Atėjus į darbą, vaikus reikia ir apkabinti, ir išklausyti. Kartu su jais pamokas paruošti. Pamokyti asmens higienos, kaip pasikloti lovą, patarti įvairiausiais dalykais. O labiausiai vaikams reikia bendravimo, buvimo kartu su jais, netgi pašėliojimo. Niekas neklausia tavo amžiaus – prireikia ir pačiūžas apsiauti, ir lynu nučiuožti, juk vienų vaikų saugumo sumetimais nepaleisi,“ – tikino Globos namų direktorė.
Direktorės teigimu, nors neabejotinai vaikui gyventi šeimoje yra geriausia, tačiau, ko gero, kiekviena įsivaikinti siekianti šeima pirmiausia ieško mažos mielos mergytės su didžiuliu kaspinu, o ne paauglio, keliančio problemas. Tuo tarpu šeimos iš Vakarų Europos šalių sąmoningai įsivaikina ir neįgalius, turinčius elgesio ar sveikatos sutrikimų vaikus. Gal kada nors to pasieksime ir Lietuvoje,“ – tikisi J.Žukauskienė.
O kol nėra pasirengusiųjų užsikrauti tokią atsakomybę, kol teigiami pokyčiai socialinės rizikos šeimose matuojami mažais žingsneliais, globos įstaiga likusiems be tėvų meilės ir rūpesčio vaikams yra vieninteliai namai, kuriuose jų laukiama, jais tikima, į kuriuos jie gali sugrįžti iš studijų ar po daugelio metų pasigirti sėkmingai susiklosčiusiais gyvenimais.
Todėl globos sistemos pertvarka reikalauja kruopščiai apgalvotų sprendimų.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Mokyklų gyvenimas. Bookmark the permalink.